Ta nepagarbi mintis man kilo žiūrint „Spaudos klubą“. Tada pagalvojau, kad naujai kepami mūsų generolai turi kažką bendra su etnografiniais rusų vestuvių generolais. Pastarųjų man dar teko matyti. Anuomet, dar iki Stalinui nusibaigiant, kai tėvas, vengdamas kelionės už plačiųjų Sibiro upių, mėtydamas pėdas apsigyveno su šeima viename Vilnijos dvarelyje. Jame jau veikė „sovchozas“ – pokaryje į tuos „liaudies dvarus“ buvo suplūdę kolonistai iš plačiosios Sovietijos. Pagal mano tėvo loginį mąstymą, kandidatų į ešelonus tarp kolonistų neturėjo rinkti.

Betgi tie didžiarusių vestuvių generolai, kokius  regėjau kolonistų vestuvėse  pokariniame  dvare – sovchoze Vilnijoje, buvo visai ne tokie, kaip, pavyzdžiui,  gruzinų švenčių tamada – iškilmių vyresnysis. Jie man atrodė kaip pajacai, apkvaitusios minios kvaitintojai – švilpiantys, besiverčiantys per galvą, pritūpdami šokinėjantys (šokantys?): kepurės su sagute, diržais persmauktos palaidinės ir „garmoške“ susmaukti  auliniai  batai.

Minimą vakarą „Spaudos klube“ A. Siaurusevičius nagrinėjo situaciją, susiklosčiusią generaliniam prokurorui pranešus, kad prokuratūra tarsi ir nebeturi ką pasakyti apie kai kurias daug metų besitęsiančias rezonansinėmis vadintas bylas ir kad  prie baudžiamųjų tyrimų dėl Bražuolės tilto ir  Juro Abromavičiaus susprogdinimo prokurorai sugrįžtų tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Be laidos vedėjo,  studijoje sėdėjo bei kartu prokuroru piktinosi generolas Jurgis Jurgelis, Seimo narys Egidijus Klumbys ir „Jaunosios Lietuvos“ vadas Stanislovas Buškevičius. Už kadro buvo (kalbėjo, bet nepasirodė) Juro Abromavičiaus našlė Jūratė Abromavičienė.

Laida buvo skirta „paprotinti“ naujai iškeptą generalinį prokurorą, sau leidžiantį (kur tai matyta!) nei iš šio, nei iš to, su niekuo nesuderinus, išspręsti situaciją, aprašytą, sumazgytą jau ne vieno redaktoriaus, ne vieno prokuroro, ne vieno saugumo vado, pagaliau ne vienos politikų kartos. Šiandien žinant, kad po anų įvykių dar buvo Vytauto Pociūno mirtis Breste, trejus metus trukęs Saugumo departamento „nusikalstamos veiklos imitavimo modelis“ su Algirdu Petrusevičiumi ir pastarojo įkalinimas, L. Graužinienės vadovaujamos Seimo komisijos veikla, kuriai, komisijos pirmininkės žodžiais, tuo metu vis trūko ar kvalifikacijos, ar įgudimo reikiamai išvadai surašyti, pagaliau KGB rezervininko A. Pociaus atstatydinimas ir jo gynimas Lietuvoje neregėto pločio frontu su premjeru ir prezidentu V. Adamkumi pirmose pozicijose... Visi tie įvykiai  man  tik dar kartą patvirtino:   teatralizuotas buvusiųjų ir juos besirengiančių pakeisti naujųjų virtimo valstybininkais spektaklis su Didžiuoju dirigentu, prasidėjęs iš karto po Lietuvos valstybingumo atkūrimo, nėra pasibaigęs – jis tęsiasi, įgauna naujas formas,  suranda naujų atlikėjų bei išryškina laukiančius „x“ dienos. Ir  nebūtinai iš rezervininkų pusės.

Atskirai kiekvienas politinis skandalas būna susijęs su vienu ar kitu valstybės  gyvenimo reiškiniu, kurį galima įvairiai traktuoti. Tačiau analizuojant  iš laiko perspektyvos vienodų šaknų „rezonansinius“ skandalus (bylas) daug kas paaiškėja. Pasimato, kad už juokelių ir skandalėlių yra nei daug, nei mažai – profesionaliai  parengtas ir toli siekiantis Kovo 11-osios Aktu paskelbto valstybingumo griovimas. Analogiškai buvo elgiamasi ir su praėjusio amžiaus  valstybingumu. Ruošiant valstybei „pompėją“ (čekisto Slavino terminas), pirmiausia buvo ieškoma tam tikros kategorijos žudomos valstybės piliečių, t.y. žmonių, dėl vienų ar kitų priežasčių linkusių peštis su savaisiais, kolaboruoti su okupantais.

Plečiantis neskaidriam (rytietiško stiliaus slaptajam?) valdymui šalyje, garsiai deklaruojančioje, kad ji jau atsikratė bolševizmo, bet realiai  tam bolševizmui įgaunant naujas, keistas (jau nacionalines?) formas, kyla vis didėjantis poreikis išsiaiškinti, kaipgi mes iš tiesų gyvenome tą septyniolika metų, žodžiais deklaruodami žengimą link vakarietiškų europinių vertybių.

Todėl norėčiau prie „Spaudos klubo“ ir jos dalyvių sugrįžti, prieš tai prisiminęs, ką pats mačiau dirbdamas įvairius darbus, susijusius su Lietuvos saugumo sistema, turėjusia mums garantuoti ramybę. Tam reikia sugrįžti į tą laikotarpį, kai buvo sulaužytas „perestroikos“ tvarkaraštis. Atskaitos tašku galime laikyti ir  A. Juozaičio „anatomijos“ pasirodymą – prisiminkime, kaip joje autorius apraudojo  prasidėjusią Sovietijos griūtį. Bet kalba būtų ne apie raudojusius, o apie veikiančius.

Kaip prokuroras Artūras Paulauskas vyko į Hamburgą ir ko jis ten ieškojo

Pradėsiu iš toliau apie tai, kas vėl iš naujo darosi aktualu. Lietuvos jaunuomenė gal jau ir nežino asmens, Stasi archyvuose įvardyto Kriugeriu, o KGB vadinto Kliugeriu,  kurį prieš I Sąjūdžio suvažiavimą į Lietuvą parsigabeno pats sovietinio KGB Lietuvos padalinio 1-ojo (užsienio žvalgybos) skyriaus viršininkas Vytautas Karinauskas. Tačiau septynioliktais atkurto valstybingumo metais jau Lietuvos verslininku besivadinantis Kliugeris pats priminė apie save: iškėlė bylą politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovams – šie mat jį apšmeižė savo leidiniuose, o jis juk laimėjo konkursą gaminti naujuosius Lietuvos piliečių pasus.

Senukai, buvusieji politkaliniai, matyt, ir nebūtų gebėję apsiginti nuo „Gudručio“ (taip į lietuvių kalbą verčiamas KGB slapyvardis), o tuo labiau neapsigintų nuo iš senų laikų su juo susijusios advokatų kontoros „Spes“. Tačiau neapsikentęs, kad jo naująjį pasą gamins KGB bernelis, į televiziją atėjo buvęs prokuratūros tardymo skyriaus viršininkas J . Gaudutis ir informavo mus apie dokumentus, slepiamus Generalinės prokuratūros archyvuose, kurie kažkodėl Lietuvos teismų nenaudojami tuose Gudručio ir kontoros „Spes“ inicijuojamuose procesuose. Šie dokumentai neleidžia abejoti, kas toks yra asmuo, nekalčiausiu veidu  pasišovęs parūpinti (gal ir toliau tai daro?) mums visiems svarbiausią tapatybės dokumentą.

Dirbdamas Generalinėje prokuratūroje, girdėjau  įvairių versijų, kam „perestroikos“ organizatoriams – KGB užsienio žvalgybos skyriui – prireikė Gudrutį parsivežti iš Vokietijos. Ir apie jo savigyrą teko girdėti – savo artimiesiems Kliugeris išties teigdavo: jam buvo skirta tapti pirmuoju poperestroikinės Lietuvos prezidentu. Bet išsamiau apie tai  turėtų pasidalyti prisiminimais (ką čia slėpti – viskas seniai paversta juokeliais) jau minėtas Karinauskas. Tik jis ir galėtų pakomentuoti,  ar KGB 1-asis skyrius (nežinau kaip jis šiandien jų vadinamas) ir toliau nukreipia Klimaičio žingsnelius politinių kalinių diskreditavimui. Po Maskvos pučo jis dirbo (apdirbinėjo medieną?) pas P. Čėsną. Besidomintys nūdiene Lietuvos istorija jį nesunkiai rastų.

Pučo žlugimas bei vėlesni įvykiai Rytuose valstybiškai mąsčiusiems žmonėms galimybę pertvarkyti valstybinį gyvenimą Lietuvoje mestelėjo kaip dangus keptą karvelį išbadėjusiems. Kodėl jie ne viską padarė tose pertvarkose, istorija dar nagrinės. Tad anuo metu kovotojas už nuo Maskvos atskirtą Lietuvos prokuratūrą (buvo toks didvyriškos mūsų istorijos puslapis) Artūras Paulauskas prieš artėjančius 1992 metų rinkimus į Seimą,  pasiėmęs vieną tardytoją ir vertėją, išsirengė į Hamburgą, kuriame, beje, nėra centrinių teisėsaugos institucijas administruojančių įstaigų, nėra žinybų, su kuriomis atsikurianti valstybė galėjo pradėti megzti tarpusavio teisinės pagalbos ryšius.

Ko vis dėlto tuo metu ponui Paulauskui Hamburge reikėjo? Man pavyko šį tą suprasti tame gan suktai suveltame kamuolyje, nes ir pats buvau į jį įsuktas. Tad anuomet Paulauskas grįžęs iš Hamburgo iškėlė Kliugeriui baudžiamąją bylą pagal tebeveikusį sovietinį baudžiamąjį kodeksą. Praėjus ar ne mėnesiui nuo tardymo pradžios, į bylos tyrimą antruoju tardytoju įtraukė ir mane. Tyrimo eigoje paaiškėjo ne tik Kliugerio veikla, bet ir  kai kurie su politika susiję niuansai ir tebesitęsiantis iki šiol prokuratūros panaudojimas tai politikai: opozicijoje buvusioje LDDP buvo rezgami planai prieš rinkimus suduoti smūgį vadinamiesiems sąjūdiečiams. Nusitaikyta į  jų lyderį V. Landsbergį. Iš pradžių vienas iš variantų buvo skleisti gandą, kad profesoriaus tėvas, kaip 1941 metų posukiliminės Ambrazevičiaus vyriausybės narys, buvo ir Kauno geto projekto autoriumi. Bet to varianto greitai buvo atsisakyta. Juk niekas nepatikės ar pareikalaus įrodymų.

Pasirinktas kitas, tęstinis laike, naudojant teisminę instituciją – Generalinę prokuratūrą. Planas toks: V.  Landsbergis suima ir į kalėjimą uždaro iš emigracijos į tėvynę grįžusį laisvą žurnalistą ir verslininką Algį Klimaitį. Taip pastarasis padaromas „kankiniu“. LDDP nariai (vadovavo dabartinis Vyriausios rinkiminės komisijos vadas Z. Vaigauskas) organizuoja Klimaičio gelbėjimo komitetą. Kirkilas siunčia prokuratūrai įspėjamuosius raštus. Laikraščių girnos sukasi.

Landsbergininku viešai tituluojamas Paulauskas nesigynė. Tiesa, suėmimo protokolą pasirašyti dėl visa ko pakišo tuomet diabetu sunkiai sirgusiam, jau beveik nematančiam pavaduotojui G. Norkūnui. Ir net nebandė neigti kaltinimų vykdąs politinį užsakymą.

 Bet vis dėlto, ko jis ieškojo Hamburge? Atsiverskime Niurnbergo teismo medžiagoje amerikiečių surastą SS generolo Stalecherio ataskaitą Himleriui. Kitaip dar vadinamą dokumentu L-180. Iš jo aiškėja, kad nacių generolas, turėjęs užduotį išprovokuoti gyventojų susidorojimus su žydais ir komunistais iki vokiečių kariuomenės atėjimo, Lietuvoje (kaip jis pats rašo)  to nebūtų pajėgęs padaryti, jei ne vienas asmuo, kurio pavardę jis užrašė – Klimatis. Nustatyta – tai Gudručio tėvas Algirdas Jonas Klimaitis, taip pat žurnalistas. Ir jei jau kalbėsime apie mūsų tautiečius, susitepusius holokauste, jo kolaboravimas su naciais privalėjo būti pirmiausiai ištirtas. Tačiau Algirdas Jonas iki mirties – 1988 metų – gyveno Hamburge, prisistatydavo socialdemokratu ir… pasitikdavo iš Lietuvos per geležinę uždangą pabėgusius, įkalbinėdamas nedaryti pareiškimų prieš Sovietiją (vieno žinomo mūsų dainininko liudijimas).

Ar žinojo apie šio neeilinio holokauste dalyvio gyvenamąją vietą vadinamieji nacių medžiotojai? Iš prokuratūros byloje esančio vieno E. Zuroffo laiško matyti, kad Staleherio pagalbininko gyvenamoji vieta jiems buvo vieša paslaptimi. Kodėl tada nacių medžiotojai  tylėjo lyg vandens į burnas prisiėmę?

Bet štai apie 1980 metus Gudrutis ėmėsi energingai veikti. Paskaičius Golyciną ar Mitrochino archyvą – viskas vyko tarsi pagal jų aprašytus scenarijus. Jis atsidūrė (gal buvo infiltruotas?) iš pradžių  lenkų „Solidarumo“ laikraštyje, vėliau dirbo su iš Rytų bloko bėgančiais disidentais intelektualais, tapo vos ne Vatikano atstovu ir galų gale per K. Bobelį įsitrynė į VLIK-ą.

Tačiau iki tol Hamburgo prokuratūra ėmėsi jo tėvo veiklos karo metais tyrimo. Ir kreipėsi teisinės pagalbos… į sovietų KGB. Šis tuomet švariai išvalė Lietuvos archyvus (turėjau galimybę tuo įsitikinti) ir vokiečiams pranešė: jokios medžiagos apie to asmens nusikaltimus žmoniškumui nerasta.

Buvo liudytojų, teigusių, kad Gudrutis yra gyręsis, jog tą tyrimą inicijavo jis pats. Tam atvejui, jei dar būtų žinojusių jo tėvo praeitį. Paulauskas apie tai irgi žinojo. Tad pradėdamas „kliugeriadą“ dėl viso pikto pasitikrino, kad Hamburgo prokuratūra nepateiktų kokių netikėtumų. Bet argi prisimins hamburgiečiai dešimties metų senumo istoriją, susijusią su nelemtuoju holokaustu, jeigu žydai tyli?

Apie tai, kaip vienas žurnalistas nerado N.N. Krempovskio kapo,  ir kitus linksmus dalykus

Nesiimčiau tvirtinti, kad Gudručio suėmimas ir buvo teisėsaugos teatro pradžia ar atskiru jo skirsniu naujausioje Lietuvos istorijoje. Jau minėjau: tokia  pradžia gal reikėtų laikyti Petrausko ir Paulausko prokuratūrų dvikovą. Ilgą ir dramatišką. Kas tik iš mūsų tame mūšyje nedalyvavo, pasirengę krūtine uždengti tikrąją, lietuvišką, t.y. A. Paulausko Generalinę?

Kadangi, kaip toje pasakoje, „ir aš ten buvau, alų, midų gėriau“, tai apie įvykius turėjau ne tik  nuomonę – daugelį veikiančių asmenų asmeniškai pažinojau, daugelyje įvykių pats dalyvavau ar žinojau apie juos iš kolegų. Buvo anuo metu Vilniuje trijulė vaikinų, kilusių iš terikonais pasipuošusios rytinės Ukrainos šachtų. Trijulė  gyveno Lietuvoje ir šventai tikėjo ateisiant laiką „sąjūdistams“ triuškinti ir tada jie planavo padaryti karjeras. Vienas jų – prokuratūros darbuotojas Nikolajus Nikolajevičius Krempovskis, prilipo prie Petrausko. Buvo ar tik ne šio „generalinio“ pavaduotoju. Tačiau Maskvoje pučas žlugo. Vadinamas promaskvietiškas prokuroras Petrauskas persikraustė į Karaliaučiaus sritį (atseit į užsienį), o jo pavaduotojas niekur neišsikėlė – girtavo prie Nemenčinės kolektyviniuose soduose, iš ten jį kažkas ir nuvežė policijos budėtojams.

 Šis sovietinis teisininkas nevertino Vilniaus universitete įgyjamo profesinio parengimo. Mat Vilniuje „tiražuojami“ liberalai. Kas kita, Charkovo tardymo mokykla, kurią  baigė jis pats. O ta mokykla praktikoje reiškėsi taip: tardo  Niknikas (kaip jį vadindavo viena kolegė) bernužėlį nuo Rokiškio, bandžiusį išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje, o šis dar ir širdingiausiai prisipažinti jam inkriminuojamų dalykų nenori. Paima Niknikas baudžiamąjį kodeksą ir smogia tardomajam per galvą. Ir aiškina tuometine valstybine kalba: „nie ja bju, zakon bjot“ (ne aš mušu, įstatymas muša). Ir nieko. Niekas tada  net nesiskundė, nors taip kliuvo ne vienam. Kaip niekas nesusidomėjo charkovietiška įkalčių rinkimo sistema ir jos propaguotoju Lietuvoje. Iki pat 1991-ųjų rugpjūčio. Tačiau po pučo buvo kitaip. Buvo tarsi ir imtasi vykdyti teisingumą. Nebe charkovietišką. Gal jau lietuvišką? Ištardytas Niknikas buvo perduotas teismui. Laisvės iki nuosprendžio nevaržė: kaltinamasis turi žmoną – Paulausko prokuratūros darbuotoją ir dukrelę Virgutę. Bet teismas ėmė ir nuteisė Nikniką (kalbama, kaltinamasis negalėjo patikėti savo ausimis) ar ne trejiems metams kalėjimo. Tai yra realiai pasėdėti. Mat po pučo tai buvo madinga. Bet į kalėjimą Krempovskio taip ir neuždarė. Pamenu žinutę „Respublikoje“: nespėjęs persikelti į Sniego gatvę, nuteistasis Niknikas mirė.

Praėjus kuriam laikui, prie manęs prilipo vienas žurnalistas: jis niekaip negalėjo rasti Krempovskio kapo. Taip pat, kaip vėliau jo kolegos nerado Dekanidzės. Žurnalistas norėjo komentaro. Ką tai galėtų reikšti: mirusiojo šeima Vilniuje, motina Donbase, žmonos tėvai Šilutėje, o oficialiai teigiama, kad Niknikas palaidotas Šiauliuose? Bet kapo ir ten niekas negali parodyti. O jei jo nėra, jei visas procesas buvo tik valstybinio masto akių dūmimas pilietiškajai visuomenės daliai, tad kas iš nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos pareigūnų šioje aferoje, šiame visuomenės akių dūmime dalyvavo, garsiai mąstė žurnalistas.

O man įdomus pasirodė kitas faktas. Pirmuoju pareiškimu prieš atgimusią Lietuvą  tarptautiniame Žmogaus teisių teisme Strasbūre buvo registruotas kreipimasis dėl Krempovskio teisių pažeidimo. Rašytas tikriausiai ne jo paties – juk jis miręs. Oficialiai skundas pasirašytas dukros Virgutės. Kiek jai tada buvo metukų? Nejaugi tai ji atvėrė Europos žmogaus teisių teismo duris ne tik buvusių KGB darbuotojų pareiškimams prieš Lietuvos valstybę?  Ir be jos yra kam mūsų šalyje sukurti palankias aplinkybes tokiems skundams. (Turiu mintyje kai kuriuos mūsų įstatymų leidėjus.) Virgutės kreipimasis  sukūrė precedentą paksogeito ir uspaskiados aktoriams toliau skųsti Lietuvą Strasbūro teismui. Hm…

Kaip sakoma, situacija verta poeto plunksnos: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pagalbos siekė ir užtarimą gavo ne iš kvaziteisinės aplinkos besivaduojantys, o atstovai to režimo, kuris per savo egzistavimo septyniasdešimtmetį sunaikino milijonus gyvybių, o kitus milijonus pasmerkė dvasinėms kančioms.

Šiaip ar taip negalima nesutikti su anuo žurnalistu: įtartinas tas Virgutės skundas, o tai, kas už jo, ne vien Gineso rekordų knyga kvepia.

Apie tai, kaip Jurgis Jurgelis muitines tvarkė, bet kontržvalgyba nesirūpino

Jei kuris iš Lietuvos kino dokumentininkų šiandien sugalvotų pastatyti filmą apie Saugumo departamento atsikūrimą ir brendimą po Kovo 11-osios, manau, pakliūtų į gan keblią padėtį. Vaizdo ir garso archyvuose jis rastų departamento direktorių, kalbantį (mes gi žiūrėjome tas televizijos laidas) apie tai, kaip jis pats ir jo žinyba stengiasi Vaidotuose ar Kenoje… muitininkus į doros kelią atvesdinti.

O gal taip reikėjo? Gal operatyvinės veiklos subjektams apsimetant naivuoliais  buvo daromi dideli darbai? Juk ne šiaip sau tarnyba specialiąja vadinasi. Deja. Dirbdamas Seimo Nacionalinio saugumo komitete turėjau galimybę akivaizdžiai įsitikinti – vieno linksmuolio paleista replika, skelbusi, kad mūsų saugumas taip gerai įslaptintas, jog jis gali ir nieko rimto nedirbti, buvo, kad ir kaip ne juokinga, tiksliu padėties vertinimu.

 Ponas Jurgelis žinybai vadovavo tada, kai pilnavertei šios tarnybos veiklai pirmiausiai reikėjo sutvarkytos teisinės bazės tiesioginei jos veikimo krypčiai – kontržvalgybai. Septynioliktaisiais Lietuvos valstybinio gyvenimo metais jau supratome: tarp lietuviškųjų gebistų golicynų ir mitrochinų neatsirado ir nebeatsiras.  Tiesiogiai dirbdamas su kai kuriais iš tų KGB darbuotojų, kurie pasiskelbė perėję į Lietuvos pusę iki valstybės atkūrimo, bendraudamas darbe ir poilsio minutėmis, aš jų nuoširdumu taip ir nepatikėjau. Sovietinės specialiosios tarnybos, kaip organizuota visuma, tiek Lietuvoje, tiek ir dar daug kur posovietinėje erdvėje liko nesuardytomis. Jų konstruota slaptojo valdymo sistema perkelta į politines partijas, pramonininkų ar verslininkų pavadinimais sukurtas organizacijas, t.y. įsiterpė į stambųjį verslą, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijas, vyriausybės įstaigas, parlamentą.

Pats vadinamosios liustracijos įstatymas yra priimtas  absurdiškiausia forma, leidusia vykti valstybės užvaldymo procesams: išviešinami tik keistai pasirenkami trečiaeiliai asmenys. Ir priimtas jis tuo metu, kai pono Jurgelio žodis valstybėje nebuvo paskutinis.

Žinote, sakys oponentas, įstatymus priima parlamentas, kuris ir yra atsakingas, kad per visą valstybingumo laiką liustracijos nebuvo, parlamentinės operatyvinės veiklos kontrolės nebuvo, o kokia nors privati techniškai gerai apsiginklavusi saugos tarnyba gali veikti kaip sekimo sindikatas. Todėl grįžkime prie konkretesnių dalykų.

Pasakomis, kad vadinamoji „Gorbačiovo perestroika“ buvo stichiška kelių liberalesnių partijos draugų sukelta Sovietijos griūtis, nebetiki ir naivuoliai. „Komunistinė sistema subyrėjo ne dėl implozijos ir ne dėl karo, nes tie, kuriems ta sistema teikė naudą, ne blogiau už mus suvokė tokios perspektyvos neišvengiamumą bei su ja susijusius pavojus, – rašo lenkų sovietologas J. Targalskis. – Todėl jie (sovietmečio nomenklatūra) turėjo įsitvirtinti visuomenėje ir tapti ne primestu, o natūraliu jos valdžios elitu“. Kad tokiu elitu taptų ir tuo pat metu vėl nusikaltėliškai pasisavintų  bolševikmečiu iš žmonių atimtą turtą, Lietuvoje iškabas pakeitusių sovietinės valdžios veikėjų pastangomis buvo daug improvizuota demokratinių valstybių institucijų imitacijomis, ypač užvaldant įstatymų leidžiamąją, teisminę ir vykdomąją  valdžias. Neužmiršta ir žiniasklaida. Partinė-gėbistinė nomenklatūra suprato, kokį pavojų jos siekiams gali kelti organizuota visuomenė, kaip ir profesionalios pilietiškos specialiosios tarnybos. Buvo toks pajuokavimas: kai ambasadoriauti į Latvių gatvę atvyko senas sovietinis žvalgybininkas Zubakovas, tuomet daug Lietuvos „valstybininkų“ instinktyviai pasitempė. Tiesa paprasta: priesaiką vykdančios specialiosios tarnybos tokiems jau „iš elito“ kilusiems valstybinės destrukcijos nešėjams pirmiausia ir būtų tapusios pavojingomis.

Kadangi demokratijos imitacijose labai svarbų vaidmenį vaidina rinkimai, prieš juos scenarijų kūrėjai dirba išsijuosę. Minėtasis A. Paulausko inicijuotos „kliugeriados“ procesas buvo skirtas 1992 metų rinkimų į Seimą periodui. Jis ir nutrauktas turėjo būti (o taip ir padaryta bylos dalyje dėl Klimaičio šnipinėjimo) LDDP laimėjus rinkimus. Bet tuomet  mano žinioje liko tardymo eigoje atskleistų šio asmens vykdytų ekonominių nusikaltimų medžiaga. Liaudiškai kalbant, tai  buvo pirmasis  jau pokomunistų (arba „natūralaus elito“ pagal Targalskį) nusikalstamų turtinių veikimų tyrimas išsilaisvinusioje valstybėje.

Sajūdiečių valdymo laikotarpiu Klimaitis, panaudodamas šešių buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių vadovų (su V. Babiliumi priešakyje) suneštas valiutines lėšas,  pagal Vokietijos GmbH įstatymą, Hamburge įregistravo įmonę „Litcomerz“. Palikdamas įmonę steigimo stadijoje, t.y. nevykdydamas jokios veiklos, jis kartu ten pat registravo bendrovę AWA (be paties Klimaičio, pavadinime buvo Brazausko ir Beriozovo vardų pirmosios raidės) ir (nebūtų jis savo senelio, kažkada kaltinto apšvarinus šaulių kasą, vaikaičiu) greta įregistravo dar vieną įmonę „Reda“. Sistema turėjo veikti labai paprastai: Lietuvos valstybinių įmonių lėšos nekalčiausiais tikslais (oi, kaip visko reikėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais) būdavo siunčiamos į „Litcomerz“, o iš ten perpumpuojamos AWA bosams iš LDDP . Žinoma, dalis jų (ne šiaip sau dėdėpistų spauda Algį titulavo „iškiliu verslininku“) nusėsdavo „Redos“ sąskaitoje. Bet šiuo atveju jau tik Algio ir jo širdies damos Morkos poreikiams. Kokios įmonės tų laikų Lietuvoje turėjo valiutinių lėšų? Pirmiausia – tai Jonavos azotinių trąšų gamykla, Gusiatino vadovaujamas  naftos terminalas Klaipėdoje. Štai pavyzdys: į pastarąjį  kreipiasi vienas tuometinių aplinkosaugos vadovų ir Brazausko medžioklių draugas Bronius Bradauskas, prašydamas valiutinių rublių oro taršos prietaisams Vokietijoje pirkti. Gusiatinas pervedė anuo kursu apie dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Šie pinigai,  perėję tarpinę „Baltija-Union“ sąskaitą, nusėdo pas Klimaitį. Apie nusikaltimą bylojantys dokumentai – prokuratūroje. Atrodytų, bereikia tik ekspertinių analizių ir išvadų. Bet visa revizijų sistema tuo metu sugriaunama. Lietuvoje valstybiniai pinigai niekam neberūpi. Vokietijoje svetimais pinigais taip pat domėtis nenorima, nes nėra kam dėl jų dingimo kelti triukšmo. Ir liko aplinkosauga be taršą matuojančių prietaisų, o Bradauskas pakilo iki ministro ir Seimo Aplinkos komiteto pirmininko.

Tuo pačiu metu Lubio vadovautoje trąšų įmonėje dėjosi dar įdomesni dalykai. Kiek  lėšų iš jos išplaukė specialiems buvusios kompartijos (ar partiečių?) tikslams, šiandien  ir pats Lubys nebeatsakytų. Bet anuo metu dėl 25 tūkst. dolerių, per Londono „Barclay“ banką nuplaukusių į „Litcomerz“, byloje buvo du skirtingi čekiai su Lubio parašu. Ar dabartinis Pramonininkų asociacijos vadovas savo karjerą po valstybingumo atkūrimo darė klastodamas valstybinės įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus? Popieriai rodė, kad taip. Bet prokuratūroje tardymo priežiūrą vykdžiusi prokurorė vykdė valią tų, kurie pačių rusų vadinami vory v zakone (įteisinti vagys), ir pati nutraukė minimą baudžiamąjį tyrimą, neprisiimdama už tai atsakomybės.

Žinoma, pasakys žinantieji tą laikotarpį, ką reiškė kažkokie 25 tūkst. dolerių su  milijonais, kurie vėliau grobti atvirai ir ciniškai. Juk ir tos pačios trąšų gamyklos, dabartinės „Achemos“, privatizavimas pasibaigė ne kriminaline byla, o  politiniu memorandumu. Tačiau esmė – ne  grobimų mastuose. Esmė yra teisės ir teisėtumą turinčių užtikrinti institucijų paskirtyje. Norint, kad tuo metu tardytojais dirbę pareigūnai patikėtų  teise, būtina dėl minėtų nusikaltimų, daugybės kitų ekonominių aferų ir „prichvatizacijų“ pridengimo ištirti pačios prokuratūros, kaip institucijos, ir atskirų jos vadovų veikas. Be šito prokuratūra, kaip Lietuvos valstybės institucija, atgimti nebepajėgs.

Bet grįžkime prie kontržvalgybos reikalų. Anoje byloje buvo surasti sveiki ar skuteliais paversti dokumentai, kurie liudijo, kad buvusio KGB Lietuvos padalinio užsienio žvalgybos skyriaus darbuotojai, skirti darbui su Klimaičiu, atkūrus valstybingumą gal net aplenkė būsimąją FSB – ėmėsi  KGB veiklos priedangos ekonominių verslo organizacijų skambiais „Perspektyvos“, „Darnos“ ir kitokiais pavadinimais kūrimo. Duomenis reikėjo tikrinti operatyviniais keliais. 1993 metų vasarą nurodymas byloje atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus su prokuratūros tardymo skyriaus viršininko parašu perduotas Valstybės saugumo departamentui. Perduotas ir... tarsi į vandenį. Ir tai baudžiamojoje byloje, kurią iškeliant  generalinis prokuroras Paulauskas nesikuklino reklamuotis kovotoju su užsienio žvalgais Lietuvoje. Patys saugumiečiai, kai jų klausdavome, ką nuveikė, kaip vykdo  pavedimą,  suakmenėdavo. Iki kitų metų rudens iš jų jokių žinių apie atliktą tyrimą  (ar apskritai kas nors daryta) negauta.

Asmeniškai pažinojau nemažai tuometinių departamento bendradarbių. Neoficialiai jie šnipštelėdavo – mano surašytas prokuratūros nurodymas taip ir liko tuometinių jo vadovų stalčiuose. Kai kurie iš tų vadovų tebetrina savo kėdes. Ar prokuratūros nurodymą savo rankose laikė ir generolas Jurgelis? Manau, kad taip. Abejonių nekelia ir tai, kad jei Valstybės saugumo departamentas tuomet būtų užsiėmęs ne muitinėmis, o vykdęs kontržvalgybinį darbą, bent jau „Status“ ar EBSW tipo koncernų, kitokių KGB žmonių valdomų organizuoto nusikalstamumo struktūrų Lietuvoje nebūtų atsiradę. Arba jau bent jos (kaip ir kitos, skirtos „gazprominiam“ valstybės užvaldymui) nebūtų veikę taip atvirai ir begėdiškai.

O toliau – vis gražiau: Malakauskas nebenori užsiimti kontržvalgyba 

Su VSD veikla susijusių skandalų aplinkoje, gal jausdamas, kad anksčiau ar vėliau kaltinimų buldozeris už veiklą prieš tautos ir valstybės interesus sutraiškys dar ne vieną, Mečys Laurinkus iš saulėtosios Ispanijos pareiškė, kad specialiųjų tarnybų blogo veikimo Lietuvoje priežastis jam aiški: nėra kam koordinuoti šių institucijų veiklos, jos pačios ieškosi darbo, kad nemirtų iš nuobodulio, ir dėl to dubliuoja viena kitą, intriguoja ar užsiima dar velniai žino kuo.

Tačiau nuo 1996 metų Lietuvoje yra Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Jame fiksuotos tiesos yra tarsi antroji Konstitucija – Lietuvos valstybės saugumo Konstitucija. Ir priimtas tas išties svarbus įstatymas tarsi partijų sutarimu, tarsi su vakariečių pagalba. Tačiau sudėliotas taip, kad didžiosios tiesos atsidūrė įstatymo priedėlyje. Todėl gudruoliukai įsitikinę, kad turint noro galima jų nevykdyti. Tame įstatymo priedėlyje parašyta: prie Vyriausybės veikia Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupė. Šią grupę turi sudaryti Vyriausybės paskirti aukščiausios kvalifikacijos saugumo ekspertai. Tad kas, jei ne ši grupė, turėtų sekti specialiųjų tarnybų darbą, skirstyti joms užduotis, kad to negalėtų daryti pogrindiniai „valstybininkai“. Šias tiesas mūsiškiams dėstė specialiai tam atvykęs vienas Britanijos ekspertas – savo ausimis girdėjau jo saugos sistemos veikimo vizijas. Tačiau anas ekspertas dėstė, ko reikia NATO šaliai, o įvykius lėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovas ponas Ignotėlis mąstė, kas tiktų kažkam „mums“. Kuo neįtiko NATO specialistai lietuviams? Strateginio planavimo grupės priežiūroje darniai veikiant vidaus ir užsienio žvalgybai nebūtų buvusi galima tokio masto „prichvatizacija“, kokia  įvyko. Nebūtų galėję vešėti pogrindiniai „valstybininkai“ – visa svarbi informacija laiku suplauktų į strateginių planavimų grupės ekspertų kompiuterius. Bet taip nebuvo dirbta. Kaip straipsnyje „Sterilizacija“ rašo žurnalistas T. Čyvas, naujasis VSD vadovas P. Malakauskas jau net „nenori veltis į liustraciją... greta žvalgybos“. Kaip čia neprisiminti mano minėtos  tardymo priežiūros prokurorės, dar 1990 metais viešai tvirtinusios, kad „KGB – tai politika“. Jei ponas Malakauskas išties mano, kad KGB (o gal ir FSB) susirinko paprasčiausi politikieriai, gerai organizuotiems, bet neliustruotiems susietiesiems (toks terminas naudotas anksčiausiame liustracijai skirtame įstatymo projekte) asmenims kito kelio nelieka, kaip dar aktyviau „pundeliais“ brautis į politikų gretas.

Tikrai neaiškiais takais nugrybavo VSD vadovas. Ta proga  tenka priminti, kad pirminis 1999 metais šia tema Seimui pateikto įstatymo variantas siekė liustruoti ne atskiras grupes, o visus asmenis, susietus su Lietuvą okupavusių valstybių specialiosiomis tarnybomis. Tai yra apėmė tiek sovietinį, tiek nacių palikimą. Jis be užuolankų buvo skirtas kontržvalgybai – prie VSD turėjo veikti Konstitucijos apsaugos tarnybos, o į jas ateiti prisipažinti bei viską apie save ir kitus žvalgybininkus iškloti (jei siekė valstybės apsaugos) visi susietieji – taip užpildant spragas, atsiradusias Rusijai pagrobiant spec. archyvų medžiagą. Ir tik Lietuvos kontržvalgybai nusprendus, kad asmuo nenori „apsišviesti“ (t.y. prisipažinti), išsami, profesionaliai parengta medžiaga turėjo būti perduodama... na, kad ir visuomeninei liustracijos komisijai ar tiesiog teismams. Tačiau anuo metu prieš įstatymo projektą piestu stojo tie, kurie ir šiuo metu labai jaudinasi dėl sovietinės opričninos  (ne jų aukų) „žmogiškųjų“ teisių. O tada jie pasirėmė vieno Europos teisės komiteto prie Vyriausybės eksperto nepalankia projektui išvada.  Seimas patikėjo juo, nors Seimo NSGK gulėjo tikrinimo reikalaujantys dokumentai, kad tas ekspertas (šiandien jis atstovauja Lietuvai Europos teismuose) turi KGB agento slapyvardį.

Žinoma, su užsienio spec. tarnybomis susietų asmenų liustravimas būtų  baigiamąja liustracijos procesų dalimi. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras seniai privalėjo pateikti teismams turimą apibendrintą medžiagą apie nusikaltimų užsakovus: komunistų, komjaunimo organizacijų ir kitų struktūrų, o ypač jų vadovaujančių organų, jų vadovų  nusikaltimų žmoniškumui organizavimo mastus.

Bus daugiau

„XXI amžius“