Prasidedantis Adventas – tai nenuilstantis Bažnyčios kvietimas dar labiau pažinti Ateinančiojo be perstojo liepsnojančią meilę, nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Didžioji Kristaus įsikūnijimo paslaptis yra ta, kad Jis, priimdamas žmogaus prigimtį, nusižemino kaip Dievo Sūnus. Juk Jėzus, būdamas, anot Antano Maceinos, visos kosminės raidos centrinis punktas, tampa bejėgiu kūdikiu, kuriam būtina nuolatinė globa.

M. Tveno knygoje „Princas ir elgeta“ (išleista 1882 metais) rašoma apie princą Edvardą, kuris, būdamas panašus į jo bendraamžį elgetą Tomą, apsikeičia su juo vietomis ir tampa vargšu, o Tomas, apsirengęs princo drabužiais, apsigyvena Anglijos karaliaus Henrio VII rūmuose.

Šis dviejų berniukų socialinės padėties sukeitimas yra tam tikra iliustracija to, kaip panašiai pasielgė ir mūsų Viešpats. Jis savanoriškai tapo vargdieniu, kad mes per Jo neturtą galėtume tapti dangaus Tėvo dieviškųjų namų paveldėtojais. Bet tai dar ne viskas.

Vienoje Naujojo Testamento pratarmėje yra prasmingi žodžiai: „Dieviškoji meilė nežino jokių ribų ir užtvarų. Ji negali sustoti pusiaukelėj. Dėl to Kristus iš meilės žmonėms eina ligi didžiausios aukos, kokia tik yra galima žmogiškoje plotmėje. Jis miršta ant kryžiaus už žmonijos išganymą“.

Adventas – naujų liturginių metų pradžia ir krikščioniškas Kalėdų šventės laukimas. Jei per Kalėdas pats Viešpats mums save dovanoja, tuomet kokią aš Jam dovaną atnešiu?

Todėl mums visiems šiuo metu tiktų atnaujinti kad ir tokį pasiryžimą: „Viešpatie Jėzau, Tu trokšti, kad visi Tavo sūnūs bei dukros pirmiausia vis labiau pažintų ir pamiltų Tave, nes, pasak popiežiaus Benedikto XVI, juo labiau pažįsti Jėzų, tuo labiau Jo slėpinys tave traukia; juo dažniau Jį sutinki, tuo labiau esi skatinamas Jo ieškoti.

Mano tikrasis Mokytojau, teikis per šį Adventą dar daugiau išlieti kiekvienam iš mūsų savo dvasios, kad kasdien skaitytume Tavąjį žodį ir taip pamiltume jį, jog palaipsniui svarbiausias mūsų gyvenime credo išties būtum Tu pats – mano Dieve ir mano viskas“.

F. Dostojevskio žodžiai teartina mus prie Jėzaus: „Sakau, kad nieko nėra gražesnio, gilesnio, simpatiškesnio, vyriškesnio ir tobulesnio kaip Ganytojas. Su pavydžia meile sakau, kad nieko panašaus ne tik nėra, bet niekad ir negali būti“.

Bernardinai.lt