Šv. Fausta Romietė, našlė

Lapkričio 28 d. minime šv. Faustą Romietę, našlę.

Šv. Anastazijos pasijoje cituojamas laiškas kažkokiam Krizonjui, jame rašoma: „Nors mano tėvas stabmeldys, motina visą gyvenimą buvo ištikima ir tyra. Ji nuo lopšio užaugino mane krikščione“.

Tai vienintelė užuomina apie šiandien minimą šventąją. Nėra kitų žinių apie šv. Faustą, išskyrus šį trumpą dukters liudijimą. Pamėginkime nutapyti jos paveikslą: motina „nuo lopšio“, krikščioniškai auginanti savo dukrą. Stabmeldžio žmona, garbinanti tikrąjį Dievą. Ištikima sutuoktinė, tyra moteris. Galėtų pasirodyti šiek tiek per mažai tam, kuris yra reiklesnis kitiems nei sau, kuris iš šventumo tikisi pritrenkiančių ir neeilinių dalykų. 

Tačiau neįtikėtina buvo jau tai, kad krikščionybės pirmaisiais amžiais atsirasdavo žmonių, pasirengusių aukai ir persekiojimams iš meilės tam Dievui, kurį pagonys niekino, vaizduodavo kaip nukryžiuotą asilą ir laikydavo vulgariu piktadariu.

Pasak apologetų, jau pats pirmasis krikščionybės paplitimas buvo stebuklas. Vien jo būtų užtekę įrodyti Kristaus dieviškumui. Dėl tos pačios priežasties užtekdavo atsivertimo įrodyti pirmųjų krikščionių šventumą. Nieko daugiau nereikėjo.

Ne veltui pirmųjų laikų krikščionys vadino save „šventaisiais“. Aureolei įžiebti pakako vienos išpažinties arba ir paprasto pripažinimo: „Esu krikščionis“. Dažnai po tokių šventųjų, vadinamų „išpažinėjais“, žodžių sekdavo teismo procesas, nuosprendis, šventųjų, šiuo atveju vadinamų kankiniais (μάρτυς/martys), tai yra „liudytojais“ egzekucija.

Įvairūs Pasijų, tai yra nukankintų krikščionių gyvenimo ir kančios aprašymai kilo iš troškimo iškelti į šviesą kaip pavyzdžius tas dažnai niekam nežinomas aukas, ne daugelio matomą heroizmą. Taip atsitiko ir su šv. Anastazija, kurios sudėtingoje pasijoje užsimenama apie motiną Faustą.

Ji turėjo žinoti, ką tai reiškė. Reiškė savo dukrai parengti purpurinį kraitį, aukos kupiną ateitį, beveik neabejotinai ankstyvą mirtį. Motinišką meilę turėjo pranokti tikėjimas, o dieviškoji meilė turėjo uždegti žmogiškąją viltį. Štai kodėl tie keli žodžiai apie motiną Faustą atskleidžia sudėtingą istorinę ir religinę panoramą, įgyja didelį apologetinį svorį pirmųjų krikščionybės amžių perspektyvoje. Šiuos žodžius galėtume pritaikyti visoms ano meto ir visų laikų krikščionėms moterims: ištikimos ir tyros, kuklios ir bebaimės, malonios ir drąsios. Tos pavyzdingos motinos, kurios dar pagoniškuose namuose tapo krikščionybės raugu ir šalia savo vaikų lopšio įžiebė tikėjimo liepsną, maitinamą kančia ir skleidžiamą pasiaukojimu.

Bernardinai.lt