Savaitgalį (lapkričio 17d.) per kelias valandas „pralėkęs“ šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“ pritraukė gana daug jaunimo iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Žinoma, kelių valandų gerą krikščionišką koncertą sunku vadinti festivaliu, tačiau tebūnie taip, kaip yra skelbiama reklamos afišoje: „Šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“ 2007.

Atlikėjai šiame festivalyje turi galimybę groti, o Lietuvos krikščioniškasis jaunimas – išgirsti. Juk tenka pripažinti, jog krikščioniškų renginių, kurie vienytų įvairių konfesijų jaunimą Lietuvoje nėra daug. Žinoma, tenka paminėti, kad per metus sulaukiame keleto krikščioniškų koncertų, tačiau jie dažniausiai vyksta kokia nors proga, pvz., Lietuvos jaunimo dienų proga ar pan.

Gerai, jog šis festivalis vyksta reguliariai kasmet ir šiemet – tai jau šeštasis. Tiesa, Vilniuje vyksta ir roko muzikos festivalis „Atbudimas“, kuris šiais metais vyko ketvirtąjį kartą...

Kiekvienais metais „Sielos“ vis tobulėja, tobulėja kaip idėja, kaip festivalis. Kaskart festivalio atidarymas tampa vis svarbesniu akcentu, tam skiriama vis daugiau dėmesio, nors šiemet renginio organizatoriams (viešoji įstaiga „Gerosios Naujienos centras ir Kauno arkivyskupijos jaunimo centras) tikriausiai fantazijos pritrūko, nes festivalio atidarymo programa buvo labai panaši į pernykščius metus – kas dalyvavo festivalyje ir praėjusiais metais, galėjo pastebėti, jog šokis su vėliavomis ar mažų mergaičių pasirodymas scenoje su plevėsuojančiais drabužiais savo atlikimo stiliumi labai primena pernykščių metų tematiką. Tačiau šiųmetinis Kello iš Naujosios Zelandijos pasirodymas su vėliavomis buvo tikrai įspūdingas ir kaustantis dėmesį, arba, paprastai tariant, – buvo tiesiog gražu žiūrėti, kaip vėliavos taip lengvai ir grakščiai plaikstosi scenoje.

Šiandien „Sielų“ festivalis vienija keliolika Lietuvoje egzistuojančių krikščioniškos muzikos atlikėjų. Jei pamėgintume suskaičiuoti, kiek per visus šešis festivalio metus čia dalyvavo grupių, manau, gautume nemenką sąrašą, tačiau tik nedaugelis iš jų yra išlikę iki šiandien. O ir tie patys išlikę atlikėjai, dalyvaujantys metai iš metų, menkai kuo keičiasi. Gaila, bet kasmet debiutuojančių grupių vis mažėja. Šiemet jų realiai buvo tik viena, tai grupė „Ishthus“ iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios, anksčiau gyvavusi kaip jaunimo šlovinimo grupė, dabar oficialiai įteisinusi savo, kaip grupės, statusą.

Taip pat galima paminėti grupes, kurios šiemet tarsi debiutavo, tai Arnoldo Jalianiausko, kuris „Sielose“ dalyvauja nebe pirmus metus, suburta grupė „Krist – Mana“, pasirodžiusi gana įspūdingai, bei, kaip ir kiekvienais metais, labiau nei daugelis kitų grupių „užvežusi“ publiką ir privertusi visus savo noru pakilti iš sėdimų vietų bei smagiai pašėlti.

Dar viena tarsi debiutavusi grupė šių metų „Sielose“ – „Sound in G“. Šie gospel stiliumi muzikuojantys atlikėjai, kaip savarankiška grupė festivalyje nepasirodė, jie tai padarė drauge su Artūru Chalikovu ir grupe „A4“, su kuriais atliko tris psalmes gospel stiliumi iš trečiojo greitai pasirodysiančio A. Chalikovo albumo „Už auksą brangiau“.

Tuo tarpu jau nebe pirmus metus dalyvaujančios grupės bei atlikėjai „Massive“, „Lifetime“, Ingrida Ručinskienė, „Gyvai“, Raimonda Kirijanovienė, „Spirit“, Tomas Bieliūnas, Jūras Grincevičius ir kt. šiemet pasirodė, manyčiau, gana pasyviai. Tarp atliekamų dainų vyravo lyrika, todėl publika net neturėjo galimybės kaip reikiant „pasiūbuoti“ ar pasiausti. Žinoma, tokiame festivalyje ne publikos šėlsmas svarbiausia, ir tai neturi būti kriterijus, pagal kurį būtų sprendžiama festivalio sėkmė, tačiau girdint 17–tą romantinę dainą su saldžia melodija apie Jėzų ir tikėjimą, nebelieka jokio įdomumo.

Festivalio publika buvo ypatinga, kaip ir kiekvienais metais. Ji kaip niekad šiltai sutiko visus atlikėjus, tiek tikrai profesionalius, tiek nelabai, taip pat priėmė tiek scenoje skambantį gryną „popsą“, tiek sunkesnio stiliaus muziką (nors šiemet sunkiosios muzikos atstovų tebuvo tik pora: Benas & „The Quest Rising“, bei Artūras Chalikovas su grupe „A4“). Taigi, šių metų festivalyje vyravo lyrika, dominavo daugiau lengvesnė muzika.

Festivalis buvo padalytas į dvi dalis, antroje dalyje pasirodė žymiausi ir drįsiu teigti, geriausi krikščioniškos muzikos atlikėjai, t.y. grupė „Gyvai“, kuri šiemet festivalyje surengė staigmeną, atliko bendrą koverį su grupe „Ichthus“ (šią idėją nesunku suprasti žinant tai, jog grupę „Gyvai“ ir grupę „Ishthus“ sieja vienas bendras elementas – Milda Krikščiūnaitė (grupės „Gyvai“ bei „Ichthus“ vokalas), Juras Grincevičius, Tomas Bieliūnas, Arnoldas Jalianiauskas, Artūras Chalikovas, Benas & „The Quest Rising“ ir pan.

Šių metų „Sielų“ organizatoriai nusprendė nebesteigti nominacijų ir nebeteikti apdovanojimų, todėl atlikėjai nebuvo skirstomi nei į geriausius, nei į blogiausius. Idėja tikrai nebloga, žinant tai, jog pats festivalis yra nekomercinis ir dalyvavimas jame turėtų būti daugiau paremtas idėja, o ne kažkokiu išskaičiavimu ar pelno siekimu. Tačiau vienas apdovanojimas vis dėlto buvo įteiktas. Tai apdovanojimas už nuopelnus krikščioniškai muzikai, ir šiais metais šį apdovanojimą gavo Benas Ulevičius (grupė Benas & „The Quest Rising“).

Kaip jau buvo minėta, pats festivalis krikščionims yra gana svarbus įvykis, todėl norėtųsi pasvajoti, jog po kelerių (keliolikos) metų šis renginys išaugs į didelį, kelias dienas trunkanti festivalį su begale įvairių atlikėjų ne tik iš Lietuvos.

Bernardinai.lt