Neseniai į mane kreipėsi studijų laikų draugas - ar nenorėčiau viename Lietuvos miestelių įsigyti sinagogą. Tai yra buvusią sinagogą. Ne, atsiprašau, buvusią kepyklą. Nebežinau. Bet nebrangiai - už didelį dviejų aukštų pastatą miesto centre prašo 200 000 litų.

Sinagoga, žinoma, kadaise toje vietoje buvo.

Kreipėsi į mane, nes, sako, gaila ir apmaudu būtų, jei buvusiuose Dievo namuose įrengtų kazino ar striptizo klubą, o norinčiųjų tą padaryti jau yra. Gal, sako, už tuos 200 000 litų galėčiau sumanyti ką nors tokio, kas nelabai įžeistų to buvusio pastato tikrąjį šeimininką - Dievą. Gal galėčiau jam įtikti labiau, nei tie, kurie pasiryžę pakloti kiek daugiau, kad tik suktųsi ruletė?

Laikas daro savo. Kas „padarė" tą laiką tokį, kokį jį turime? Mes patys. Mūsų pačių rinktos ir renkamos valdžios. Jų ir mūsų neveiksnumas, neryžtingumas - apgalvotas ir atsitiktinis.

Labiausiai valdžia nemėgsta skaičiuoti laiko, nes kiekvienai kasdien jo lieka vis mažiau. Bet labiausiai valdžia mėgsta skaičiuoti pinigus. Bet kad ir kiek skaičiuotų, jų vis trūksta. Tai švietimui, tai medicinai, tai dujoms, tai dar kam nors. Bet žiū, atsiranda koks amžiaus projektas, šimtus milijonų kainuojantis, bet prioritetų požiūriu gal ir ne itin svarbus - jam ir pinigų ir žemės atsiranda kaipmat. Labiausiai valdžiai sunku suskaičiuoti ką nors iki galo. Pavyzdžiui, kad ir grąžintiną žydų turtą.

Žydų Lietuvoje yra vos 4 000. Kadaise Vilniaus Didžiojoje Sinagogoje tilpdavo 5 000 maldininkų... Nebėra Vilniaus Didžiosios Sinagogos. Gaila, nes galbūt ją irgi būtų galima nusipirkti. Nebėra ir maldininkų. Kad ir kaip skaičiuotum. Ir daugiau, deja, jų irgi nebus. Gal ten Gugenheimo-Ermitažo muziejus galėtų įkurdinti meno maldininkus, jei to muziejaus idėjos iniciatoriai sugalvotų atstatyti tą sovietų išsprogdintą Senamiesčio architektūros perlą?

Restitucijos siaubas sklando Lietuvos valdžios vyrų galvose - atvažiuos Ichokas ar Haimas, susidės lagaminuosna tas buvusias sinagogas, šules ir hederius, ligonines ir bibliotekas ir išveš dar iš Lietuvos... Nelygu dar Jacekas ir pani Zosia iš Plocko ar Slionsko arba Petras su Jonu iš Monrealio ar Čikagos netruks prisistatyti. Na ir lai prisistato. Čia valdininkai paims pilietybės įstatymą ir pasakys, kad Lietuvos piliečiai yra „lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas žmogus, kurio tėvai ir seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu“.

Taigi, taigi, tautybė nėra kažkieno nustatoma, o deklaruojama... Bet vis šioks toks apsigynimas nuo tų „prašalaičių“ į savo senolių turtą besitaikančių. Juk teisės į nuosavybę ne Lietuvos piliečiams pagal įstatymą neatstatomos. Todėl ir išvažiavo tuščiomis prezidento Smetonos anūkas. Ir, ko gera, tuščiomis išvažiuos po keliasdešimt metų iš Airijos atvykę Petro ir Jono palikuonys... Juk toks įstatymas... O būti Airijos ir tuo pat metu Lietuvos piliečiu Petro ir Jono palikuonims šiandien draudžia įstatymas. Tokia situacija susidarė su privačios nuosavybės grąžinimu, teisingiau - negrąžinimu. Negrąžinimą reguliuoja ir pateisina visiškai neteisingas įstatymas, nepaisantis privačios nuosavybės neliečiamumo. Ir jis galios tol, kol Lietuvos politikus persekios restitucijos šmėkla.

Negerai. Reikia turtą skaičiuoti. Skaičiuokime. Ne privatų, o visuomeninį turtą, tą kurį kūrė, pavyzdžiui, mano protėviai Jonavoje per šešias kartas - aukodami savo pinigus tam, kad pastatytų mokyklą, ligoninę, sinagogą.

Sovietams užėjus antrąkart, žydų, kaip ir krikščionių, Dievą iš jo namų išvarė ir jo vietoje apgyvendino duonkepes krosnis, sandėlius, kultūros namus...

Sovietams išėjus, nepriklausomos Lietuvos valdžia, įbauginta restitucijos siaubo, ilgai negalvojusi tą sinagogą (ir kas žino, kiek dešimčių, o gal šimtų kitų sinagogų, kitų žydų bendruomenės lėšomis statytų pastatų) išsyk nacionalizavo dar kartelį, teisingiau pasakius - nusavino - įrašė tą pastatą į savivaldybės balansą, o laikui atėjus, tą „niekieno“ turtą nusprendė parduoti - mat valdžiai nė į galvą nebuvo atėję, kad pastatai nėra bevardžiai, kad jie turi šeimininką, su kuriuo vis viena vienaip ar kitaip reikės atsiskaityti už nusavintą turtą. O jei ir buvo tokių grąžinimo minčių, kad ir teisingų, bet jos esą politiškai nekorektiškos, nepopuliarios, todėl yra kone kiekvieno politiko košmaras.

Tuo tarpu premjero patarėjas Vilius Kavaliauskas mums nuolat raportuoja, kad grąžintinų žydų bendruomenei projektų sąrašas nėra galutinis, jis tikslinamas. Jis nepamiršta nuraminti tam tikros visuomenės dalies nuomonę, pabrėždamas, kad žydai reikalauja daugiau, o gauna mažiau. Žiūri Dievas į tą ilginamą - trumpinamą sąrašą ir svajoja, kad grįžtų bent kepyklų ir agitbrigadų laikai - anuomet teisybės niekas ne tik neieškojo, bet ir jos nesitikėjo, o šiais - teisybę siūlo sąrašais - kiek trumpesniais, kiek ilgesniais, bet vis negalutiniais, tai ta teisybė kaip komunizmas - lyg rytoj, lyg ir niekad. Beje, jei neklystu, V. Kavaliausko raportuojama komisija kol kas priskaičiavo apie 170 milijonų litų vertės žydams grąžintino nekilnojamojo turto. Ir nežinia, ką prie to skaičiaus rašyti - ar „net“ 170 milijonų litų , ar „tik“ 170 milijonų. Mat teisinės bazės ką nors su tuo sąrašu daryti, kad ir koks jis būtų - nėra. Palyginimui - statistikų duomenimis, valstybei nuosavybės teise priklausančio nefinansinio turto likutinę vertę pernai sudarė 19 milijardų 958 milijonus litų (Statistikos departamento duomenys). Ir, be abejo, šiame sąraše yra ir visas neteisėtai nusavintas turtas.

Visuomenės nuomone vis manipuliuojama, nes jai pateikiami negalutiniai ir ginčytini skaičiai - nesant teisinės bazės, tokia informacija yra skirta pataikavimui. Pataikaujama tam tikrai piliečių daliai, kuri labai nenorėtų, kad žydų bendruomenei ir aptrupėjusią plytą grąžintų, pataikaujama kai kurioms Amerikos žydų organizacijoms, kurių dalyvavimas restitucijos procese tik pataikavimu ir teisiniu nesusipratimu tegali būti paaiškintas.

Tačiau ar kam nors patinka, ar ne - vienintelė teisėta Lietuvos žydų bendruomeninio turto paveldėtoja yra Lietuvos žydų bendruomenė, kurios teises patvirtina jos Lietuvos teisingumo ministerijoje prieš daugelį metų patvirtinti įstatai - „Lietuvos žydų bendruomenė (toliau vadinama LŽB) yra ribotos civilinės atsakomybės viešas juridinis asmuo, atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms, ginantis ir tenkinantis jų viešuosius interesus ir koordinuojantis jų veiklą šių įstatų ribose". Toliau skaitome: „2.4. rūpintis išlikusio nacionalizuoto ir kitaip neteisėtai nusavinto bei tapusio be šeimininkų žydų nekilnojamojo turto grąžinimu, sutinkamai su LR galiojančiais įstatymais bei aktyviai dalyvauti teisėkūros procese" (http://www.litjews.org.). Lietuvos žydų bendruomenės narių aukomis statyti visuomeninės ir religinės paskirties objektai turėtų grįžti teisėtam šeimininkui - Lietuvos žydų bendruomenei. Man niekuomet nesugrąžins mano protėvių aukomis statytos Jonavos sinagogos, nes ji niekuomet nepriklausė tik mano protėviams. Ji priklausė kiekvienam žydui, panorusiam Jonavoje pabendrauti su Kūrėju.

Teatleidžia man kalambūras, bet valdžia privalo ir valdyti, ne tik pataikauti. Tik nuo jos priklauso, ar ji dar turi politinės drąsos pasakyti paprastą teisybę - ponams iš tam tikrų Amerikos žydų organizacijų pasakyti „ne“, pasakyti „ne“ ponams iš vakar atsiradusių žydų „religinių“ bendruomenių (pvz., Kaune). Nes pati valstybė, įregistravusi anksčiau cituotus LŽB įstatus, pripažino Lietuvos žydų bendruomenės teises. Ta bendruomenė turtu disponuos taip, kaip ji nori. Norės - parduos. Galbūt net tiems patiems kazino verteivoms. Bet ji turės tam visišką teisę. Ir jei įgrius jai perduotos buvusios sinagogos stogas ar nuvirs kapinių paminklas, už tai turės atsakyti jų ŠEIMININKAS – gal tuomet Lietuvos Vyriausybė nustos atsakinėti į priekaištus dėl kapinių, virtusių statybos aikštele, dėl įgriuvusio valstybės saugomos sinagogos stogo – už visa tai privalės atsakyti tikrasis to paveldo šeimininkas.

Tik Vyriausybė ir Seimas teturi galių šitą procesą nustoti vilkinti. Lietuvos žydų bendruomenė tegali belstis į jų duris.

Kol kas būtų pravartu priimti potvarkį (jei tokio dar nėra), draudžiantį valstybės disponuojamą žydų ir kitų religinių bendruomenių turtą toliau privatizuoti.

Bernardinai.lt