Apie tuos, kurie išlošė pokerį po Lingio nužudymo ir Vainausko sprogdinimo

Kažkaip įsiminė rusų žurnalisto J. Kiseliovo pasakymas, kad per Spalio revoliuciją puldami pasaulio sanklodą  bolševikai kėlė sau užduotį bet kokia kaina užgrobti tiltus, bankus ir telegrafus, o neišlaikius ekonominės konkurencijos ir pradėjus atsitraukimą šimtmečio pabaigoje („perestroika“, „glasnost“, „novoje myšlenije“) svarbiausias rūpestis buvo savo rankose išlaikyti  žiniasklaidą.

Aš dar papildyčiau: tik išlaikius savo rankose žiniasklaidą ir  teisinę sistemą buvo garantuotas partines iškabas pakeitusiai komunistinei/čekistinei nomenklatūrai nebaudžiamumas už visuomenei jų įpiršto „laukinio kapitalizmo“ recidyvus. Žinoma, kyla natūralus klausimas: kiek jie už tos „laukinio kapitalizmo“ dekoracijos įstengs slėptis?

Naujos, geros idėjos yra pozityvus procesas. Tačiau XX amžiaus totalitarinės sistemos pasižymėjo ir iki tol nematyto masto protų pavergimu.  Pabėgimas iš šių vergovių pasirodė ne toks jau paprastas. Jei paskaitysime nacistų ir bolševikų lyderių rašytinį palikimą, rasime panašumų – jie turi bendrą populistinį pobūdį. Rasime ir į mažiausiai mąstantį vartotoją (jie jį vadino proletarais) nukreiptą politinę propagandą. Opiumą liaudžiai. Tik, vienu atveju,  pataikauta vokiečių tautinės daugumos pasąmonėje glūdėjusiems norams būti valdančiąja rase, kitu – per vadovavimą „pasauliniam proletariatui“ buvo žadintas rusiškas grobuoniškas pradas.

Abi totalitarinės ideologinės sistemos – lyg ir praeityje. Bet komunistinės sistemos pabaiga nebuvo tokia radikali, kaip Vokietijos nacizmo.

Šiandien žmonijos vystymosi dienotvarkėje – naujas atsakymo reikalaujantis  klausimas: kas yra globalizmas, kur jo šaknys? Ar ne iš jų slaptai sunkiasi syvai, neleidžiantys tautoms susidoroti su komunizmo recidyvu? Kaip visam tam tarnauja sovietizmo besikratančių šalių žiniasklaida?

Po pučo Maskvoje, kai atrodė gyvenimas turėjo sugrįžti į vagą, aš per savo kabineto Generalinėje prokuratūroje langą stebėjau: už sienos kuriasi „koncernas TTL“ („Respublikos“ redakcija). Tuomet  „Respublika“ jau nebebuvo anuo populiariu sąjūdininkų dienraščiu, kurį iš pradžių žmonės pirko, skaitė ir komplektavo, šventai tikėdami, kad būtent jis ir atstovauja jų pasiilgtajai laisvajai spaudai. Laikraščio tikslas buvo užvaldyti protus. Nors savininkai tuomet tebebuvo trys, bet ryškėjo Tomkaus braižas – po vis geriau įvaldomo bulvaro formomis būrėsi bjaurios praeities ciniškai chuliganiškos asmenybės. Rodydamas ištikimybę bulvaro žanrui ir plėsdamas biznį, Tomkus patį save (kas būtų galėjęs geriau jį į šuns dienas išdėti!) aprašė pirmuosiuose „Vakaro žinių“ numeriuose: visi turėjo suprasti – įžūliu cinizmu jo niekas nebepralenks.

Kaip veikė sukurtoji sistema? Po „Respublikos“ įsikūrimo, kai tik paulauskinėje prokuratūroje būdavo iškeliama kokia nors baudžiamoji byla, bemat pas generalinį arba jo artimuosius atbindzendavo toks Virginijus Gaivenis iš TTL. Ir bylos medžiaga, tik jau pavadinta  „žurnalistiniu tyrimu“, atguldavo pirmuosiuose laikraščio puslapiuose. Tad bylų baigti nebebuvo reikalo. Kam ta prokuratūra ir jos bylos?! Viskas girdėta. Viskas jau aprašyta.

Taip neleistinai išviešinus tardytojų darbus buvo nutraukta daugybė baudžiamųjų tyrimų – ir dėl  kolūkių išgrobstymo, ir dėl premjerės finansinių aferų ar jos vyro kontrabandų.

 O ir Gaivenio patirtis įvertinta –  jis šiandien (jau kaip televizijos prodiuseris) tęsia žaidimus Uspaskicho baudžiamojoje byloje – su archangelskiečio moterimis, su daugybe statistų iš Seimo, iš advokatų kontoros „Spes“ ir dar velniai žino iš kur.

Tačiau anuomet, kai „Respublikos“ puslapiuose ėmė šmėžuoti jaunojo Dekanidzės veidas, mane kieme sustabdė kaimynas, kurio žmona buvo žydė, ir paklausė, ar žinome mes, dirbantys Generalinėje nepriklausomos Lietuvos prokuratūroje, kad šitas „Dekanidziukas“ dar būdamas paaugliu specializavosi plėšdamas senų žydų butus ir kad KGB, kuriai priklausė sekti ir organizuoto kriminalinio nusikalstamumo grupes, laikė juos už vienos vietos?  Žinia, man nebuvo girdėti „Dekanidziuko“ jaunystės nuotykiai. Kaip ir jo tėvo praeitis. Tačiau pasidarė aišku, kodėl jo grupuotė tapo tokia aktyvi po valstybingumo atkūrimo bei kas ir kaip jai  prisegė pavadinimą „Vilniaus brigada“ (teismuose Lingį nužudę asmenys vieningai teigė –  toks gaujos įvardinimas jiems negirdėtas) – „Respublika“ jį gavo dovanų. Perėmė iš pravardėms ir slapyvardžiams turėjusių didelį potraukį ir  profesinį poreikį kriminalinių – tiek savo istorija, tiek veikimo būdais.

Jei „Dekanidziukas“ scenaristams visada buvo po ranka, tai iš kalėjimo centrinėje Rusijoje atgimimo pradžioje Henriką Daktarą, jau  įgijusį praktikos organizuojant  nusikalstamas gaujas, teko į Lietuvą parsivežti. Ir atvežę neatbuvusį bausmių (ak, jau tie minkštagalviai sąjūdininkai, kurių vardu viskas buvo daroma) paleido pas gimtosios Vilijampolės bendraminčius.

Šiaulių ar Panevėžio banditėlius teko išsiauginti patiems – iš gatvės chuliganų, kooperatyvų reketuotojų. Ir visa tai vyko tais pačiais metais, kai buvo intensyviai kurtas valstybingumas. Teismų ir prokuratūros vadovams gurkšnojant rytinę kavutę ir pašnibždomis aptarinėjant laikraštines paklodes apie vis besiplečiantį (su jų žinia plečiamą?) nusikalstamumą.

Dirbusieji Generalinėje prokuratūroje po nužudymo daug kartų skaitėme Vito Lingio rašinius, bandydami nustatyti, dėl ko nusikaltėliams reikėjo jį nušauti. Ir atsakymo neradome. Na, nebent todėl, kad jis buvo TTL bendrasavininkiu.

 Anuomet negalėjome nenustebti – tyrimą atlikti didelį skandalą sukėlusiame įvykyje Artūras Paulauskas pavedė grupei beveik nežinomų periferinio prokuratūros padalinio tardytojų. Vėliau (teismo salėje) stebėjosi jau nusikaltimo vykdytojai. Byla buvo efektingai pateikta, o kaltintojo togą apsivilko pats Paulauskas. Tačiau vykdytojai  nesuprato, kaip po taip „švariai atlikto darbo“ (jų požiūriu) teisėsaugininkai rado įkaltį Neryje, Verkių prieigose. Kažkas, galvojo vykdytojai, jų siaurame rate buvo prieš juos, žaidė dvigubą žaidimą.

 Todėl (ir ne tik todėl) dar iki šiol yra spėliojama, ar iš tiesų „Dekanidziukas“ buvo tikrasis nusikaltimo užsakovas. Ar tik nebuvo jis tarpininku tarp užsakovo (užsakovų?) ir vykdytojų. Ir ar tikrai jis nušautas „Lietuvos ryte“ aprašytame žudymo automobilyje prie „Villon“ viešbučio, jei net senasis Dekanidzė viename teisiniame žurnale sukėlė intrigą, leisdamas sau paabejoti, ar toks žudymo automobilis apskritai keliavo „Villon“ kryptimi. Ir kam tada iš toli (kaip teigiama, per Vokietijos ministeriją) senis pamėtėjo žinutę apie rengiamą atominės elektrinės sprogdinimą.

O gal be senojo Dekanidzės sistema taip pat negali veikti?

Kažkada spaudoje rašiau, kad bombikei bumbtelėjus prie „Lietuvos ryto“ redakcijos, buvau tarp kitų to įvykio smalsuolių. Kur viskas atsitiko, man parodė tuometinis  laikraščio  žurnalistas  E. Ganusauskas. Užtaisas susprogdintas pastato antrame aukšte; ten buvo šviežiai mūryta plytų sienelė – sprogimas sienelę sugriovė, plytos gulėjo plačiai išmėtytos po laukymę iki pat tvoros. Sprogdintojai tokį dalyką vadina nukreipiamuoju sprogdinimu. Kodėl sprogdintojai buvo tokie humaniški, mums girdint įvykio vietoje tą patį rytą pakomentavo vienas iš ten pat buvusių žioplinėtojų: „Jei „Respublika“ po Lingio mirties užsidėjo spaudos kankinės vainiką, kodėl Vainauskas turėtų būti kvailesnis?“ Ar iš tiesų taip?

Žiniasklaidoje šiandien plačiai aptarinėjama, kad jėgos struktūrų vadovų postus yra užėmę Paulausko žmonės. Ir prokuratūroje, ir policijoje, ir saugume. Betgi tos vietos užimtos būtent po Lingio bylos: A. Klimavičius tapo Generaliniu prokuroru, G. Jasaitis per Kauno miesto prokurorus  nusėdo Generalinio pavaduotojo kėdėje, dar kai kas gan įdomiai reiškiasi Specialiųjų tyrimų tarnyboje pakrūmiais mėtydamas operatyvinę informaciją.

Socialliberalai tapo parlamentine partija, tad įsitvirtino ir Nacionalinio saugumo bei gynybos komitete. Bet buvo tuomet ir nepaaiškintų dalykų – vienas rusų tautybės aukštas operatyvinės policijos darbuotojas iškart po dešiniųjų laimėtų rinkimų 1996 metais pasitraukė iš pokerio. Galbūt tik iš viešai matomo lauko? Juk pokeris tik žaidimas.

Pats Paulauskas, tapęs politinės grupuotės vadovu, jai parinko socialliberalų pavadinimą. Skirtingai nei daug kam iš Lietuvos rinkėjų, man šis pavadinimas nebuvo negirdėtas.  Mat mano kolega bylos tyrimo metu  Klimaičio kambaryje viešbutyje padarė kratą. Viename  lagaminų tarp kitokių įdomybių rasti Lietuvai skirtų politinių partijų apmatai. Net tokių partijų iškaboms pieštų vinječių projektai. Tie autoriniai Klimaičio darbai visą laiką buvo prokuratūroje. Tarp jų buvo ir Lietuvos socialliberalų partijos kūrimo projektas. Bet nemanau, kad partijos idėją Paulauskas savavališkai nuplagijavo, pasisavino bei savo partinei grupuotei panaudojo be Klimaičio žinios. Tikrai ne. Jiems abiems „kliugeriados byla“ tebuvo bendrai vykdomo operatyvinio žaidimo (čekistinis terminas) realizavimu. Jie niekad nebuvo priešininkais ta prasme, kokiais būna prokuroras ir nusikaltimą padaręs asmuo.

Apie daugybę neaiškių mirčių: ar Lietuvoje veikia tonton – makutai?

Su Gedgaudu Norkūnu bendravau daugybę metų. Nuo universiteto ir darbo prokuratūroje pirmųjų dienų. Su  Norkūnu niekad nebūdavo nuobodu. Anais pėsčiųjų laikais jis turėjo motociklą su lopšiu. Esant būtinybei pats atlikdavo kai kokius operatyvinius veiksmus. Jis tiesiog  gailėjo laiko raštų rašymui.  Dar jis grojo keliais muzikos instrumentais, tad net sovietmečiu įsigudrino prisidurti prie prokuroriškos algos grodamas vestuvėse. Prokuroras muzikantas? Anų laikų prokuratūros vyresnybė to netoleruodavo.

Kada jis man pasakė, kad susirgo cukralige? Gal apie 1975 metus, kai vieną rytą anksčiau atėjęs į darbą jau radau jį kabinete. Ta liga jį labai vargino, o gauti vaistų buvo problema. Nepaisant to, kolega valstybingumo atkūrimo sulaukė būdamas pakankamai darbingu ir buvo paskirtas Generalinio prokuroro pavaduotoju. Kaip aukštas atsikuriančios valstybės pareigūnas jis gavo Sąjūdžio pavedimą formuoti prokuratūros kadrus. Tad tą darbą jis ir pradėjo.

Kodėl šiandien aš mąstau apie tai, kas ir anksčiau glūdėjo pasąmonėje – jo ligos krizė prasidėjo būtent po to, kai jis šį sąjūdininkų pavedimą ėmė vykdyti – rinkti į prokuratūrą sąžiningus teisininkus, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių ją sovietmečiu palikusius.

Liga po pučo progresavo neįtikėtinai greitai, bet Norkūnas nesitraukė. Sėdėjo savo kabinete bandydamas gilintis į problemas, nors jau beveik nebematė. Kai jis mirė, prie jo kapo duobės tuomet generaliniu buvęs A. Paulauskas (šiaip aš jį ir tada, ir dabar laikau patologiniu melagiu) ištarė žodžius, kuriais vis dėlto abejoti negalėčiau: „Gedgaudas Norkūnas buvo ir liko visa širdimi atsidavęs Lietuvos valstybės atsikūrimo sąjūdžiui“. Tokius žodžius A. Paulauskas pasakė kapinėse.

Ar Norkūno ligos krizė buvo natūrali, ar ją paspartino jo atsidavimas Sąjūdžiui? Apie tai aš ilgai mąsčiau ir tebemąstau. Tebemąstau todėl, kad visais įtartinų mirčių atvejais jas tirti ir priimti procesinius sprendimus privalo prokurorai. O po Norkūno mirties prokuratūros sistemos vadovybėje buvo išlaikyti beveik visi prosovietiniai kadrai. Net naujai ateinantis jaunimas buvo iš sovietinių teisininkų klano. Kai jų neužteko, pasitelkdavo net ir tokius, kurie turėjo veterinarų diplomus. Gal dar  kai kas atsimena, kaip Paulauskas net visą universiteto Teisės fakulteto kursą bandė suformuoti iš jam artimų teisininkų vaikų. Daugelis sovietinių prokurorų net neslėpė neapykantos atgimimui, nors tuo metu patys materialiai turtėjo. Ir tai buvo ne vien Paulausko nuopelnas. Tiksliau – ne jo vieno.

Taip žingsnis po žingsnio nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prokuratūra tapo savaip nepriklausoma, o jei tiksliau – nebaudžiama, be elementarios visuomenės kontrolės, be atskaitomybės bet kokia rimtesne forma ir visai be teisinės moralės. O gal ne taip turėtų būti vertinamos atgimimo laikotarpiu iškeltos bylos – kad ir tokios plačiai žinomos, kaip Rainių ar partizanų vadų žiaurių kankinimų ir nužudymų bylos, kurios ilgus metus tęsėsi be pabaigos. Jų principas – tempti laiką, kol visuomenės domėjimasis atbuks, kol bus pakeistas tautos mentalitetas, o gal ir Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis.

Todėl įtarimus keliančių mirčių  tyrimų rezultatų viešumo, o tuo labiau susiejimo su politine perestrojkinių jėgų konjunktūra Lietuvoje nebuvo ir būti negalėjo. Neseniai skaičiau  baltgudžių milicininko Olego Alkajevo knygą „Šaudymo komanda“, kurioje aprašoma čigoniškos kilmės „visuotinai išrinkto“ diktatoriaus Lukašenkos valdomos šalies nūdienė tikrovė, kaip  žūva ar dingsta opozicijos veikėjai. Nejau išties mes jau  taip toli pažengę nuo šios mums istoriškai ir iš dalies genetiškai artimos šalies ir jos posovietinės tikrovės? Negi mums nebuvo padovanota jei ne šaudymo, tai bent nuodijimo ar sprogdinimo komanda? Tuo labiau kad mūsų vadinamųjų jėgos struktūrų vadovaujantys kadrai sovietmečiu paprastai buvo rengiami ir Minske. Ir visos operatyvinės tarnybos visą laiką išliko jų rankose. Bet sprogimai griaudėjo tada, kai kažkam norėjosi keisti dešiniųjų vidaus reikalų ministrą ar karjerai pribrendo Alytaus policijos viršininkas. Baltgudžių autorius akcentuoja dar ir aspektą, kuris, manyčiau, yra bendras visos pokomunistinės erdvės buvusiesiems – tai baimė. Taip, būtent baimė. Baimė, kad ir tapus, kaip sako Targalskis, „natūraliu politiniu elitu“ jų pačių sukurto „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis bei su nusikaltėlių gaujų pagalba  savinantis turtą ir viską, ką jis duoda. Tačiau ir tai neapsaugo nuo žinojimo/bijojimo, kad anksčiau ar vėliau už nusikalstamas veikas teks atsakyti. Ir ne tik už veikas okupacijų metais. Juk jau prasiveržė žmonių pyktis Vengrijoje ir Latvijos visuomenė organizuojasi gintis pati.

Ar nepriklausomos valstybės prokuratūra turėjo rinkti faktus, apklausti liudytojus, kitaip tirti medžiagą apie prezidento A. Smetonos ar „vilties prezidento“ S. Lozoraičio mirtį, kai žiniasklaidoje ir visuomenėje  įtarimai, jog šios mirtys – visa apimančio ir nerimstančio rytietiško mirties koncerno darbas, keliami vis iš naujo? Žinoma, turėtų, jei  prokuratūros vadovai vykdytų konstitucinius įpareigojimus, būtų ne vien deklaravę norą, kad tarp tautos atstovų atsirastų tarpusavio pasitikėjimas ir vidinė ramybė, bet ir ėmęsi žygių. Kaip rodo  V. Litvinenkos nužudymo tyrimas Skotlandjarde, gal tik prokuratūrai vadovaujant teisėsaugos institucijos galėjo tapti pajėgiomis surinkti visą panašiems tyrimams reikalingą informaciją apie metodus ir medžiagas, kurias valstybinis Rytų mirties koncernas naudoja erdvėje, kurią vis dar siekiama išlaikyti savo įtakoje.

Tad kiek Lietuvoje būta tų nepaaiškintų  mirčių?  Tarp netikėtai mirusių  rasime asmenų, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis sukaupusių daug informacijos apie procesus iki ir po valstybingumo atkūrimo. Tarp tokių minėtina, kad ir „Litcommerz“ steigėjo ir vėlesnio ūkio ministro V. Babiliaus mirtis. Bet dar daugiau mus turėtų gluminti mirtys asmenų, vienaip ar kitaip turėjusių tapti savo srities lyderiais po laisvės sąjūdžio vėliavomis. Tarp tokių minėčiau daug vilčių teikusį politiką T. Lideikį, atkurtos valstybės vidaus reikalų ministrą P. Valiuką, civilinės saugos departamento vadovą G. Puloką, žurnalistą K. Žičkų, Aukščiausiojo Teismo teisėją O. Dzedulionienę, po pakaunės įvykių Kauno mariose rastus paskendusius savanorius.

Manau – tokių  mirčių bylos neturi būti užverstos mūsų atmintyje iki jas ištirs visuomenės pasitikėjimą turį teisėsaugos pareigūnai, išsklaidydami arba patvirtindami abejones.

Apie prokurorų specialiąsias užduotis ir  apie tai, kas ir kaip jas vykdo

Prieš daug metų vėjuotą rudenį eidamas Gedimino prospektu sutikau moterį, kurią  demokratijos vėliava mosuojanti žiniasklaida tada buvo pavertusi beveik raupsuotąja. Buvusi Vilniaus rajono landšafto architektė, o vėliau Vilniaus miesto mero patarėja buvo sulaikyta,  uždaryta į areštinę  ir prokuratūros apkaltinta (visus veiksmus plačiai viešinant – o buvo pats prichvatizacijų ir žemgrobysčių įkarštis), kad ji iš kažkokios ponios D. Ligeikienės paėmė kyšį – kvepalus „Juodoji magija“ ir dar kažką už galimybę gauti geresnį žemės sklypą vienoje iš tremtinių bendrijų.

Negalėčiau pasakyti, kad tuomet samdomosios žiniasklaidos įtaiga manęs neveikė. Tikrai ne. Pasišlykštėjimas korumpuotaisiais  iš pasąmonės kyla kaip ir bjaurėjimasis įvairių nešvankių ligų nešiotojais. Bet nieko aplink nematančios, aiškiai sergančios moters vaizdas gatvėje anuomet privertė mane ją užkalbinti. Architektę  pažinojau kaip Sąjūdžio žmogų arba,  žiniasklaidos stereotipais, kaip dešiniąją. Taip, ji serga. Taip, jai ką tik buvo stenokardijos priepuolis. Ko ji nevažiuoja į ligoninę? Į ligoninę ji važiuoti negali, nes kitą dieną paskirtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. O dabar ji eina iš „Spes“ kontoros advokato A. Liutvinsko, kuris buvo apsiėmęs ją ginti tame teisme. Kaip advokatas teigęs, jis norėjęs apginti bent vieną „tikrą dešiniąją“, bet dabar, išvakarėse, pasakė, kad dėl užimtumo ginti jos negali. Kas jai įsiūlė šitą advokatą? Kokią tai turi reikšmę – byla paskirta rytdienai ir per tiek laiko reikia susirasti neužimtą advokatą arba likti be teisinės pagalbos. Šiaip ar taip tą vakarą architektė namo neparėjo – ji atsidūrė Antakalnio klinikų širdies ligų skyriuje. Ir jau tą patį vakarą į kardiologijos skyrių įsiveržė televizija. Koks gydytojas drįso paguldyti šią moterį?! Be abejo, tai korumpuotas gydytojas! Buvo aišku – žiaurus spektaklis gerai suplanuotas ir realizuojamas. Kažkas siekė, kad architektės gyvybės siūlas neatlaikytų. Bet jis atlaikė. Jai išėjus iš ligoninės prasidėjo teismų virtinė. Ir jau pirmame posėdyje pamačiau, kokiais baltais siūlais viskas siūta. Kyšį davusioji buvo provokacinio „Lietuvio kalendoriaus“ leidėja. Šiuose maišais dalintuose kalendoriuose filantropė (kieno pinigais?) jautėsi esanti šovinistė (nors  iš keturių vedybų du jos vyrai buvo rusai). O ir  iki leidybinio darbo  ji užsiimdavo panašia provokacine veikla: visur, kur pasirodydavo V. Landsbergis, su primityvias fanatikes vaidinančių moterų grupe turėjo imituoti profesoriaus garbinimą. Matyt, buvo planų (gal iš užsienių atvykstantiems?) sukurti V. Landsbergio „asmenybės kulto“ įvaizdį.

Aš pasakiau žmonėms, kurie susirūpinusiais veidais buvo atėję į teismo salę, kad teisybė triumfuos tik tuo atveju, jei teismai per visą procesą bus pilni stebėtojų. Ir žmonės suprato – teismai būdavo tokie pilni, kad nežinia kieno siunčiami operatoriai nepajėgdavo visų fiksuoti. Teisėjai neišlaikydavo – juos nuolat tekdavo keisti. „Respublika“  taip pat neišlaikė ir ėmė atvirai spausti. Vienai teisėjai laikraštis viešai priminė, kad ji nešioja stalininio nusikaltėlio Todeso pavardę. Bet nepaisant nieko, ta sufabrikuota byla buvo nutraukta, o architektė išteisinta.

Žinoma, šiame procese, vadinamame „juodosios magijos byla“, teisingumas netriumfavo. Architektė nebeturėjo jėgų patraukti atsakomybėn klastotojų ir bylos kurpėjų, o pirmiausia Generalinės prokuratūros tardytojo Rolando Stankevičiaus. To vieno iš jau minėtų Paulausko berniukų „iš gerų namų“ . Po valstybingumo atkūrimo į Generalinę prokuratūrą jie buvo surinkti dar visai žali. Dar galėjo kelti  šypseną – žaidė valdiškais „mobiliakais“, kurie tada buvo naujiena, ar kaip Rolandas vaikščiojo su „makarovais“ prie diržo. Šiandien jų veiklą daugelis turėjo galimybę pamatyti V. Pociūno žūties tyrėjų darbe. Jie šypsenų jau nebekelia. Manau, ten, kur dirba jie, turėtų būti įspėjamasis ženklas: „Atsargiai. Lietuvos Generalinė prokuratūra“. Tikrai nepakenktų.

Tačiau „juodosios magijos“ tyrėjo  Rolando Stankevičiaus pavardę rasime ir Bražuolės tilto byloje. Tiesa, šią bylą pradėjo tirti kitas tardytojas. Tas kolega pasakojo, kad tyrimo pradžioje buvo gavęs žinių, jog ar ne trečią dieną po sprogimo prie tilto pasirodė trys asmenys, apsiavę žvejų batais. Operatyvininkai  nustatė, kad tai būta KGB žmonių, kurie tuo metu jau dirbo statybinėje bendrovėje „Alsa“. Bet kai tardytojas prašneko apie  KGB versiją, tuometiniams viršininkams jis tapo nebepageidaujamu ir buvo priverstas prokuratūrą palikti. Jo vietą užėmė Stankevičius. Mano manymu, KGB versija Bražuolės tilto sprogdinimo atveju iš tikrųjų turėjo atkristi. Minimos struktūros „čebatuotų žvejų“ pasirodymas greičiausiai buvo susijęs su norais pamatyti (užfiksuoti?), ką nuveikė kolegos iš GRU.

Įdomu tai, kad duomenų apie savo darbuotojų vizitą į sprogimo vietą turėjo (juos rinko) „Alsai“ vadovavęs Jonas Mocartas. Bet ir jis mirė. Ir mirė daugiau nei keistomis aplinkybėmis.

O kalbant apie tai, kas turi išliekamąją vertę apibūdinant laikotarpį, galvoju, kad istorijai bus įdomiausias R. Stankevičiaus atstovaujamos Generalinės prokuratūros dalyvavimas kankinant rezistentą invalidą Algirdą Petrusevičių. Kitaip šio VSD ir prokuratūros operatyvinės veiklos modelio pavadinti negalėčiau. Nors ir Petrusevičiaus byla yra tik žymiai platesnio veikimo dalimi.

Lietuviškuoju Kalašnikovu  vadinamą automatų ir savanorių savigynos ginklų kūrėją, 1990 metais apginklavusį parlamento gynėjus, asmenys su lietuviškomis pavardėmis iš pradžių terorizuoti, matyt, nedrįso. Tai buvo pavesta Kaune įsikūrusiam tardytojui Kukuškinui. Bet dabar net Kauno apygardos teismo vadai į tai įsitraukė. Jie į teisėjų  kolegiją įtraukė  teisėją J. Gaidukevičių, kuriam Prezidento dekretu buvo leista užbaigti tik iki tol turėtas bylas ir eiti į užtarnautą poilsį. Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad   Petrusevičiui teisti buvo sudaryta neteisėta kolegija. Konstatavo, bet nepasisakė, ar tai padaryta sąmoningai. Užkliuvo už varčios ir...  L. Graužinienės vadovaujamai Seimo komisijai paskelbus savąjį verdiktą (taip pat ir dėl Petrusevičiaus) bylos teisminis nagrinėjimas tęsiamas. Ar tas verdiktas neturėjo teismui įtakos?

Apie kortų namelių statytojus ir jų nelengvą dalią

Sovietmečiu buvo išleista tokia knyga „Kortų nameliai“. Joje vėlgi paskviliai apie „Pompėją“ – nepriklausomą Lietuvą, panaudojant tokius prieškario įvykius, kaip peoviakų pučas, socialdemokrato Plečkaičio afera,  Klaipėdos krašto nacių veikimas ir t.t. Skaitytojams, asmeniškai neišgyvenusiems tų įvykių, nepriklausomybės metai ir pati Lietuva turėjo atrodyti aferistų, skandalistų prieglobsčiu, demoralizuota visuomene. Matyt, už tai knyga  apdovanota Kapsuko premija, o pagiriamąjį įvadą jai parašė pats G. Zimanas.

Dirbdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei analizuodamas vadinamuosius pakaunės įvykius, vis grįždavau prie minties, kad kažkas įvykius konstruoja taip, tarsi jam iš naujo duota užduotis įvykius pakreipti panašaus pobūdžio knygos parašymui. Tarp jų – ir apie į mišką išėjusius maištininkus – savanorius miškinius. O kai kurie laikraščiai, kad ir „Kauno laikas“, kažką panašaus jau buvo bekurią. Visi patriotinio pakilimo laikotarpiai turi savo didvyrius. Paprastai tai narsūs vyrai ir moterys, išsiskyrę iš minios asmenine drąsa ir iniciatyvumu. Savanoris Jonas Maskvytis buvo vienas iš jų. Šis neabejotinos drąsos, impulsyvus vyras nepasižymėjo gilesniu analitiniu mąstymu. Jo nedraugai ne kartą išnaudojo tokias jo savybes (vėliau), tikėdamiesi diskredituoti visą savanorių judėjimą. Bet 1993 metais jį, kaip ir daugelį Lietuvoje, siutino nebaudžiamas nusikalstamų grupuočių siautėjimas ir lygiai toks pat nusikalstamas teisėsaugos institucijų, o pirmiausia jų viršūnių, neveiklumas. Manau, dar  bus atskirti pelai nuo grūdų įvykiuose Kaune, prie Karmelitų bažnyčios, nustatant, kur baigėsi Maskvyčio savavaldžiavimas, asmeniškai prisiėmus kovos su nusikaltėliais funkcijas, ir prasidėjo specialus veikimas naudojant ir jėgos struktūras. Būtent šiuo laikotarpiu ir  pasirodė savanorius sujaudinęs įsakymas dėl ginklų, išvedęs kai kuriuos jų į miškus, o vienintelis galėjęs tuo klausimu duoti teisingus parodymus pulkininkas Gediminas Pulokas žuvo.

Yra suskaičiuoti ar ne keturi anuomet įvykius galėję lemti asmenys, pasisakę už jėgos panaudojimą prieš miškuose stovyklas įsirengusius savanorius. Be tuometinio prokuroro, tai buvo du jėgos struktūrų vadovai ir stribų literatūros klasikas. Vadinkime viską savais vardais. Jie pasisakė už kraujo praliejimą. Kitaip sakant, žiauriausio skirsnio knygoje apie kortų namelius parašymą.

Ar jie ir buvo tais nematomais įvykių konstruotojais? Manau, kad anoje šachmatų lentoje jie tebuvo rikiais. Savo analizėse anuomet padariau išvadą, kad savanorius nuo kraujo praliejimo išgelbėjo tai, kad disciplinuotas, iki tiesos prisikasti siekęs Alvydo Pangonio būrys išsidėstė atskirai nuo Maskvyčio. Tai kėlė vanagams nepatogumų, nes reikėjo pulti du atskirai stovyklas įsirengusius padalinius, kas iš anksto nebuvo numatyta.  O Lietuvą tai apsaugojo nuo stambaus masto provokacijos. Nuo brolžudystės. Nuo sovietinės armijos grįžimo.

Ar įvykiai, susiję su savanoriais, baigėsi jiems sugrįžus į dislokacijos vietas? Iš dalies. Jau minėjau, kad daugybė po to sekusių savanorių mirčių neduoda ramybės tiek buvusiems jų ginklo draugams, tiek norintiems žinoti, kas iš tiesų ir kaip mus valdo. Neaiškūs ir atsakomybės už provokatorių įvykdytos kriminalinės veikos, pasibaigusios  mergaitės nužudymu Maskvyčio stovykloje, klausimai. Bet manau, kad  R. Grinevičiūtės „Paskutinėje instancijoje“ parodyta medžiaga, skirta nežinomiems faktams apie Abromavičiaus mirtį, savanorius, VSD slaptą žudikų padalinį, privers prie daug ko  iš naujo grįžti. Taip pat ir prie prokuratūros veiklos  analizės, nes tik  su šios institucijos pareigūnų pagalba buvo įmanoma tokia plataus masto dezinformacija, kokia buvome maitinami daugybę metų.

Beje, Abromavičiaus atvejis kuo geriausiai iliustruoja, kad be normalaus liustracijos proceso nėra įmanomas asmenų, patekusių į sovietmečio spec. tarnybų tinklus, išsivadavimas, o pats Abromavičius – ne pirmas lietuvis, jų paaukotas operatyviniuose žaidimuose. Norint rasti Juro žudikus, vertėtų bent bandyti aiškintis, kam iš artimųjų buvo žinoma, kas jį pasiuntė pas triukšmingąjį Stasį Buškevičių. Šis veiksmas – tipiškas sovietinių spec. tarnybų ėjimas, jų vadintas „igra v tiomnuju“ (rus. žaidimas tamsoje). Atėjęs pas Buškevičių Abramavičius įvykdė paskutinį jam duotą pavedimą, nesuprasdamas, kad po to prasidės naujas operatyvinių žaidimų etapas. Bet jam jame jau teks dalyvauti vaidmenyje, kurio jis pats tikrai nesitikėjo.

Bet kadangi mums jau šiek tiek paaiškėjo, manyčiau, laikas sugrįžti prie „Spaudos klubo“ laidos, prie jo vedėjo A. Siaurusevičiaus, generolo J. Jurgelio, seimūno E. Klumbio ir jaunalietuvio S. Buškevičiaus. Visi jie panaudoti negražioje akcijoje, skirtoje diskredituoti tautos pilietines jėgas. O skuba jų darbe atsirado ne vien dėl noro politiškai angažuotis televizijos ekrane. Skubos priežastimi buvo netikėtas Generalinio prokuroro A. Valantino sprendimas nutraukti vadinamąsias rezonansines bylas. Tad į tą akciją, kaip minėjau, jie veržėsi savanoriškai. Ir čia išryškėjo, kas tie  mūsų lietuviški generolai, turintys kurti mums saugaus gyvenimo aplinką, saugoti valstybę. Ar pasijutome mes su jais saugesni, negu prie generolo Caplino ar Petkevičiaus?

Naujasis generalinis prokuroras bematant suprato, kaip pavojinga nutraukti  Bražuolės ir Abromavičiaus bylas, kokio plataus rato interesus jis palietė, kai jam atėjo perspėjimas iš Telšių. Suskubo pasitaisyti: bylų prokuratūra nenutraukia, tik sustabdo. Ji grįš prie jų paaiškėjus naujoms aplinkybėms.

Tie „kažkas kažkur“ nepasitenkino vien „Spaudos klubu“. Pastiprinimui sukūrė ir L. Graužinienės vadovautą komisiją.

Tačiau „Spaudos  klubo“ dalyviai, būdami sąmoningi, žinodami, kad į dausas iškeliavęs ginkluotės meistras Grybauskas nebegalės paneigti jam metamų kaltinimų ir visuomenės įtikinėjimų, kad būtent jis ir prikabino sprogmenį po Abromavičiaus automobiliu, ir tikėdami, kad Lietuvos teismai A. Petrusevičiaus bylą išnagrinės taip, kaip to iš jų norima, ėmėsi sunkiausios jiems iškeltos  užduoties – visus Lietuvos patriotus prilyginti idiotams. Ne tik sovietmečio disidentus, ne tik tuos, kurie budėjo prie parlamento langų su „Molotovo kokteiliais“, bet ir tuos, kurie reikalauja sąžiningai išnagrinėti EBSW koncerno ir „Draugystės“ viešbučio aferas ar stebi manipuliacijas energetikos klausimuose.  Kad būtų įtikimiau ar kad sukeltų žiūrovų užuojautą (o tai lengviau su moterų pagalba) pasitelkė žuvusiojo bendražygę ir našlę.

L. Graužinienės komisija, kaip ir „Spaudos klubas“, užduotis atliko. Sudarė sąlygas šios sudėties Seimui klijuoti „teroristo“ etiketę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis atsakingam už  „perestroikos“ sužlugdymą ir sovietijos sugriovimą Vytautui Landsbergiui. Bet pasirodė, jog Seime patvirtintomis išvadomis viskas nesibaigs.

Išties nelengva dalia teko A. Siaurusevičiui ir kitiems žiniasklaidos bei teisės sferų atstovams – kortų namelių istorijų kūrėjams naujausiame laikotarpyje. Jie jau pakliuvo į istoriją. Ir istorija juos, kaip ir jų kūrybos užsakovus, privalės deramai vertinti. Bet ar tik istorija? Reikalai rimti.

Ir vadinamajai V. Kapsuko premijai jų, net kaip šio politinio teatro statistų, nebepristatys.

Autoriaus post scriptum. Mano pastebėjimus apie tai, kas vyko Lietuvoje po valstybingumo atkūrimo, daug kas galėtų papildyti. Bet tai esmės nekeistų. „Perestroikinis elitas“ Lietuvoje nesijaučia ramus ir vis gręžiojasi siekdamas putininės imperijos bambagyslės. Matydami, kad patriotinės jėgos ima vienytis, nuo metų pradžios pradėjo diskredituoti šias jėgas taip, kaip patys suprato ar buvo instruktuoti: per didžiausius ir per „laisviausius“ laikraščius valstybėje. Inscenizavo redaktoriaus suėmimą. Siekė, kad šmeižiami savanoriai, asmenys, neleidę iš pakaunės įvykių įžiebti gaisro, kreiptųsi i teismus. Į tuos pačius, kurie prisidėjo prie disidento A. Petrusevičiaus kankinimų. Mat civilizuotasis pasaulis teismais tiki. Mat manyta, kad teismų verdiktai bus paskutiniąja vinimi lietuvių pilietiškumo karste. Bet to neįvyko.

Mano rašinyje visos asmenų pavardės tikros. Tačiau norėdamas visuomenės dėmesį atkreipti į gru‘šnikų stilių ir veikimo būdus, kai kurių veikėjų pavardėse kelias raides pakeičiau. Ne vien pasišaipydamas, o siekdamas, kad žmonės suprastų, kaip dirba „laisviausieji“ iš redaktorių ir šoumenizuota teisėsauga.

„XXI amžius“


Kęstutis Milkeraitis: Vestuvių generolai ir Lietuvos saugumas (I)