Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (II)
II. Šventojo Rašto pagrindas
Biblija yra Bažnyčios mokymo siela. Jėzaus malda – būdama Bažnyčios mokymo dalimi – taip pat kyla iš Dievo žodžio, kuris suvokiamas kaip Dievo savęs atskleidimas.
Vienas didžiausių, įkvepiančio ir gilaus dvasingumo veikėjų Senajame Testamente, be abejo, yra pranašas Elijas Tišbietis, gyvenęs pirmoje IX a. prieš Kr. pusėje. Jo gyvenimas aprašytas „E periode”, labai senos kilmės raštuose, beveik tuo pačiu metu, kai jis gyveno. Elijo Tišbiečio gyvenimo kryptį nusako jo paties vardas, kuris reiškia „mano Dievas yra Jahvė”. Tai žmogus, kuris laisva valia pasirenka visišką priklausomybę nuo Dievo. Ant šio tvirto pamato jis kuria savo dvasinį gyvenimą. Dievas Eliją išmoko atsiskyrimo: pirmiausia pasitraukimo iš tėviškės, to mažo žmogiško pasaulio, o paskui – ir sudėtingesnio atsitraukimo, tai yra atsitraukimo nuo savęs, pasiekiant tikrą nuolankumą ir meilę per vidinį apsivalymą. Šioje dvasinėje naktyje Dievas jį veda į dieviškosios kontempliacijos šviesą.
Pagrindinis tekstas, kalbantis apie pranašo mistinį patyrimą vienumoje, yra Pirmoje Karalių knygoje: „(Elijas) atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Ką čia veiki, Elijau?“. Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti“. - „Išeik laukan, - pašaukė jis, - ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis“. Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos“ (1 Kar 19, 8-13).
Štai toks aprašymas, kuris simboliškai nusako tylos ir dėmesingumo svarbą maldoje. Galiausiai Dievas, norėdamas Eliją išlaikyti laisvą nuo santuokinės meilės ryšio ir fizinės tėvystės (taip trokštamos ST laikais), jį paskiria dvasios tėvu tiems, kurie nori sutikti Viešpatį. Ši dvasinė tėvystė pratęsiama ir įamžinama pirmiausia jo mokinyje Eliziejuje, o paskui ir būryje tų sielų, kurios pašvenčia savo gyvenimą Dievo ieškojimui dykumos tyloje.
Tačiau tik skaitydami Naująjį Testamentą atrandame Jėzaus maldos apreiškimą, kurio esmė yra atsigręžimas į Dievą per Jėzų Kristų, vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmonių. Šis tikėjimo aktas išreiškiamas Jėzaus vardo tarimu, išpažįstant Jo dieviškumą ir prašant Jo atleidimo: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“. Autentiška krikščioniška malda reikalauja išpažinti ne tik Kristaus dievišką prigimtį, bet taip pat pripažinti ir savo nuodėmingumą – esame nusidėjėliai, kuriems reikia gailestingojo Dievo atleidimo ir gydymo.
Šį pasigailėjimo prašymą randame jau Evangelijose: „Minia draudė juos (du Jericho neregius), kad tylėtų. Bet anie dar garsiau šaukė: ‚Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!‘“ (Mt 20, 31). „O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‚Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!‘“ (Lk 18, 13).
Melstis Jėzaus vardu įsakė ne pranašas, apaštalas, ar angelas, bet pats Dievo Sūnus. Kančios išvakarėse, Paskutiniosios vakarienės pabaigoje, Viešpats Jėzus palieka savo mokiniams paskutinius paliepimus, tarp kurių yra ir melstis Jo vardu: „Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu“ (Jn 14, 13-14). „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 23-24).
Apaštalai iš dalies jau žinojo Jėzaus vardo galią ir iki Jo prisikėlimo: Jo vardu gydydavo ligonius ir išvarinėdavo demonus. Tačiau ypač po Jėzaus prisikėlimo Apaštalų darbuose ir Naujojo Testamento laiškuose mes matome beribį apaštalų pasitikėjimą Viešpaties Jėzaus vardu bei didžiulę jų pagarbą Jam. Jo vardo dėka jie darė nepaprastus ženklus. Žinoma, nerandame nė vieno pavyzdžio, kuris mums nusakytų, kokiu būdu jie meldėsi naudodami Viešpaties vardą, bet yra tikra, kad jie tai darė.
Pirmieji krikščionys nurodo save kaip „tuos, kurie šaukiasi Viešpaties vardo” (plg. Apd 9, 14; Apd 9, 21; Apd 22, 16; 1 Kor 1, 2; 2 Tim 2, 22). Čia svarbu pabrėžti, kad „Viešpaties” vardas nebesiejamas su Jahve, bet su Jėzumi: „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ (Fil 2, 9-11).
Šis vardas, dėl kurio apaštalai ir krikščionys yra persekiojami (Apd 21, 13; 1 Pt 4, 14; 3 Jn 1, 7), kurį jie skelbia (Apd 4, 10; Apd 4, 17-18; Apd 5, 28; Apd 5, 40; Apd 8, 12; Apd 8, 16; Apd 9, 15) ir kurio šaukiasi (Apd 2, 21; Apd 9, 14; Apd 22, 16), yra visą laiką Jėzaus vardas, neatskiriamas nuo Jo asmens. Tardami vardą, mes mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname. Jėzaus vardas, angelo ištartas Mergelei Marijai Apreiškimo akimirką, reiškia „Dievas gelbsti“. Kai tariame šį vardą, pažįstame Jį tokį, koks Jis yra, bendraujame su Juo, stojame Jo akivaizdoj.
Jėzaus vardo tarimas sukelia Jėzaus galią (Apd 3, 6; Apd 4, 7; Apd 4, 10; Apd 4, 30; Apd 10, 43; Apd 16, 18; Apd 19, 13; Lk 9, 49; Lk 10, 17). Bet toks maldavimas, kad pasiektų veiksmingumą, iš prašančiojo reikalauja tikėjimo. Evangelijoje pagal Matą prisimename šimtininko tvirtą tikėjimą (plg. Mt 8, 5-13), o štai Apaštalų darbuose randame žydų egzorcistų nesėkmingą bandymą pasinaudoti Jėzaus vardu: „Kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: ‚Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius‘. Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atšovė: ‚Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?‘ Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų. Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas (Apd 19, 13-17). Taigi Jėzaus vardas nėra koks nors burtažodis ar talismanas, kurį ištarus įvyksta stebuklas. Tik turint tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, šis vardas gali atitolinti demonus ir keisti žmogaus gyvenimą.
Teismo dieną išganymas taip pat gali priklausyti ir nuo to, ar buvo šauktasi Jo vardo: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rm 10, 9).
Po Evangelijų ir Naujojo Testamento raštų, pirmoji užuomina apie Jėzaus vardo svarbumą yra aptinkama II a. pradžioje, Hermo knygoje „Ganytojas”: „Sūnaus vardas yra didis ir begalinis, ir būtent Jis palaiko visą pasaulį”.
Taigi, Apreiškimo dėka gimsta nauja maldos forma, kurios esminis elementas yra vardas „Jėzus”. Kaip toliau matysime, Bažnyčios tradicijoje ši trumpa malda įvairuoja, tačiau tai, kas išlieka joje nepakitę, yra būtent „Jėzaus” vardas. Reikia taip pat pabrėžti, kad Rytų Bažnyčios tradicijoje neįprasta kartoti tik vieną „Jėzaus” vardą, kaip tai buvo daroma viduramžiais Vakaruose. Šventas vardas yra galingas, pilnas dvasinės energijos, todėl jį būtina „atskiesti” kitais žodžiais, nes kitaip, Rytų Bažnyčios manymu, vardo dažnas tarimas gali kurti vidinės įtampos būseną.
(Bus daugiau)
Bernardinai.lt