M. Eliade (1907–1986) – vienas žymiausių Rumunijos rašytojų, religijos istorikas, mitologijos tyrinėtojas, daugiau kaip 30-ies literatūrinių ir filosofinių knygų, išverstų į 18 pasaulio kalbų, autorius. Lietuvių skaitytojai su šiuo autoriumi yra pažįstami iš poros 1997 metais pasirodžiusių jo knygų: „Šventenybė ir pasaulietiškumas“ ir „Amžinojo sugrįžimo mitas“. Tačiau šis tekstas mums leis pažinti kiek kitokį M. Eliadę – kuris savo užsidegimą perdavė ne mokslo studijoms ar mistiniams romanams, o šviečiamajai publicistikai.

„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome M. Eliade apybraižą apie dvasinės kultūros ugdymą. Praėjus daugeliui metų, pats M. Eliade prisipažino, kad jo apybraižų ciklai buvo itin egzaltuoti, pasižymėjo noru pakeisti pasaulį ir berniuko įgeidžiu tapti suaugusiam. Tačiau pastebėtina, kad 1935 metais parašytas tekstas dar ir šiandien atrodo aktualus, aptaria žmonių nesidomėjimo savo dvasiniu gyvenimu problemą, susvetimėjimą, nemokėjimą skaityti tinkamai bei tinkamas knygas, dvasinį sąstingį ir pateikia galimų dvasinio nykimo sprendimo būdų.

Tiesiog stebiuosi, kaip mažai žmones domina tai, kas svarbiausia – tai, kas gali jų gyvenimą pasukti nepaliaujamo augimo link arba sukelti priešlaikinę dvasinę mirtį. Tiek mokslininkų, tiek menininkų jau seniai pastebėta, kad dvasinis ir protinis vystymasis paprastai baigiasi gana anksti. Dauguma žmonių įstringa dvasiniame paauglystės tarpsnyje. Tai yra žmonės toliau mąsto ir jaučia taip, kaip mąstė ir jautė būdami 16–17 metų: tos pačios išraiškos formos, tie patys prietarai. Nieko sau nesiaiškindami, suaugusieji žiūri į gyvenimą kaip mažvaikiai. Biologinis amžius tęsiasi, o dvasinis, sielos – sustoja. Priežasčių tam gali būti įvairių, ir ne visada jos aiškiai suprantamos. Bet svarbiausia jų – prasta dvasinė mityba. Labai dažnai nustojama dvasiškai ir protiškai augti dėl nepakankamo dvasinio peno. Žmogus, būdamas nesubrendusios, sužalotos dvasios, tęsia savo gyvenimą. Keisčiausia, kad tokia svarbia problema beveik niekas nesidomi. Neįtikėtina, jog dvasinio peno būdai ir priemonės mažai kam žinomi ir beveik netaikomi. Mes turime daugybę mokymo priemonių ir knygų apie meninio skonio ugdymą, apie visų pažinimo būdų įvaldymą. Bet, kiek man žinoma, nėra nė vieno vadovėlio, kuris mokytų dvasinio augimo meno. Tai mažų mažiausiai keista.

Šiaip jau apie mūsų amžininkų abejingumą svarbiausioms gyvenimo vertybėms būtų galima diskutuoti ilgai. Pavyzdžiui, kad ir tas faktas, jog didžiulės rašytinio žodžio reikšmės epochoje neturime įvado į skaitymo metodologiją. Kitaip tariant, nėra vadovėlio, kuris šią naująją ydą – skaitymą – paverstų dvasinio pasaulio ugdymo priemone. Iš tiesų skaitymas šiandien – arba bausmė, arba yda. Mes skaitome egzaminams, dėl darbo reikalų arba norėdami „užmušti“ laiką. Tačiau skaitymas gali turėti ir gerokai kilnesnį tikslą – suteikti nuolatinio dvasinio peno, o ne tik būti informacijos šaltinis ar skonio ugdymo priemonė. Pasaulinėje literatūroje yra pakankamai knygų, kurios stiprina dvasią, užkrečia gyvenimo troškuliu, įkvepia žygdarbiams, suteikia drąsos. Tokie skaitiniai traukia ne tik įdomiu sumanymu ir geru stiliumi – jie turi labai aiškių, sveikatą puoselėjančių savybių. Dvasinės tuštumos, nuovargio ir dvasinės nevilties minutėmis, kurių pasitaiko kiekvienam, reikia skaityti būtent tokias knygas. Tačiau mes retai kada paimame knygas, ypač tada, kai jų mums reikia labiausiai. Mums siūloma dešimtys tūkstančių farmacinių preparatų, tonizuojančių vaistų, sirupų ir dar bala žino ko – bet niekas nepagalvoja apie milžinišką gydomąją energiją, kurią slepia parašytas, spausdintas žodis. Literatūra gali būti stipri stimuliuojanti priemonė. Tačiau mes aptinkame šią priemonę atsitiktinai ir toli gražu ne visada reikalingiausiu momentu.

Egzistuoja daugybė pavyzdžių, kurie liudija, kad žmogus nepaiso esminių dalykų. Galbūt skaitymas – ir ne pats svarbiausias dvasiniam augimui. Bet tikrai esminis – ir jį verta sureguliuoti. Apie skaitymo metodikos būtinybę galima kalbėti daug. Paprastai žmonės skaito tai, kas papuola: tai, ką randa pas tėvus, pas draugus, artimiausiose bibliotekose. Perskaitome Dostojevskį anksčiau nei Hugo, o A. Žide – anksčiau nei Renarą. Kai skaitymo baimė sumažėja, tampame suaugę, taip ir nepažinę didžiųjų paauglystės ir ankstyvosios jaunystės knygų. Ne tik mūsų pačių kultūra lieka neišlavinta, bet nukenčia ir dvasinis gyvenimas, o tai daug sunkiau ištaisyti. Įvadas ar mokymo priemonė padėtų išvengti šių klaidų ir nereikalingo laiko švaistymo. Knygos čia galėtų būti suskirstytos pagal rubrikas: amžių, temperamentą, metų laiką. Pavyzdžiui, knygos, kurios tinkamos paaugliams arba įsimylėjėliams, arba medžiotojams. Knygos rudeniui, Šv. Andriaus nakčiai, Kalėdoms ir Adventui, Didžiajam sekmadieniui, vasaros saulėgrįžai. Egzistuoja tam tikra harmonija tarp kosminių fenomenų ir dvasinio augimo tarpsnių. Tai harmonija, kurią labai nedaugelis iš mūsų atranda ir suvokia laiku. Juk neužtenka turėti, tarkim, Rudens antologiją, reikia tikslių nurodymų, kokiu būdu tą rudenį stebėti, priimti ir kaip iš jo išsilaisvinti, jeigu jis pradeda slėgti.

Artėjame prie to, apie ką dabar retai kalbama. Turiu omenyje galimybę, kurią suteikia skaitymas, priartinti mus prie didžiųjų gamtos ritmų, iš kurių, tiesą sakant, mes iškritome dėl savo neprotingumo ir neišmanymo, prie tikrojo gyvenimo, nuo kurio kažkada atsiskyrėme ir kurį šiandien stengiamės suvokti. Pavasarį arba vasaros saulėgrįžos metu tuos kosminius dalykus jaučiame biologiškai, taip pat ir jausmais, t.y. aklai, daugiau ar mažiau atsitiktinai. Paslaptingas didingosios augmenijos pabudimas neišvengiamai paliečia mus visus. Bet mūsų pojūčiai taptų aštresni, jei galėtume iššifruoti jų visatų emblemas, simbolius ir prasmes.

Egzistuoja daug skirtingomis kalbomis sukurtų eilėraščių, kurie sąmoningai galėtų mus vesti metų laikais, turėtume tekstų ir žinotume, kaip juos skaityti. Pavasarį sutiktume su viena knyga, o Didįjį sekmadienį susimąstytume su kita, Rasų naktis priverstų mus palinkti prie saulėtos knygos puslapių, sustiprėti ir taurinti dvasią. Mūsų maža svarbiausių knygų biblioteka taptų dvasios kalendoriumi. Skaitymas įgytų savo pirminę, mistišką prasmę: nustatyti ir sureguliuoti ryšį tarp žmogaus ir kosmoso, trumpai žmogiškai atminčiai atgaivinti kolektyvinę gyvenimo patirtį. Skaitymas galėtų atlikti visas šias dvasinio peno funkcijas – jei egzistuotų vadovėlis, kuris atvertų didžiųjų knygų vertingumą ir slaptą kitų, ne tokių didingų, bet taip pat vertingų knygų prasmę.

Taip išsamiai svarstėme slaptas ir neišnaudotas skaitymo galimybes būtent todėl, kad akcentuotume šiuolaikinio žmogaus abejingumą fundamentaliems dalykams. Jei jau neturime Įvado į skaitymą, kaip galime galvoti apie dvasinio augimo vadovėlį? Pradėjome nuo visuotinai paplitusio fenomeno konstatavimo: dėl dvasinio peno trūkumo žmonės visą gyvenimą taip ir lieka paaugliai, turintys ribotą logiškų prietarų ir protinių schemų rinkinį, kuriuo remdamiesi atkakliai svarsto pasaulio problemas.

Ar galima išvengti šio baisaus nykimo? Manome, kad taip. Ir nebūtinai vien tik padedant knygoms ar apskritai viskam, kas vadinama kultūra, bet ir sutelkus visas dvasines jėgas, kurių turi kiekvienas žmogus. Nereikia ypatingų filosofijų, kad suvoktume, kokį vaidmenį šiuolaikiniame gyvenime užima tokie paprasti dalykai kaip meditacija, stebėjimas, džiaugsmas, tylėjimas, vienatvė – jau nekalbame apie maldą ir kitas dvasines praktikas. Kiekvieno žmogaus dvasia patiria bergždumo, tuštumos, nevilties periodų. Ir kiekvienas eksperimentuodamas atranda priešnuodį šioms nuovargio ir nerimo minutėms. Kiekvienam žinoma, ką reiškia net ir valanda vienatvės ar tam tikrų kosminių reiškinių kontempliacija: saulėlydžio, audros, žvaigždėtos nakties. Atsirandantis džiaugsmas ir prašviesėjimas – tai šaknys, kurias dvasia įleidžia į konkretų gyvenimą, kuris maitina dvasios šaknis. Bandymas išvengti dvasinio nykimo kaip tik ir prasideda nuo rūpinimosi šiomis šaknimis, nuo pamatų kūrimo. Kalbame ne apie pretenzijas į filosofiją, mistiką ir pan. Kalbame viso labo apie tai, kaip organizuoti tvirtą ir teigiamą gyvenimo patirtį. Kaip nykimą pakeisti į stiprinančią meditaciją, stebėjimą ar tylą. Šie paprasti dalykai neįkainojami ir būtini mūsų vidinei pusiausvyrai palaikyti, dvasiniam augimui.

Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurių dvasinis gyvenimas sunykęs, ir tai yra ne tik dėl to, kad jų knyginis lavinimasis sustojo, bet ir dėl to, jog jie nepaiso elementarių susitelkimo ir meditacijos pratimų. Knyginė kultūra – nėra dvasinio augimo riba. Maitinantys šakniastiebiai eina ir iš daug giliau ir nepastebimai prasiskverbia į tikrą gyvenimą. Knyga taip pat gali tapti maitinančia jėga. Kai kurie hiperbolizuoja – dėl savo nemokšiškumo ar polinkio į ironiją – pražūtingą knygų įtaką. Jei sugebėtume sumaniai imtis skaitymo, jis tik stiprintų ir tonizuotų mūsų dvasią. Tačiau dabar mums dažnai tenka sutikti ne nykstančios dvasios žmonių, bet sergančių – neturinčių pusiausvyros, prislėgtų liūdesio, beviltiškumo. Dvasinis penas, apie kurį čia kalbėjome, daugeliu atveju gali būti nuostabi psichoterapija. Tik mes patys pajėgūs sustiprinti savo sveikatą, optimizmą bei energiją. Dvasinė sveikata, kaip ir dvasinis augimas, žengia koja kojon. Ir jiems išlaikyti reikia ne tiek jau daug.

Šiandien pasaulis dažniau nei senais laikais pamiršta šiuos paprastus, tačiau svarbiausius, kertinius dalykus. Taip lengva būti jei jau ne laimingam, tai bent jau susitaikiusiam su savimi. Tiesiog reikia ištaikyti bent valandėlę, kad patylėtume, kad apsidairytume aplink. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo taip paprasta, jog laikome savaime suprantamu dalyku.

Parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė