I. Įvadas

Jėzus, skelbdamas prisiartinusią Dievo karalystę, primindavo ir apie maldos būtinybę: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Taip pat apaštalas Paulius atkartoja šį kvietimą: „Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17). Mes žinome įvairių krikščioniškų maldų, pavyzdžiui, „Tėve mūsų“ maldą mes randame Evangelijose, ji dar vadinama Viešpaties malda, nes šios maldos apaštalus išmokė Viešpats Jėzus. Taip pat ir kitos mūsų krikščioniškos maldos remiasi Šventuoju Raštu ir susiformuoja Bažnyčios istorijoje. Viena iš šių maldų yra ir Jėzaus malda, nors tiksliau būtų sakyti malda į Jėzų: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“. Tai iš pirmųjų krikščionybės amžių ateinanti malda, tačiau dar ir šiandien ji yra svarbi ir brangi Bažnyčios dvasingumo dalis, nes ji, būdama trumpa, padeda krikščioniui lengviau atsiliepti į Kristaus kvietimą melstis nuolat.

Nuolankiai ir dėmesingai kartodami Jėzaus maldą, mes augame tikėjime, o mūsų neregima kova su demonais tampa vaisingesnė. Ją galime kalbėti, kai esame vieni ir neužsiimame jokia kita veikla, pavyzdžiui, ko nors laukiant. Ją galime kartkartėmis ištarti, kai dirbame kasdienius savo darbus arba patenkame į įvairių rūpesčių sūkurį. Tardami Jėzaus vardą, vis labiau suvoksime ir patirsime Jėzų jau ne kaip objektą, esantį kažkur danguje, bet gyvenantį mumyse.

Iš tikro aš nesu šios maldos „specialistas“, galintis dalytis savo asmenine patirtimi. Esu, greičiau, besidomintis šia malda ir bandantis ją pritaikyti savo pranciškoniškame pašaukime. Tad, kaip suprantate, remsiuosi kitų patirtimi, ir visų pirmiausia – Rytų Bažnyčios patirtimi. Tai bus istorinė apžvalga, kuri, manau, galės mums padėti bent šiek tiek prisiliesti prie šios maldos esmės.

Ši malda yra labai paprasta, ir kartu labai gili savo turiniu: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“. Nepaisant mūsų kreipimosi į įsikūnijusį Žodį, vis dėlto Jėzaus malda savo esme yra trejybinė. Kada meldžiamės „Viešpatie Jėzaus Kristau, Dievo Sūnau“, iš tikro kreipiamės į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Sakydami Jėzus, Jį taip pat vadiname Kristumi ir Viešpačiu, todėl išpažįstame Jo dieviškumą. Apaštalas Paulius sako: „Ir nė vienas negali ištarti: ‚Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Sakyti, kad Jėzus yra Kristus, reiškia prisiminti, kad Dvasia yra Jame; Šventoji Dvasia nuo amžių yra Sūnaus patepimas (Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas). Galiausiai mes sakome apie Jėzų, kad Jis yra Dievo Sūnus, o Dievas šioje maldoje, kaip ir visoje krikščionybėje, yra Tėvas, dieviškumo šaltinis, Sūnaus ir Dvasios pradžia.

Jėzaus malda kartais dar vadinama širdies arba hesichastine malda. Paminėtina, kad Jėzaus malda yra viena iš hesichastinių maldų. Hesichastinė malda turi daug platesnę prasmę, nes ji apima ir kitas trumpas krikščioniškas maldas, kuriose nėra žodžio „Jėzus“, pavyzdžiui, „Dieve, ateik man padėti, Viešpatie, skubėk manęs gelbėti“. Tačiau galima drąsiai teigti, kad Jėzaus malda Rytų Bažnyčios dvasingume sudaro pagrindinę hesichastinės maldos dalį. Ji kilo iš Dykumos tėvų ir motinų troškimo melstis nuolat, intensyviai ir asmeniškai. Dykumos asketai arba atsiskyrėliai norėjo sutikti Dievą per Jėzų Kristų ir sielos gelmėje alsuojančią Jo Dvasią. Tą asmeninį kiekvieno žmogaus centrą, kuriame vyksta susitikimas su Dievu, jie vadino širdimi. Todėl, kaip jau minėjau, Jėzaus malda yra dažnai dar vadinama ir širdies malda.

Graikiškas žodis „hesychasmus“ lietuviškai reikštų „mokymas apie ramybę“. Bizantinėje tradicijoje šis žodis reiškia tam tikrą dvasinę sistemą, kuri padeda siekti ramybės, kaip priemonės kontempliacijoje susivienyti su Dievu. Pats žodis „hêsychia“ gali reikšti vidinę arba išorinę ramybę.

Nuo III a. iki šiandien hesichastinė malda ypač praktikuojama Rytų Bažnyčioje. Pabrėžiamas išorinės tylos būtinumas bei vidinės ramybės ieškojimas atsižadant aistrų ir pasisukant į Dievą. Stoikai bandė pasiekti sielos ramybę taip pat ir triukšmingoje aplinkoje. Yra žinoma, kad tai pavyko padaryti ir daugeliui krikščionių, kurie, sugrįžę iš dykumos, apaštalaudavo miesto aikštėse. Tad galima į dykumą pasitraukti regimai ir geografiškai, bet širdimi likti mieste, ir atvirkščiai, žmogus gali likti mieste, bet savo širdyje būti hesichastu. Tad hesichastas nebūtinai yra tas, kuris atsiriboja nuo susitikimų ir kalbėjimo su kitais, bet greičiau tas, kuris savo maldoje atmeta bet kokias mintis ir vaizdinius, ir, būdamas kūrybingoje bei pozityvioje tyloje, yra aukščiau neigiamų jausmų. Tačiau tarp hesichastų pasireiškia tam tikra tendencija sujungti ir sutapatinti išorines sąlygas su jų sielos mąstymu. Todėl hesichastas yra eremito arba atsiskyrėlio sinonimas. Tai žmogus, kurio pašaukimas yra siekti maldoje Dievo ir nieku kitu nesirūpinti.

Krikščionių vienuolių mokymas apie sielos ramybę skyrėsi nuo pagonių filosofų mokymo tuo, kad pagonių filosofai sielos ramybę laikė galutiniu tikslu, o ne priemone eiti link gyvenimo pilnatvės, kurią gali suteikti tik Dievas. Krikščionis hesichastas turi ypatingą asmeninį ryšį su Dievu ir sąmoningą tikėjimą įsikūnijimu. Jo tikslas nėra paprasčiausiai atsisakyti visų minčių, bet susitikti su Kitu. Jėzaus malda yra tiesiogiai nukreipta į kitą asmenį ir išreiškia tikėjimo išpažinimą įsikūnijusiu Dievo Sūnumi, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus.

Hesichastinio gyvenimo programai nusakyti gali pasitarnauti dangaus žodžiai, kuriuos per apreiškimą gauna šv. Arsenijus: „Arsenijau, pabėk į dykumą, tylėk, nurimk!”.

Tad pirmasis hesichastinės maldos lygmuo yra vienuma, pabėgimas nuo pasaulio ir žmonių. Vieno iš žymiausių „dykumos teologų” šv. Evagrijaus nuomone, žmonės pasaulyje gali pasiekti tik „paprastą pažinimą”, bet „tikrasis pažinimas” yra paliktas atsiskyrėliams: „Nieko gero neišeis iš vienuoliško gyvenimo, jeigu tuo pačiu metu bus lankomasi miestuose, kur siela prisipildo begalės įvairiausių minčių, kurios ateina iš išorės”. Daugybę pagyrimų vienumos gyvenimui randame Dykumos tėvų posakiuose, ypač šv. Antano Egiptiečio mokinio šv. Amono laiškuose. Reikia pažymėti, kad gyvenimas vienumoje ir šiandien Rytų Bažnyčioje yra laikomas pagrindiniu vienuoliško gyvenimo būdu.

Antrasis hesichasmo lygmuo yra tyla. Graikų antikoje liežuvio suvaldymas buvo giriamas, ypač šią dorybę palaikė Pitagoras, todėl gyvenimas tyloje vadinosi „pitagoriškas gyvenimo būdas” (Platonas). Čia būtų galima išvardyti nemažai vienuolių, kurie girdavo ir patys užlaikydavo tobulą tylą, kuri, pasak šv. Izaoko iš Ninivės, veda sielą į mistinę būseną, nes tyla yra „būsimo pasaulio slėpinys, o liežuvis yra šio pasaulio dalis”. Vienuoliškas gyvenimas turi būti taip sutvarkytas, kad vienuoliui nereikėtų ištarti nereikalingo žodžio, tai yra „tokio žodžio, kuris nepasitarnauja Dievo tarnystei”, - sako šv. Bazilijus Didysis.

Paskutinis ir pats tobuliausias dvasingumo lygmuo yra širdies ramybė, kai pašalinamos visos mintys, kurios gali drumsti sielos rimtį. Laisvas nuo išsiblaškymų, hesichastas susitelkia į vidinį blaivumą ir budrumą (gr. nêpsis), prižiūrėdamas mąstymą ir kovodamas su „klastingomis mintimis”, kurios Rytų Bažnyčioje buvo suskirstytos į aštuonias rūšis, o Vakarų Bažnyčioje – į šešias didžiąsias nuodėmes. Įvairūs psichologiniai stebėjimai išskiria penkis būdus, kaip mintis įsiskverbia į sielą ir joje įsikuria. Hesichastas, vesdamas „nematomą kovą”, vaiko kiekvieną vidinį nerimą nuo pat pradžių ir taip pasiekia trokštamą širdies ramybę, „žemišką rojų”, apibūdinamą kaip visų sąmoningų ir nesąmoningų rūpesčių nebuvimą.

Taigi, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Tad, krikščioniškiesiems Rytams, žmogaus pašaukimas yra dalyvauti Švč. Trejybės gyvenime. Bažnyčios tėvai, pirmiausia graikų, šį išganymo vyksmą Jėzuje Kristuje vadina žmogaus sudievėjimu. Tai ne žmogaus būties susimaišymas su Dievu, bet – žmogaus supanašėjimas su Dievo Sūnumi. Dievo Žodžio įsikūnijimo dėka šis pašaukimas vyksta bendradarbiaujant Dievui ir žmogui: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Tai žodžiai, ištarti To, kuris savo mirtimi nugalėjo mirtį ir apreiškė prisikėlimo viltį, kad kiekvienas žmogus, kuris šaukiasi Jo švenčiausiojo vardo, galėtų dalyvauti Jo šlovėje.

(Bus daugiau)

Bernardinai.lt