Spaudoje netylant diskusijoms apie katalikišką žiniasklaidą - kokia ji turėtų būti, išlikti jai ar neišlikti, kokia turėtų būti jos sklaida ir plėtra, džiugina žinia, kad tarp daugelio užgesusių katalikiškų leidinių yra tokių, kurie ne tik išsilaikė per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, bet dar ir plečia savo skaitytojų būrį.

Kaip jiems tai pavyksta? Į ką lygiuojasi, kokią puoselėja tobulo žurnalo viziją?

Apie tai kalbamės su Vanda Ibianska, ilgamete žurnalo „Artuma“ (buvusio „Caritas“) redaktore.

Esate viena iš dabartinės „Artumos“, buvusio „Caritas“ kūrėjų. Koks tas kelias buvo – nuo „Caritas“ iki „Artumos“?

Tiesą sakant, nesu kūrėja. Kada pradėjau dirbti žurnale, jis ėjo jau penkerius metus, tik kitoks, nei dabar yra. Tai buvo žurnalas, kurį kūrė entuziastai, neturintys žalio supratimo apie leidybą; jie neturėjo žurnalo vizijos, bet turėjo nepaprastai daug vidinės energijos ir troškimo leisti žurnalą. Pirmieji „Caritas“ kūrėjai puikiai suprato tai, kad tuo metu jis buvo labai reikalingas – nors jis išėjo chaotiškas, bet atitiko to laiko poreikius. Tuometiniame žurnale buvo spausdinamos ištraukos iš S. Šalkauskio, A. Maceinos veikalų, tremtinių prisiminimai, patriotinė poezija – tai, kas reikalinga. Tačiau laikas ėjo, keitėsi poreikiai ir reikėjo kitokio žurnalo.

Atėjusi bandžiau pradėti leidiniui suteikti žurnalo vaizdą. Netrukus prisidėjo kolegė Regina Pupalaigytė, kuri man buvo labai didelė paspirtis. Mes, labai menkos pajėgos - keli žmonės, praktiškai neturintys pinigų ir sąlygų, nieko, išskyrus didelį norą, ėmėmės žurnalą pertvarkyti. Vėliau, susiklosčius aplinkybėms, jis tapo šeimos žurnalu.

Kaip tos aplinkybės susiklostė?

Taip nutiko, jog šito tiesiogiai paprašė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Aš buvau pas popiežių audiencijoje ir jis paprašė, kad mūsų žurnalas būtų skirtas šeimai.

Tuomet mes vėl pakeitėm žurnalo veidą - labai daug straipsnių skyrėme šeimos problemoms. Įvedėme skyrelį „Pro life“ („Už gyvybę“). To skyrelio iniciatorius buvo gydytojas akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas. Taip pat labai aktyviai tame skyrelyje bendradarbiavo docentė Agnė Širinskienė. Tai buvo geras skyrius. Be to, spausdinome daug straipsnių šeimos psichologijos tema. O, pvz., skyrelis „Credo“ buvo kuklesnis, siauresnis. Į šią rubriką rašė kunigai.

Taip gana ilgai - vyriausiąja redaktore dirbau trylika metų. O nuo 2006-ųjų savo noru palikau šį postą ir pakviečiau Darių Chmieliauską eiti vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Tuomet žurnalo veidas pasidarė vėl truputėlį kitoks - išsiplėtė rubrika „Credo“, sumažėjo psichologinių straipsnių. Štai taip, tokia istorija.

Sakėte, kad norėjote suteikti leidiniui žurnalo veidą – ar jau turėjote leidybinės patirties?

Mano istorija buvo tokia. Baigiau Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą) - tai buvo man primesta profesija, nes tais laikais, kai stojau į aukštąją mokyklą, negalėjau rinktis - į žurnalistiką man buvo nuleisti visi užtvarai - mano socialinė kilmė nebuvo košerinė. Baigiau KPI, bet, atvirai kalbant, inžinierė iš manęs buvo prasta. Nors net buvau gavusi kažkokias vadovaujančias pareigas (kokias buvo įmanoma nusipelnyti, neturint partinio bilieto) - aš to inžinerinio darbo nemėgau..

Po kiek laiko nuvažiavau mokytis į Maskvos techninės ir mokslinės informacijos institutą, kuriame buvo dėstoma labai daug įvairių dalykų – poligrafija, informacinės sistemos ir kompiuteriniai dalykai (aišku, tais laikais dar buvo tik pati užuomazga), taikomoji psichologija ir labai stiprūs žurnalistikos pagrindai. Baigusi šitą institutą, pradėjau daug rašyti į techninę spaudą, į tuometinius sovietinius visasąjunginius architektūros žurnalus. Štai toks mano išsilavinimas.

Tas polinkis rašyti, dalytis mintimis su kitais – ar nuo pat vaikystės, o gal atsirado vėliau, dirbant nemielą inžinerinį darbą, kaip atsvara jam?

Ar nuo vaikystės – nežinau, bet kad vidurinėje mokykloje, nepaisant mano siaubingo kirčiavimo ir baisios lietuvių kalbos, buvau visų lituanisčių numylėtinė ir mano rašinius nešiodavo po mokyklą kaip pavyzdį kitiems – tas tiesa. O kai dabar vyksta klasės susitikimai, mano klasės draugai sako – pagaliau tu dirbi tai, ką turėjai dirbti visą gyvenimą.

Kaip atėjote į „Caritas“?

Į „Caritas“ mane pakvietė jo vadovė sesuo Albina Pajarskaitė. Atėjau dirbti kaip eilinė bendradarbė vasario 1 d., o nuo balandžio jau buvau vyriausioji redaktorė. Tai buvo 1993-iaisiais.

Paminėjote, kad popiežius pats paprašė žurnalo šeimai. Kaip tai įvyko?

Keliavau į Romą visai kitais tikslais ir reikalais. Taip jau susiklostė - manau, jog tai Dievo pirštas, kad atsidūriau pas popiežių. Neturėdama ką jam nunešti, aš nunešiau du žurnalo numerius. Viename iš jų buvo mano reportažas iš gimdyklos (dvi naktis prakėpsojau gimdykloje; man padarė tokį didžiulį įspūdį žmogaus gimimas, į kurį aš žiūrėjau iš šalies, nes kai ne tu pats guli ant stalo, o matai viską iš šalies, tai atrodo visai kitaip; tad viską aprašiau turbūt labai emocingai).

Tie žurnalai jam buvo paduoti iš ryto, o vakare visi tekstai jau buvo išversti. Kas išvertė - nežinau, bet kažkas išvertė. Popiežiui žurnalai labai patiko - viskas patiko, bet labiausiai - tas reportažas iš gimdyklos. Tai jį paskatino pasakyti, kad „rašykite šeimai, padarykite žurnalą šeimai“.

Kas labiausiai įsiminė iš susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II?

Popiežius Jonas Paulius II buvo, aišku, charizmatinė asmenybė, būsimas šventasis, ypatingas, nepaprastas žmogus.

Visų pirma mane sukrėtė visokių paprastų atsitiktinumų virtinė, kurių dėka aš pas jį atsidūriau – man pačiai tai buvo šokas. Atsiradau Romoj, tarp nepažįstamų žmonių, Danielos Lozoraitienės namuose - nemokanti itališkai, nežinanti, ką daryti, kur eiti... ir staiga man paskambino mano gera draugė, profesorė iš Lenkijos Vanda Pultavska, buvusi popiežiaus studentė, kurią popiežius sutuokė ir jos vaikus pakrikštijo. Ji pasakė – paskambink štai tokiu telefonu. Aš paskambinau, atsiliepė tais laikais dar monsinjoras buvęs Stanislavas Dzivišas; pasakiau, kad esu nuo profesorės Vandos Pultavskos, vadinuosi taip ir taip, esu žurnaliuko, einančio Lietuvoje, Kaune, redaktorė, o jis pasakė, kad tuoj perskambins. Ir tuoj pat perskambinęs pasakė: „Prašom ateiti“. Viskas buvo labai paprastai.

Taip kitą dieną atsidūriau rytinėse Mišiose pas popiežių. Pamiršusi akinius, tad negalėjau įskaityti lotyniško Mišių teksto man paduotoje knygutėje. Aš nieko nemačiau ir man visą laiką pliupo ašaros, o kodėl man tos ašaros pliaupė, nesuprantu. Bet tada meldžiausi taip nepaprastai nuoširdžiai, kaip turbūt niekad iki tol.

Paskui, po tų Mišių, popiežius su manimi labai ilgai kalbėjo ir parodė išskirtinį dėmesį. Jis kažkodėl apsidžiaugė, kad aš iš Lietuvos, dar labiau apsidžiaugė, kad iš Kauno, nežinau, kodėl taip.

Iš šalies žiūrint atrodytų – nuvažiavo moteriškė į Romą ir nuėjo pas popiežių.

Ar tai buvo vienintelė kelionė, kuri taip įsiminė, paliko tokį ryškų įspūdį?

Ne, buvo dar viena įspūdinga kelionė – į Šventąją Žemę. Tai įvyko visai neseniai, šiemet. Dabar į Jeruzalę visi važiuoja, bet dauguma važiuoja per lietuviškas firmas, kur keliones organizuoja su krikščionybe nelabai ką bendro turintys asmenys, ir tai yra turistinės kelionės. O mes su drauge važiavom per lenkų kunigų palotinų ganytojiškos piligrimystės biurą (Duszpasterstwo pielgrzymkowe księžy pallotynow) – per Varšuvą, iš ten su lenkais skridom į Šventąją Žemę. Tai buvo visai kas kita.

Aš visą laiką labai norėjau į Šventąją Žemę, man atrodė, kad čia visų mano kelionių viršūnė. Nors esu keliavusi nemažai - lyg ir apžiūrėjusi viską aplink Europoje, Šventoji Žemė juk nėra turizmas. Tai prisilietimas prie Kristaus tėvynės, vaikščiojimas jo takais, malda tose vietose, kur Jėzus meldėsi, mokė ir kentėjo. Nežinau, ar todėl, ar ir dėl kunigų palotinų sudaromos ypatingos nuotaikos, bet tai buvo nepaprasti išgyvenimai ne tik man, bet ir mano draugei, kuri yra gydytoja, t. y. nedirba bažnytinėje įstaigoje, bei visiems kitiems įvairaus amžiaus – ir jauniems, ir vyresniems piligrimams.

Ašarojau visą kelionės laiką. Keisčiausia, jog esu ne verksnė ir mane pravirkdyti labai sunku. Tačiau verkiau iš širdies. Įspūdį kelionė man paliko nepaprastą ir noriu ten antrą kartą – prašau Dievo, kad leistų nuvažiuoti dar sykį. Tokie tai buvo nepaprasti išgyvenimai.

Dirbate katalikiškoje spaudoje bemaž keturiolika metų. Kaip Jums atrodo šios žiniasklaidos kelias – ypatingi lūžiai, vingiai, į kurią pusę einama; kaip manote, kokios jos perspektyvos?

Galiu pasakyti, ką galvoju apie atskirus leidinius. Tarkim, žurnalas „Naujasis židinys. Aidai“ – suprantu, kad toks reikalingas, ir leidžiamas mažu tiražu, jis patenkina Lietuvos poreikius - turbūt didesnio jo nereikia, nes tai yra gana specifinis leidinys. „XXI amžius“ kaip laikraštis man atrodo silpnokas, daromas gana mėgėjiškai, bet pats faktas, kad jis yra, - teigiamas, nes kol kas kito nėra. Tai, ačiū Dievui, kad yra toks. „Logos“ - jei jis dar eina, nes labai seniai mačiau, - irgi yra reikalingas. Vėlgi - mažai žmonių grupei, bet reikalingas. Yra daug užgesusių leidinių, kurie kadaise buvo labai reikalingi, bet atliko jiems skirtą funkciją, todėl natūraliai užgeso.

Mano akimis žiūrint, katalikiško leidinio idealas yra skirtas ne intelektualams ir ne primityvams, o tam žmogui iš vidutinio sluoksnio. Kartelė turi būti ne per aukštai ir ne per žemai, nes tas, kuriam ji bus per žemai, visada sugebės peršokti ir pasiieškoti, ko jam reikia aukščiau. Tačiau sumenkinti skaitytojo ir nekviesti jo pasitempti į viršų yra irgi labai blogai.

Man atrodo, kad labai blogai, kai katalikiški leidiniai rašo tik apie tikėjimą ir tik apie Bažnyčią. Kataliko gyvenimas neapsiriboja vien tuo. Yra dar šiokiadieniai, yra žmogaus gyvenimas, būtis, buvimas ir buitis – nors kasdienė, pilka, bet ji yra, ir mes nuo jos niekur nepabėgsim. Ir jai taip pat reikia skirti dėmesio - daugiau, bent mano galva, negu kad skiriama šiuo metu. Tai - ir žmonių tarpusavio santykiai, ir tie moralės dalykai, kurių negalima vien su religija susieti; yra dar visokių niuansų, kurių taip pat nevalia apeiti – tai šeimos gyvenimas, vaikai, kasdienė buitis. Tad artimesnis idealui būtų patobulintas italų leidinys „Famiglia Christiana“, tačiau ir jis nėra visiškai tobulas. 

Pagal šio leidinio pavyzdį bandėte ir savo redaguojamą žurnalą konstruoti?

Bandėm, bet mums labai sunkiai sekėsi, kadangi, tarkim, norėjom įvesti skyrelį apie šeimos ekonomiką. Tačiau mums nepavyko rasti autorių. Radom žmonių, kurie aukštosiose mokyklose dėsto šitą kursą, bet rašyti jie nesugebėjo. Nepavyko ir praktinių kasdienių dalykų skyrelio padaryti. Bet džiaugiuosi, kad psichologiniai straipsniai, kurių spausdinom labai daug, buvo populiarūs – neseniai pasidomėjau ir sužinojau, kad jie ir dabar bibliotekose skaitomi - pasirodo, skaityklose ima tuos senus žurnalus, kur buvo daug psichologinių straipsnių, nusikopijuoja ir juos naudoja. Ir ne tik studentai, magistrantai savo darbams – tiesiog eiliniai žmonės ateina pasidaryti kopijų. Tai yra labai smagu.

Jeigu nėra kas rašo, gal nėra kas ir skaitytų? Kažkokiu būdu reikėtų auginti tą skaitytoją?

Aš taip nemanau. Kartais pasmalsauju ir kartkartėmis nuperku visus žurnalus, kurie siūlomi, peržiūriu, paskui nešu į šiukšlyną. Ten nėra ką skaityti. Aš nemanau, jog mūsų žmonės yra tokie kvaili, kad jie vien tik tuos blizgančius kreidinius žurnalus gali skaityti, bet tiesiog jie neturi pasirinkimo.

Visų pirma manau, kad reikėtų katalikiškos žurnalistikos institucijos, kuri rengtų katalikų žurnalistus, nes tokių nėra pakankamai. Tai yra pats pirmas dalykas. Tada šitie, jau savo ruožtu sukūrę tokį leidinį, kuris būtų visiems reikalingas, augintų skaitytoją.

Neretai pasitaiko ir tokių nuomonių, kad išgirdus – „katalikiškas“ iš karto mintyse priklijuojama etiketė „davatkiškas“?

Nebūtinai. Aš stengiuosi rašyti į „Artumą“ linksmai, nes katalikas nėra paniurėlis, amžinai nusigandęs, dejuojantis, užguitas; ir kažkodėl visiems tai patinka. Galvoju, kad nebūtinai davatkiškai (blogąja prasme) turi būti parašyta.

Kasdienybė pilka, dažnai ir nuobodi, o kur Jūs semiatės vilties, šviesos ir rašote linksmai, viltingai?

Nežinau, manau, kad tai yra duota. Man atrodo, kad visų pirma tai ateina iš šeimos - tėvų namuose niekada nebuvo per daug pesimizmo. Ar blogai, ar gerai, visada buvo sakoma, jog vis tiek viskas bus gerai.

Šiaip jau nežinau, ar aš esu tokia optimistė - toli graži nesu akla. Man daug kas baisu. Man baisu daugelis politinių dalykų, nors stengiuosi apie tai nekalbėti, neįkyrėti kitiems, bet visą laiką esu įsitempusi, kai pagalvoju apie Rusiją, kuri yra greta ir kelia mums milžinišką pavojų. Tačiau dar baisiau negu Rusija man - mūsų žmonių vertybių praradimas. Vertybės arba tik deklaruojamos ir de facto jų nėra, arba jos net nedeklaruojamos ir ciniškai, atvirai tarnaujama pinigams. Mefistofelio kupletai iš mano mėgstamo Fausto „Auksas valdo mus visus“ tapo vos ne tautiniu himnu. Man šitie dalykai yra baisūs.

Be to, aš, kaip ir kiekvienas žmogus, bijau ligų ir mirties; galvoju, kad mano jau toks amžius, kai reikia galvoti apie finišą; aš prisibijau ne paties mirties fakto, bet to, kas bus po to, kai padės ant svarstyklių mano gerus ir blogus darbus ir kuri pusė nusvers....

Tad nesu labai didelė optimistė, bet antra vertus, kai pagalvoju, kad viskas, kas buvo mano gyvenime blogo, kažkaip apsisuko į gera, tai nurimstu. Kai man pasidaro visai baisu, aš greitai pasimeldžiu angelui sargui. Yra tokia lenkiška maldelė, kuri į lietuvių kalbą kažkodėl neišversta. Lietuviškas pažodinis vertimas būtų toks:

Angele, sarge mano,
Visada būk šalia manęs,

Rytą, vakarą, dieną, naktį
Visada man pagelbėk,

Saugok nuo visko, kas bloga,
Nuvesk į amžinąjį gyvenimą.

O kai būna labai blogai ar esu labai sudirgusi, prašau: „Jėzau, neapleisk manęs, prašau neapleisk“.

O šiaip -  vis tiek rytoj ateis diena, nušvis saulė. Po žiemos ateina pavasaris, vasara, viskas pražysta, atgyja, ir ko čia dabar labai nusiminti?

Ką mielo, gražaus prisimenate iš metų, kai leidote žurnalą?

Turbūt labiausiai malonu, kada sekmadieniais prie bažnyčios prieš Mišias arba po jų mane sustabdo nepažįstami žmonės ir padėkoja už straipsnius. Tai yra maloniausia.

Dar mieli ir gal truputį komiški momentai, susiję su žurnalo išlikimu. Kada mes visiškai neturėdavom pinigų, visai nebūdavo žmonių, o dar tie patys keli susirgdavo ir būdavo visiškai juodas periodas, tada aš mikliai skuosdavau pas kokį simpatiškesnį kunigą ir prašydavau Mišių už mus. Į Mišias eidavom visa redakcija, stovėdavom  susikibę už rankų ir melsdavomės. Po kažkiek laiko, žiūrėk, ir atsiranda pinigų – kas nors atsiunčia, kas nors paaukoja, ir mes vėl iš tos duobės iškylam. Su Dievuliu elgiausi gal nelabai padoriai – kumščiu į duris – atidaryk ir duok... Bet duodavo... Viešpaties toks jau stilius: jei kaulysi sau pačiam, gausi riestainio skylę, bet jei bendram reikalui, tai, žiūrėk, ims ir pasakys raktininkui šv. Petrui: „Tu ten jiems truputėlį patrupink...“

Dar toks malonus prisiminimas. Kadaise pakalbėjau per „Mažąją studiją“ apie intelektualus ir neintelektualus. Tiesą sakant, mane labai užgauna tos visos šnekos, kad mes – intelektualai, o jūs - ne. Ką reiškia mes intelektualai? Kas tas intelektualas - niekas nesugeba apibrėžti. Nemanau, kad žmogui vertingiausia - perskaitytų knygų skaičius, iškalba, erudicija, intelekto koeficientas. Tikriausiai - visai kitos savybės. Apie tai pakalbėjau per „Mažąją studiją“. Po tos laidos pas mane atėjo kelios labai kuklios pagyvenusios moterys, kurios man nepaprastai dėkojo. Tai buvo seselės, nežinau kokios kongregacijos; jos atnešė savilaidos leidinių, kuriuos leido sovietiniais laikais. Dabar jie gal atrodytų primityvūs, naivūs, bet jie buvo nuoširdūs ir tuomet labai reikalingi. Tada kyla klausimas, o kas gi yra vertingesnis – ar tos kuklios seselės, kurios neskaito Džoiso, Prusto, Kafkos ar Heidegerio, neklauso Mesiano muzikos, bet kurios tada, pavojaus sąlygomis, darė tai, ką toli gražu ne kiekvienas „intelektualas“ išdrįstų.

Taip pat buvo malonu, kad buvau apdovanota Stasio Lozoraičio žurnalistikos premija šiais metais.

Ar sulaukėte paramos, palaikymo iš kunigų, Bažnyčios?

Galbūt šiokį tokį palaikymą iš Kauno arkivyskupo. Daugiau iš visų kitų... Nepasakyčiau, jog jie mus atmetė, jokiu būdu ne, bet ir palaikymo nebuvo. Liūdna ir graudu, kad didelė dalis kunigų nesupranta katalikiškos žiniasklaidos reikšmės. Jiems atrodo, jog skambina varpai Dievui, o kad reikalingi dar ir kiti varpai, kurie į žmonių sąmonę prasismelktų, nelabai supranta. Graudu, kai dvasininkai skaito „Lietuvos rytą“ – skaito ir besąlygiškai tiki viskuo, kas jame parašyta. Tačiau galiu pasakyti, kad, ačiū Dievui, yra Lietuvoje kunigų, kuriuos galėčiau pavadinti aukso gabalais. Aišku nelabai daug, bet yra. Galbūt visi tokie būti ir negali?

Ką palinkėtumėte „Bernardinai.lt“ ir „Artumos“ skaitytojams?

Daugiau saulės, daugiau šviesos, giedros ir ramybės. Aplink daug blogų dalykų, bet yra dar daugiau gerų, kurių dažnai nematome; jie yra šalia mūsų, bet dažnai jų nepastebime, ir galvojame, kaip čia viskas juoda, tamsu, nors tuo tarpu turime kuo džiaugtis. Pvz., turime Nepriklausomybę – tegu labai svyruojančią, liauną, bet turime; turime neužgniaužtą Bažnyčią, kurios niekas dabar neterorizuoja, nepersekioja ir galim eiti bet kada melstis; turime daug geresnį gyvenimą, nei turėjome iki Nepriklausomybės (žinoma, išskyrus nedirbančius pensininkus ir tinginius); turime atviras sienas – galime keliaut po pasaulį, kurį Dievas sutvėrė tokį gražų! Tad džiaukimės ir nepraraskime vilties. Gal tai kam nuskambės kaip truizmas, bet tikėjimas, meilė, viltis – tai iš tiesų trys pamatiniai akmenys, ant kurių laikosi visas žmonijos pamatas, ir jų negalima pamiršti. Leisi suklibėti nors vienam ir suardysi savo gyvenimą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino D. Žemaitytė

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Dalia Žemaitytė, Vanda Ibianska.