Lapkričio 29 d.

„Kai šv. Grigaliaus pamokslų paveiktas karalius Tiridatas III atsivertė, nauja šviesa užliejo visą armėnų tautos istoriją. Tikėjimo visuotinumas neatsiejamai susijungė su jūsų tautine savastimi. Krikščioniškas gyvenimas amžiams įsišaknijo šioje žemėje, o Evangelijos Žodis padarė stiprų poveikį armėnų tautos kalbai, šeimos gyvenimui, kultūrai ir menui“. Šiais trumpais pamokslo žodžiais, pasakytais 2001 metų rugsėjo 26 d. Jerevano katedroje, Jonas Paulius II nusakė pirmosios žmonijos istorijoje krikščioniškos valstybės ištakas. Tąkart buvo švenčiamas 1700 metų Armėnijos krikšto jubiliejus – ši tauta priėmė krikštą anksčiau nei krikščionybė buvo pripažinta viena iš Romos imperijos religijų, o tai įvyko valdant Teodozijui I Didžiajam, bei dešimt metų iki tolerancijos edikto, kurį paskelbė Konstantinas I Didysis.

Pagal labai seną tradiciją, krikščionybė prasismelkė į Armėniją apaštalų Tado ir Baltramiejaus dėka, dėl šios priežasties iki šių dienų vietinė Bažnyčia laikoma „apaštaline“. Romos imperija, plėsdamasi į Rytus, pavergė ir Armėniją. Armėnų atsivertimas, įvykęs VI amžiaus pradžioje ir tradiciškai datuojamas 301 metais, yra užrašytas istoriko Agatangelo simbolių kupiname pasakojime.

Pasakojimo pradžioje pateikiamas lemtingas ir dramatiškas dviejų pagrindinių personažų susitikimas: Grigalius, parto Anako sūnus, išaugęs Kapadokijos Cezarėjoje, bei armėnų karalius Tiridatas III.

Šis suverenas trečiojo amžiaus pabaigoje, maždaug 294 metais, buvo ką tik atgavęs sostą, sudarydamas sąjungą su imperatoriumi Dioklecianu. Laikydamasis ano meto papročių, norėjo paaukoti deivei Artemidei (Dianai), kuri jam padėjo sunkiame reikale. Su juo dovanas aukojo visi dvariškiai, išskyrus Grigalių, kuris, jo eilei atėjus, atsisakė, motyvuodamas tuo, kad yra krikščionis. Jis aiškino valdovui, kad dangaus ir žemės kūrėjas tėra vienas - Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas. Tada karalius liepė jį kankinti dvidešimt penkias dienas, uždaręs duobėje „Kor Virap“, pilnoje nuodingų gyvūnų. Vien paminėjus šią duobę, pašiurpdavo ir labiausiai užkietėję nusikaltėliai. Tačiau, anot pasakojimo, Grigalius stebuklingai išgyveno joje trylika metų, gailestingos našlės maitinamas.

Vėliau pasakojama apie bausmę, kuri ištiko Tiridatą, tačiau šventojo Grigaliaus užtarimas išlaisvino karalių. Visi šie įvykiai Tiridatui padėjo suprasti, kad Grigaliaus Dievas yra tikrasis, ir galiausiai nusprendė atsiversti.

Jis kartu su savo žmona šv. Aškene ir visa šeima pasišventė tautos evangelizacijai. Grigalius Cazarėjoje buvo pašventintas vyskupu ir tapo pirmuoju Armėnijos Bažnyčios ‚katholikosu‘. Jis buvo vadinamas „Švietėju“, nes atnešė armėnų tautai Kristaus šviesą. Pastatė metropolitinę katedrą, suformavo vietinį klerą ir evangelizavo Gruziją. Vėliau pasitraukė į kalnų grotą ir gyveno kaip atsiskyrėlis.

Tiridatas žuvo 324 metais kaip kankinys: keletas kilmingųjų, nepatenkintų pagoniškų dievybių atmetimu, sukėlė maištą. Po jo mirties įsivyravo karas ir anarchija. Armėnijos Bažnyčia karalių iš karto gerbė kaip šventąjį, tuo tarpu Martyrologium Romanum kol kas jo nemini. Tačiau autoritetingas šaltinis Bibliotheca Sanctorum jo šventę mini lapkričio 29 d.

Bernardinai.lt