M.P.3, 2007

Šį legendinės grupės albumą klausyti visų pirma įdomu vien jau dėl to, kad jis pats savaime – beprecedentis atvejis Lietuvos roko istorijoje, nes „Antis“ atgimė po 17 metų (jei neskaičiuosime dviejų „sugrįžimo“ koncertų 1996 ir 2003 m.), o jos 54 metų lyderis Algirdas Kaušpėdas, kaip jis pats sako, „vis dar turi parako“. Tai – antroji priežastis, dėl ko verta klausyti „Ančių dainų“, nes jose parako tikrai yra daug. Trečioji priežastis – naujasis albumas papildys „Anties“ suvokimą apie šią grupę – paaiškės, kad tai nėra grupė, kurią verta atsiminti vien dėl dainų apie vargšelį Martyną, zombius, alyvas, kontrolierę, lietaus melodiją ir kitas tuometinio gyvenimo fantasmagorijas, kurios iš tikro buvo (ir iš dalies tebėra) realios. Ir tai tikrai nėra „roko dinozaurai“ – turiu galvoje kitų šalių roko grupes, „atgimstančias“ vien dėl finansinių priežasčių ir savo muzikos silpnumu tegadinančias praeities pasiekimus.

Dabartinė „Antis“ išliko melodingą, itin profesionalią muziką grojančia grupe, kurios tekstai (visi parašyti A. Kaušpėdo) –  revoliucingi, apnuoginantys socialinę tikrovę, aprašantys visuomenės skaudulius su antiška ironija, satyra ir net piktoku sarkazmu. Štai kad ir dainos, kurios priedainis „lai la lai“ (aliuzija į lietuvišką popsą?), skirtos naujiesiems lietuviams, teksto ištrauka: „Ir pagaliau aš gyvenu, kaip Vakarų buržujus // Varau per Afriką ofraudiniais keliais // Lengvai pakalęs ir miklus, kaip bulius // Skubu medžioti zebrų su drambliais // [...] Skrendu į tolimas egzotiškas salas // Guliu po palme, o aplink gražuolės zuja // Vaišina austrėm ir šampano į valias // [...] Gurkšnoju viskį, neškit picą į namus // Virš stalo kabo krištolinis abažūras // Juodi rotveileriai bėgioja apie mus // [...] Perku-parduodu nekilnojamus turtus // Kas vakar buvo litais – šiandien eurais // Dėkoju Landsbergiui, tebūna jam dangus!“ („Buržujus“).

Su liūdnu „karo keliuose“ terminu glaudžiai siejasi daina „Girtuoklis“: „Girtuoklio dainos – mėgstamiausias ginklas // Girtuoklio kalbos – paslaptis gili... // Girtuoklio šūkis ir didingas tikslas // Ką dar pragerti UŽ TĖVYNĘ tu gali?“ Iš tiesų, alkoholio reklamos, brukamos per televiziją n kartų per dieną (ypač absurdiška, kai jos rodomos vidury filmo apie norinčią mesti gerti merginą arba per krepšinio varžybų pertraukėlę...), vimdo. Todėl nenuostabu, kad kas savaitę Lietuvos keliuose žūva po keliolika žmonių, geria policininkai, geria (darbo metu) valstybės tarnautojai, (pietų metų) Seimo nariai... Tai kodėl po to turėtume stebėtis, kad mūsų šalis baigia prasigerti ir „nupušti“? Jei galingoji televizija ir mūsų valdžia tiesiog skatina vairuotojus parodyt „narsą“ ir su pilna „jūra iki kelių“ sėsti už vairo, nekaltinkime kitų, tik save...

Gal todėl ant „Ančių dainų“ viršelio – žmogus su kiaušiniu vietoje galvos, „kiaušingalvis“ – šių dienų „naujojo lietuvio“ simbolis?

„Ančių dainose“ kliuvo ir netikriems poetams, kurie save laiko maironiais („Šukuosena aukštyn, glotnus it ruonis // Poezijos pavasariu tikiu // Tekstus eiliuoju ir kaskart verkiu...“, „CV“), davatkoms („Šiandien negaliu melstis, apmaudu, man nesimeldžia...“, „Meldžiu – beldžiu“), tariamiems šventeivoms („Paryčiais grįžau namo pavargęs // Pragydo, išgirdau, pirmi gaidžiai // Skubėdamas užtaikiau į nešvarią vietą // Kažkur susitepiau kostiumą negražiai“, „Dėmė“), gėjams („Mielas senukas // Apsiseilėjęs // Glosto berniuką // Gal senis gėjus?“, „Senelis“), pesimistams („Sėkmė nelanko pesimistų // Sėkmė nevengia paslapčių // Tikrai gyvenimo artistai // Sulauks rugpjūčio trisdešimt trečių“, „Rugpjūčio 33“).

Naujajame „Anties“ albume yra ne tik sunkųjį roką pagal stilistiką primenančių dainų, bet ir puikių baladžių. Itin gražios, beveik neironiškos dainos – „Auksinis Buda“ („Auksinis Buda, auksinis Buda // Tu gero būdo, Tu gero būdo // Parodyk kelią į laimės šalį // Nutiesk man lieptą į meilės miestą...“) ir „Jei kas...“ („Jei kas sužinotų // Kiek mes kartų mylėjom // Nustebtų kaip mokinys // Jei kas suskaičiuotų // Kiek mes vyno išgėrėm // Atsivertų gilus šulinys“).

Dainoje „Mes rimti!“ šaipomasi iš snobizmo: „Mus domina solidžios ponios // Drabužiai tik juodi // Kašmyro vilna ir kapronas“, panaši tema nagrinėjama ir kūrinyje „Sustok akimirka“ („Tu nekalta, nepriekaištinga // Aš verslininkas kietas // Ar būsi su manim laiminga // Žarstydama monetas?“).

A.Kaušpėdas ir Co. (Vaclovas Augustinas – klavišiniai, vokalas; Gintautas Rakauskas – gitara; Arūnas Blūšius – gitara; Petras Ubartas – midi gitara; Gediminas Simniškis – bosinė gitara; Linas Būda – mušamieji) albumą skyrė savo „mylimoms ponioms ir vaikučiams“ su devizu: „Tegyvuoja mintys, kurias mes galvojame! Tegyvuoja žodžiai, kuriuos mes sakome!“

Dar ir dar kartą perklausius naująjį „Anties“ albumą, tampa akivaizdu – tai solidus Lietuvos roko istorijos dokumentas, grupės, kuri rodo visišką minties ir natos brandą, kūrinys. Priminsiu – pirmasis „Anties“ koncertas įvyko lygiai prieš 23 metus! Tiesa, albumų grupė išleido nedaug („tikri” studijiniai albumai iki šiol tebuvo „Antis” ir „Dovanėlė”), tai – „Bjaurioji Antis” (neoficialus, 1986), „Antis” (1987), „Ša!“ (1988), „Dovanėlė“ (1988), „Retas paukštis“ (1994), „Geriausios dainos“ (1995/2006), „Kažkas atsitiko“ (2003), „Visa Antis“ (2003), „Antis gyva“ (DVD, 2003).

Ir nors iš viso, neskaičiuojant rinkinių ir koncertinių albumų, „Antis“ yra maždaug 40 dainų kūrėja, ši grupė jau įgijo nemirtingumo statusą.

1.CV
2. Meldžiu – beldžiu
3. Dėmė
4. Senelis
5. Rugpjūčio 33
6. Auksinis Buda
7. Sustok akimirka
8. Mes rimti!
9. Buržujus
10. Girtuoklis
11. Jei kas...

ANTIS „Jei kas...“

Mindaugas Peleckis

Bernardinai.lt