Jaunystės kvadratai

Užvertęs Algimanto Kunčiaus naujausią albumą „Vilnius 1960-1970. Senamiesčio kvadratai“ (E. Karpavičiaus leidykla. Vilnius. 2007), pasijutau sugrąžintas į nutolusią jaunystę. Plūstelėjo gražūs prisiminimai, maloniai pasivaikščiojau gerai pažįstamomis senamiesčio gatvelėmis, Vilnelės pakrantėmis. Užsukau į tuos pačius arkų pusmėnuliais įrėmintus kiemus, netgi į tas pačias varpines užlipau, iš kurių anuomet teko su fotografais dairytis... Smagu sugrįžti į jaunystės Vilnių! Pagal A. Kunčiaus evangeliją – į Amžinąjį miestą!

Netikėtai rimta ir solidi dvidešimtmečio jaunuolio kūrybinio kelio pradžia. Be architektūros ar kitokių menų studijų, jis stebėtinai tiksliai pajautė fotografuojamąjį plotą, jo šviesą, klasikinio komponavimo kanonus. Mano kartos savamokslių fotografų fenomenas stebina ir šiandien. Praėję savo klaidų ir atradimų universitetus, jie iki tobulumo išgrynino išskirtines kūrybines individualybes, tapo pastebimi ne tik namuose, bet ir plačiajame pasaulyje. Rizikuoju teigti, kad jau gimstama su unikalia fotografinio matymo pajauta, kurios jokios menų akademijos nepajėgios įstatyti.

Septintajame dešimtmetyje iš Kauno atvykęs į Vilnių, A. Kunčius kelerius metus tuometėje konservatorijoje bandė studijuoti muzikos mokslus, bet po kažkokių medicininių komplikacijų prarado muzikinę klausą, kuri, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, palaimingai persikėlė į fotografiją. Pirmieji Vilniaus fotografavimai, ypač vėlesnieji ciklai („Sekmadieniai“, „Reminiscencijos“, Nacionaline premija įvertinti „Tolių vaizdai“) atskleidė A. Kunčiaus muzikaliai subtilų fotografuojamųjų erdvių pajautimą, originalų temų/objektų pasirinkimą.


Senamiesčio kvadratai prasideda rytmetinio rūko miražuose tirpstančiomis miesto panoramomis, kur saulė atsargiai baltina senuosius mūrus, sidabruoja pavasarinių medžių lapijoje, o toliau verčiant albumo puslapius net pradedi įtarti, kad pagrindinė Vilniaus gyventoja ir yra ponia Saulė. Visur jaunatviškai džiugi ji veržiasi pro kiemų arkadas, minkštai slysta storų sienų šonkauliais, tarsi spindinčio vandens srove plūsta šimtmečių nupoliruotais grindinio akmenimis...

Savo prisiminimų erdvę A. Kunčius poetiškai nusako trumpame įvade: „Ypatinga palaima apimdavo banguojančių vešlių kalvų ir sruvenančios Vilnios slėnių apsuptyje. Iš ten atsiverdavo neapsakomo grožio senojo Vilniaus reginys, tarytum jauki gūžta, kurioje norėjosi būti“. Tas elegantiškas jaukumas sklinda iš kiekvienos fotografijos, ramia šviesa užpildyti visi senamiesčio kvadratai.

Neseniai internete teko skaityti didžiojo skeptiko Sigito Parulskio man netikėtą prisipažinimą: „Kai būna nuobodu ir liūdna, pasiimu fotoaparatą ir fotografuoju bažnyčias. Jos labai panašios į moteris. Jos – ypatingi pastatai“. Šit kaip! Kasdienė mūsų fotografų duona žodžių dėliotojams kartais tampa relakso zona... O dėl tų moteriškų ypatingų pastatų negalima nesutikti – tautos istorinę atmintį geriausiai saugo bažnyčių mūrai. A. Kunčiaus albume sutalpintos/suskaičiuotos visos Vilniaus bažnyčios, kurias autorius pavertė pagrindiniais senamiesčio akcentais.

Tarp vasariškai švytinčių fasadų negausiai, bet efektingai įsiterpia žiemos grafika, kur švariame baltume suskamba medžių kamienų tušas, šachmatinė juodų kaminų dėlionė ant čerpinius stogus išlyginusio sniego.

Įvadiniame straipsnyje menotyrininkė Agnė Narušytė išsamiau aptaria autorinę A. Kunčiaus koncepciją rodant apytuštį, beveik be žmonių Vilnių, siekį distiliuoti miesto esmę. Girdėjau kolegas šurmuliuojant, kad be vilniečių tuometinio gyvenimo atspindžių albumas išėjo nuobodus ir visiškai neatspindi septintojo dešimtmečio. Visiškai netikslūs priekaištai. A. Kunčius nekėlė sau tokios užduoties. Jis rodo kryptingai atrinktą Amžinojo miesto dvasią, kurios nepajautusiems albumas nublanskta. Skeptikams, kaltinantiems nuobodžia monotonija, galima priminti garsųjį Moriso Ravelio Bolero. Kvadratuose kaip tik ir skamba šita muzika.

Žurnalistiniai labirintai

Kuo skiriasi meninė fotografija nuo žurnalistinės? Nenusibostantis klausimas, į kurį aiškų/išsamų/galutinį atsakymą ne taip jau paprasta rasti. Geriausia pasiimti Fotomenininkų sąjungos ir spaudos fotografijos metraščius ir palyginimų/pastebėjimų būdu nesunkiai apčiuopti elementarią tiesą: pirmajame leidinyje meninės įtaigos koeficientas neabejotinai svaresnis, o žurnalistiniuose fotovaizduose – daugiau įvykio/momento informacijos, tikslesnis/tikresnis nūdienos atspindys.

Žurnalistai draugiškiau įsileidžia meninius ieškojimus. Šiųmečiame šeštajame spaudos fotografijos metraštyje (Lietuvos spaudos fotografų klubas. Vilnius, 2007) – net penki Auksinio kadro apdovanojimai atiteko nuo žurnalistinės fotografijos taisyklių gerokai nutolusiems darbams.

Sporto skyriaus laureatas Ramūnas Danisevičius dailųjį čiuožimą rodo išradingu šešėliu ant ledo. Iš sportininkės liko vien pačiūžos. Toks R. Danisevičiaus vaizdų fragmentavimas (autorinis braižas) leidinyje pasikartoja dar kelis sykius, ir įdomiausia, kad šiuo minimalizmu jau užsikrėtė ir kiti kolegos (Martynas Vidzbelis. Moterų futbolas). Aišku, ir per detalę galima atskleisti įvykio esmę, bet nelabai suprantama, kodėl sportinėje fotografijoje nebevertinama kovos įtampa (Rolandas Parafinavičius. Regbis), žmogiškųjų jėgų galimybės ir pergalės kaina (Alfredas Pliadis. Turino olimpiadoje po 20 km finišo ant sniego bejėgiškai iškritusios slidininkės), o išskiriami efektingi rakursai, spalvingų ritmų žaismė ar meniškų šešėlių paieškos. Negi žurnalistinė fotografija pakeitė sporto esmės vertybių kriterijus?

Atrenka/premijuoja tarptautinė šešių asmenų komisija. O kas ją formuoja? Tikriausiai spaudos fotografų klubo valdžia. Nuo žiūristų kvalifikacijos ir priklauso sprendimų objektyvumas. Nors į krūvą sudėjęs šešis subjektyvumus, vis vien negausi vieno didelio objektyvumo. Nes visada kažkuris komisijos narys groja įtakingu pirmuoju smuiku, kuriam artimesnės efektingos, o ne žurnalistiškos fotografijos.

Dažnai neapdovanotieji darbai būna netgi vertingesni. Kasdienio gyvenimo skyriuje visomis rankomis balsuočiau už R. Danisevičiaus vienuolę, žaismingai spiriančią futbolo kamuolį. Ne vien netikėta situacija čia paperka – kokie gražūs/nuotaikingi visų vienuolių veidai, koks tikras/natūralus žaismingumas! Šalia išspausdintas to paties autoriaus puikus dviejų paminklų „natiurmortas“ Biržuose – Julius Janonis ir ilgakotė skulptūriška kiemsargio šluota. Mintis + ironija ir dar daug visokių +.

Pats žurnalistiškiausias ir stipriausias Reportažo skyrius – jame pristatomi keturi galingi fotopasakojimai apie malūnsparnio katastrofą kalnuose (Auksinis kadras, Arūnas Matukas), kraupųjį vasaros gaisrą Švėkšnoje (Rolandas Žalgevičius), sunykusį vokišką paveldą Kaliningrado srityje (Vytautas Butkus) ir apie kunigo apsilankymą Lukiškių kalėjime. Išskirščiau pastarąjį, likusį be nominacijų, bet labai išradingai, su geru įkvėpimu nufotografuotą. O jo autorius – vis tas pats R. Danisevičius. Tai – žmogus orkestras, virtuoziškai grojantis visomis temomis. Šįsyk jis apdovanotas trimis Auksiniais kadrais (Sportas, Pramogos, Žmonės naujienose). Aukščiausias jo laimėjimas – užpernai laimėti šeši Auksiniai kadrai! Akivaizdus šiandienės mūsų fotožurnalistikos lyderis, energingiausiai laužantis barjerus tarp meninės ir spaudos fotografijų. Daugumą jo darbų drąsiai galima būtų vadinti menine žurnalistika.

Gaila, bet silpniausias Kultūros skyrius. Laureatas Algimantas Kriščiūnas pristato Lietuvos egzotiką: storiausią dainininkę Vitaliją Katunskytę ir storiausią go-go šokėją (be pavardės). Kaip jums tokia kultūra? O toliau – Algirdas Brazauskas geria alų Europos Sąjungos šalių mugėje. Tikriausiai kultūra čia ne gėrime, o pro šalį žygiuojančiame dūdų orkestre. Įtariate pasityčiojimą? O gal tikroji mūsų kultūros esmė kaip tik tokia...

Keisčiausias leidinio skyrius – Spindesys. Tai gryniausia antižurnalistika. Į šį skyrių atsikraustė visos prasto skonio saloninės banalybės, kurių žurnalistinė fotografija anksčiau išdidžiai nematydavo. Dabar toks gyvenimas. Visi moteriškieji žurnalai (ir ne tik jie) užpildyti reklaminių tuštybių nesibaigiančiais serialais, tad kodėl šita žiūrimiausia/geidžiamiausia oazė negali papuošti ir spaudos metraščio.

Tekstuose prie fotografijų kolegos bando tapti literatais. Kiek ten įmantrių metaforų, o reikiamos informacijos taip ir nerandi. Štai vienas pavyzdėlis: „Žmogui nuolatos tenka kovoti: tai dėl žvėrienos, tai dėl valdžios, tai dėl meilės, tai dėl sveikatos... Dėl pastarosios dažniausiai kovojama pavėluotai“. Toks parašas prie stambiai iškadruoto ir sunkiai atpažįstamo A. Brazausko veido. Bandai iššifruoti visas užuominas, prisimeni su juo susijusius praeities įvykius. O ką daryti užsieniečiui, kuris tikrai neatpažins neįvardyto ekspremjero, o angliškame teksto vertime tik užuominų migla...

Teko girdėti, kad tuos galvosūkinius parašus fotografai užsako rašantiesiems žurnalistams, kurie ir pasistengia papilti literatūrinio vandenėlio.