Ši laida šiemet paskutinė. „Laisvės kryžkeles“ tęsime po Naujųjų metų.

Šioje laidoje kalbėsime apie valstybinius apdovanojimus, teikiamus Prezidento Lietuvai nusipelniusiems žmonėms.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Oficialiai ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai skiriami taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos piliečiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei. Šiuos apdovanojimus, kaip ir minėjai, skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuriam pataria speciali tam sukurta Taryba. Turime keturis ordinus: Vytauto Didžiojo, Vyčio Kryžiaus, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino bei ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Taip pat štai kokius medalius ir kitus pasižymėjimo ženklus: Vyčio Kryžius medalį, Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą, Vytauto Didžiojo ordino medalį, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį, Lietuvos nepriklausomybės medalį, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių (buvęs Žūstančių gelbėjimo kryžius), Šaulių žvaigždę, Šaulių žvaigždės medalį, Sausio 13-osios atminimo medalį bei Dariaus ir Girėno medalį.

Koks yra šių apdovanojimų eiliškumas, t.y. kaip jie suskirstyti pagal svarbą?

Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Aukščiausias apdovanojimas yra Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine, po to - Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, trečias pagal svarbą yra Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius, o toliau - Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didysis kryžius bei Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius.

Dabar siūlome pasiklausyti pokalbio su Valstybinių apdovanojimų tarybos nariu Vytautu Ališausku ir laidą pratęsime toliau.

Sakykite kokios yra Valstybės apdovanojimų tarybos funkcijos ir kokia jos veikla? 

Valstybės apdovanojimų taryba yra patariamojo pobūdžio institucija. Įsteigta ne taip seniai – prieš trejus metus. Pagrindinis jos uždavinys – padėti Lietuvos Respublikos Prezidentui spręsti Valstybės apdovanojimų klausimus. Visi teikimai apdovanojimams yra pirmiausia apsvarstomi Apdovanojimų taryboje, o tada teikiami Prezidentui galutiniam jo sprendimui.

Kaip žinoma, kad kol dar nebuvo Valstybės apdovanojimų tarybos, Prezidentas buvo šiek tiek kritikuojamas dėl kai kurių kontroversiškų apdovanojimų. Ar dabar su šia problema nebesusiduriama?

Žmonių yra įvairių, jų interesai taip pat įvairūs, todėl tam tikrų kontroversijų visada bus. Bet, be jokios abejonės, dėl Tarybos veiklos tų kontroversijų mažėja. Tarybos veikla išties apsaugo nuo perdėm kvestionuotinų ar problemiškų apdovanojimų.

Bet prisiminkime tai, kad aukštais Valstybės apdovanojimais buvo apdovanoti tiek paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis (po mirties), tiek jo sunaikinimo operacijoje dalyvavęs Marijonas Misiukonis. Kaip Jūs vertinate tokius dalykus ?

Aš šio klausimo negaliu komentuoti. Toks buvo priimtas sprendimas. Jei galima taip pasakyti - senų laikų sprendimas. Svarbiausia žiūrėti į dabartį ir į ateitį. O tie kontroversiški sprendimai ir buvo vienas iš veiksnių, paskatinęs įsteigti patariamąją instituciją – Valstybės apdovanojimų tarybą. Bet dar kartą pabrėšiu, kad Tarybos funkcijos yra grynai patariamosios. Prezidentas pagal Valstybės apdovanojimų įstatymą gali apdovanoti asmenį ir be patariamojo Tarybos balso.

Pagal kokius kriterijus Jūsų institucija vertina žmones, kurie turėtų būti apdovanoti ?

Tie kriterijai yra suformuluoti Valstybės apdovanojimų įstatyme. Jie gana abstraktūs. Visų pirma kalbama apie ypatingus nuopelnus. O kalbant apie ypatingus nuopelnus, visų pirma svarbiausias yra sveiko proto principas. Taip pat nepamirškime to, kad taryba neatrinkinėja žmonių, kurių kandidatūros yra svarstomos. Juos apdovanojimams teikia tie, kas pagal įstatymą tokią teisę turi. Ir, be abejonės, visi teikiamieji yra kuo nors pasižymėję bei turi reikšmingų nuopelnų. Bet bendrame kontekste labai aiškiai matosi, kas labiausiai išsiskiria iš bendro fono.

Ar nemanote, kad Lietuvoje yra šiek tiek per daug ordinų ir medalių?

Nepasakyčiau. Bendra situacija daugmaž atitinka vakarietiškus standartus, o daugeliu atveju lietuviški standartai yra ir griežtesni. Tarkim, kai kuriose šalyse žmonės, nepriekaištingai išdirbę tam tikrą laiką valstybės tarnyboje, automatiškai gauna tos valstybės apdovanojimą. Taip sakant, yra išlikusi tokia biurokratinė tradicija iš XX a. pradžios ar net XIX a. pabaigos.

Bet juk panašiai buvo ir valdant bolševikams, kai ordiną gaudavo žmogus tam tikrą laiką prasėdėjęs kokios nors ministerijos krėsle...

Taip. Na o Lietuvoje tokios praktikos nėra. Nors kartais iš tikrųjų visą gyvenimą sąžiningai pradirbęs pareigūnas taip pat turėtų būti įvertintas. Nors jis visuomenei ir negali parodyti kažkokių ypatingų savo nuopelnų, nes jis nei karys, nei menininkas, nei sportininkas...

Kas, Jūsų nuomone, Valstybės apdovanojimais turėti būti įvertinti pirmiausia?

1949 m. partizaninis apdovanojimas

Apdovanojimai yra labai skirtingi. Bet jei kalbame apie tuos apdovanojimus, kurie labiausiai reprezentuoja valstybę, t.y. apie Vyčio kryžių, tai jų labiausiai yra nusipelnę rezistentai – partizanai, ryšininkai, jų rėmėjai. Taip pat reikia prisiminti ir apdovanojimų atkūrimo praktiką, kai pokario metais apdovanotiems Laisvės Kovų kryžiumi rezistentams dabar yra suteikiamas atitinkamo laipsnio Vyčio kryžius. Tai labai svarbus momentas, turintis svarbią istorinę prasmę, nes pabrėžia mūsų valstybės tęstinumą ir pokario partizaninių kovų, kaip teisėtos Lietuvos valdžios veiksmo, svarbą.

Girdėjome valstybinių apdovanojimų tarybos nario Vytauto Ališausko mintis. Jis pasakė, kad Taryba buvo dėl to ir suformuota, kad nebūtų įvairių kontroversiškų apdovanojimų, kaip kokio Jurijaus Borisovo ar panašių asmenų. Kokie numatyti variantai, kai asmuo gali netekti anksčiau gauto valstybės apdovanojimo?

Visi variantai numatyti Apdovanojimų įstatyme. Pirmasis variantas - jeigu apdovanotųjų veikla žemina apdovanotojo vardą, Respublikos Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo. Antras variantas – iš to paties sąrašo Prezidentas gali išbraukti, jei asmuo pats atsisako apdovanojimo.

Ar yra buvę, kad kas nors atsisakė valstybinio apdovanojimo bei kartu su juo suteikiamų privilegijų?

2003 metų pabaigoje žurnalistas Artūras Račas atsisakė 2002 metų sausio 4 dienos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu jam įteikto Sausio 13-osios atminimo medalio. Pamenu, tada buvo gana garsus pareiškimas, kuriame žurnalistas išreiškė viltį, kad Lietuvos visuomenė ateityje dar sulauks dienos, kai teisingumą vykdys tik teismai, o specialiosios tarnybos netarnaus atskirų politinių grupių interesams. Taip pat atsisakė to paties medalio trys Panevėžio rajono gyventojai. Jie taip pat išsakė panašius motyvus, kurių leitmotyvas – jei skurdžiai gyvename, nereikia mums ir jokių medalių. Be to, kiek pamenu, 2003 metais Lietuvoje ir užsienyje garsi grafikė Jūratė Stauskaitė atsisakė Vytauto Didžiojo ordino, kurį jai suteikė prezidentas Rolandas Paksas. Tada buvo paskelbta, kad menininkė taip išreiškė protestą prieš autoritetą praradusį tuometinį šalies vadovą. Buvo ir kitų panašių atvejų.

Kitaip tariant, tai buvo grynai politinis arba politizuotas veiksmas?

Valstybinio apdovanojimo atsisakymas visada yra politinis veiksmas ir galbūt neverta to detaliau komentuoti. Kita vertus, tai pirmiausia bandymas atkreipti dėmesį į save ar tave kamuojančias problemas. Bet reikia pažymėti, kad ankstesniais laikais išties buvo nemažai sunkiai paaiškinamų apdovanojimų. Vien ko vertas buvusio milicininko Misiukonio apdovanojimas. Prisiminus, kad jis dalyvavo antipartizaninėse operacijose ir netgi sunaikinant paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį, kuris, beje, taip pat buvo valstybės apdovanotas, tai darosi daugiau negu keista. Šiuo atžvilgiu, kai buvo įkurta minėtoji taryba, panašių problemų negirdėti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras taip pat teikia savo pasiūlymus rezistentų apdovanojimams. Kiek prisimenu, vienas iš tokių teikimų taip pat buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Turiu galvoje 2004 m. vasario 6 d. generolo Povilo Plechavičiaus apdovanojimą, dėl kurio vėliau piktinosi mūsų kaimynai lenkai, o Lietuvos istorijos instituto direktorius, atrodo, taip pat palaikė jų pusę.

Generolas Povilas Plechavičius tarp savo karių

Pirmiausia, anas skandalas buvo gerokai politizuotas ir vykęs prezidentinės krizės fone. Tačiau kalbame šiuo atveju ne apie prezidentą. Jei jau generolas Povilas Plechavičius nenusipelnė valstybinio apdovanojimo, tuomet nežinau, kas apskritai jo nusipelnė. Tai žmogus, kurio veiksmais bandant atkurti Lietuvos kariuomenę verta tik didžiuotis, dėl jo valstybiško mąstymo bei patriotizmo taip pat niekam neturėtų kilti jokių abejonių, o mes kažkodėl maišome vos ne su žemėmis. Kita vertus, nuo kada užsienio valstybės institucijos įgavo teisę reguliuoti Lietuvoje, ką galima apdovanoti, o ko – ne? Gal ir mes turėtume pareikalauti, kad lenkai neapdovanotų kokio nors Pilsudskio arba atimtų iš jo valstybinį apdovanojimą? Atrodytų mažų mažiausiai nenormaliai bei absurdiškai.

O kaipgi tuomet gera kaimynystė, partnerystė ir t.t.? Ar verta aukoti gerus santykius dėl žmogaus, kurį vis viena žmonės vertina nevienareikšmiškai?

Tarpvalstybiniai santykiai dėl to nesugedo ir su Lenkija Lietuva apskritai bene geriausiai sutaria. O tokius žmones kaip Povilas Plechavičius būtina ne tik apdovanoti, bet ir pateikti kitiems kaip valstybiškumo pavyzdžius. Taip mažai šiandien jų turime. Kita vertus, kiekviena šalis turi savų didvyrių, kaip ir savų niekšų, todėl kiekvienas privalo jais pasirūpinti pats.

Šiek tiek pakeiskime temą. Kiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė rezistencijos dalyvių apdovanojimams?

Dainavos apygardos partizanų rėmėjas, ryšininkas ir bunkerio laikytojas Juozas Jakavonis-Tigras Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu apdovanotas 1998 m.

Nuo 1997 metų Lietuvos respublikos ordinais ir medaliais LGGRT centro siūlymu ir Krašto apsaugos ministerijos teikimu apdovanota daugiau nei 400 rezistencijos dalyvių. Paskutinius keturis Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo lapkričio 23 dieną kartu su keliais kariuomenės atstovais.

Bet, kiek suprantu, centras siūlo apdovanoti tik partizanus?

Ne tik partizanus, bet visus rezistentus, 1941 m. birželio sukilimo dalyvius, partizanų ryšininkus ir rėmėjus, taip pat Plechavičiaus Vietinės rinktinės karius, Gulago sukilimo dalyvius, politinius kalinius, disidentus ir pan. Be to, centro siūlymu dar buvo apie 50 atstatomųjų apdovanojimų.

O kodėl tiek nedaug rezistentų pasiūlyti apdovanoti – tik 400? Juk vien partizanų buvo keliasdešimt tūkstančių?

Visi be išimties partizanai apdovanojami Kariuomenės kūrėjo savanorio medaliais. Tie 400 beveik visi gavo Vyčio kryžiaus ordiną. Išties, visiems partizanams Vyčio kryžius automatiškai nesuteikiamas, nes tai būtų tiesiog ordino nuvertinimas, savotiška devalvacija.

Gal prisiminkime šiek tiek laikus, kai pradėti apdovanoti partizanai.

Dekretus pasirašinėjo visi buvę bei esantys Lietuvos prezidentai, pradedant 1997 m. Algirdo Brazausko dekretu dėl atstatomųjų apdovanojimų iškiliausiems rezistencijos vadams (Juozui Lukšai-Daumantui, Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, Petrui Bartkui-Žadgailai, Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui, Vaclovui Voveriui-Žaibui ir kitiems). Apdovanojimus rezistencijos kovų dalyviams teikė net laikinai ėjęs prezidento pareigas Artūras Paulauskas, kuris 2004 m. Partizanų dienos proga apdovanojo apie 10 buvusių partizanų.

Norėčiau patikslinti: kas yra tie atstatomieji apdovanojimai?

Dainavos apygardos vadovybė apdovanoja pasižymėjusius partizanus. 1949 m.

Tiesiog tie partizanai, kurie buvo apdovanoti laisvės kovų metu, atgauna tuos apdovanojimus, jeigu pavyksta įrodyti tai dokumentais. Kaip žinoma, daugelis tokio pobūdžio partizaninių dokumentų išlikę saugumo archyvuose. Jiems taip pat atstatomi kariniai-partizaniniai laipsniai, taip pat ir po mirties.

Kaip tu pats vertinti tuos pomirtinius laipsnių bei apdovanojimų atstatymus?

Normaliai vertinu. Jei žmogus turėjo tas regalijas, kodėl jis arba jo artimieji turėtų dėl kažko jų netekti. Juk daugelis tų apdovanotų partizanų žuvo laisvės kovose. Aš skeptiškai vertinčiau nebent laipsnių pakėlimą po mirties, nes tai jau būtų gerokai beprasmis žingsnis ar reiškinys. Juk net formaliai tas laipsnio pakėlimas žuvusiajam nieko neduoda.

Kai kuriuos kontroversiškus apdovanojimus jau paminėjome. Aš norėjau šiek tiek detalizuoti. 1998 m. gegužės 19 d. Prezidento dekretu Nr. 72 Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi buvo apdovanotas paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas (po mirties). Po dvejų metų 2000-ųjų vasario 11 d. dekretu Vasario 16-osios proga apdovanojamas Antano Kraujelio persekiotojas ir milicininkas Marijonas Misiukonis, gavęs Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių.

Išties, ši istorija jau pakankamai plačiai nuskambėjusi, bet, kaip minėta, anais laikais prezidentas dar neturėjo patariančios tarybos ir gal dėl to nepavyko išvengti tokių klaidų, dėl kurių jis ir buvo ne kartą kritikuotas.

O gal vis dėlto problema - rezistentų apdovanojimo tvarka?

Žaliosios rinktinės vado 1952 m. padėka ryšininkei „Šešupei“

Pati tvarka tikrai nėra bloga. Žmonės kartais grynai iš nežinojimo kreipiasi į įvairias institucijas, bet jos visos vis viena prašymus dėl apdovanojimų persiunčia į Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Centre yra nuodugniai išanalizuojama kandidato į apdovanojamuosius biografija, pasipriešinimo veiklos faktai, visi kiti įmanomi niuansai. Tuomet šaukiamas išplėstinis posėdis, kuriame, be Centro darbuotojų, dalyvauja ir veteranų organizacijų (LLKS, Birželio sukilimo sąjungos, Norilsko Vyčių ir kt. organizacijų atstovai). To posėdžio metu dar kartą kruopščiai apsvarstomos kandidatūros ir sprendžiama, kurias iš jų siūlyti krašto apsaugos ministrui, kad pastarasis teiktų Prezidentui. Čia jau toliau svarsto ir siūlo minėta Apdovanojimų taryba. Būtina pretendento į Vyčio kryžiaus ordiną sąlyga – tai rezistencijos dalyviui turi būti pripažintas Kario savanorio arba Laisvės kovų dalyvio statusas. Kitaip ordinas tikrai nebus įteiktas.

Dar norėčiau šiek tiek sugrįžti prie atstatomųjų apdovanojimų praktikos. Daugelyje originalių partizaninių dokumentų, jei ne visuose, apdovanojamas asmuo minimas slapyvardžiu. Tačiau kaip šiais laikais įrodyti, kad jis tai ir yra tas pats asmuo?

Lietuvos ypatingajame archyve yra agentūrinio sekimo ir kitokios bylos, kuriose galima rasti tą slapyvardį patvirtinančios informacijos. Iki šiol klaidų išvengti pavyko, todėl nemanau, kad tai yra problema. Problema yra kita – Lietuvos teismai labai vangiai sprendžia partizanų reabilitacijos klausimus. Čia yra bene didžiausia kontroversija: valstybė atstato partizanams jų buvusius apdovanojimus, tačiau nereabilituoja bolševikų teismų nuteistų laisvės kovotojų. Vėlgi galima prisiminti partizano Stasio Čėplos-Vilko atvejį, kurį minėjome ankstesnėse laidose.