Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (III)
III. Pirmieji hesichastai
Kaip minėjau pirmoje dalyje, hesichastas yra tas, kuris maldoje ir vienumoje siekia širdies ramybės, nes graikiškas žodis „hêsychia“ reiškia ramybę. Hesichasmo istorijos pradžia prasideda Egipto ir Gazos dykumose. Ankstyvieji vienuoliai stengėsi išlaikyti „Dievo prisiminimą” arba dėmesingumą dieviškai Apvaizdai kiekvienu momentu ir kiekvienoje vietoje – ne tik per liturginę maldą bažnyčioje, bet ištisą dieną. Pasak jų, „vienuolis, kuris meldžiasi tik tada, kai atsistoja chore melstis, iš tikrųjų visiškai nesimeldžia”.
Kasdienis Dykumos tėvų ir motinų užsiėmimas buvo paprastas rankų darbas, pavyzdžiui, pintinių arba nendrinių kilimėlių pynimas. Kad dirbdamas išlaikytų „Dievo prisiminimą”, vienuolis buvo raginamas kartkartėmis ištarti Šventojo Rašto trumpas ištraukas. Tokios frazės kartojimas buvo vadinamas „monologo malda” (gr. „mónos“ – vienas + „lógos“ – žodis). Pasitelkdamas „monologo maldą”, vienuolis kartu su išoriniu rankų darbu galėjo praktikuoti ir vidinę maldą.
Dažnam kartojimui buvo naudojamos įvairios formulės. Vienas vienuolis kartojo 50 (51) psalmės eilutę: „Pasigailėk manęs, Dieve; iš savo gerumo”; kitas nuolat tarė žodžius: „Dieve, ateik man padėti. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti”. Pirmųjų Dykumos tėvų pasakojimuose yra keletas maldų, kuriose minimas Jėzaus vardas, tačiau šiam vardui dar neskiriama ypatinga reikšmė, jis dar nėra tapęs svarbiu pamaldumo akcentu.
Pirmasis krikščionių atsiskyrėlis, pasirinkęs gyventi Egipto dykumoje, buvo šv. Paulius Tėbietis, gyvenęs III a. pab. ir IV a. pr. Pradėjo ir baigė vienas. Neturėjo nė vieno mokinio. Nepaliko jokio užrašyto žodžio. Remdamiesi šv. Jeronimu († 420), žinome, kad Paulius buvo iš pasiturinčios egiptiečių šeimos. Būdamas krikščionis, pabėga į dykumą, kad išgelbėtų tikėjimą ir gyvybę, nes III a. antroje pusėje prasidėjo imperatoriaus Decio persekiojimas. Buvo reikalaujama, kad kiekvienas asmeniškai dalyvautų pagoniškose apeigose. Kas paklusdavo, gaudavo pažymą ir galėdavo ramiai gyventi. Nemažai krikščionių, saugodami gyvenimą, priima imperatoriaus iškeltas sąlygas. Paulius, nepagarbinęs pagoniškų dievų, gelbstisi pabėgdamas į dykumą. Netrukus imperatorius Decio, kovodamas su gotais, žūva. Persekiojimai aprimsta. Bet Paulius nusprendžia negrįžti. Dykuma ir vienuma jį užkariavo. Jautėsi esąs savo vietoje. Miestas, šeima ir materialus gerovė jo nebedomino. Kalnuota vietovė, šaltinėlis bei keletas vaismedžių tampa jam džiaugsmo ir palaimos pasauliu. Čia Paulius išbūna apie 60 metų ir miršta senyvo amžiaus.
Savotiškas šventasis: bus laikomas pirmuoju krikščioniu eremitu, nesirūpinančiu, kad čia būtų dar ir antras; nežinoma mirties data; nė vienas jo žodis nepasiekia mūsų. Taigi tylus, hasichastinis žmogus. Tačiau nepaisant to, Bažnyčia ir ypač Dykumos tėvai jį prisimena. Yra žinoma, kad šv. Antanas Egiptietis, vienuoliško gyvenimo pradininkas, buvo nuėjęs jo aplankyti. Nuėjęs dar kartą po kelerių metų, jau neberado jo gyvo. Tad ir į susitikimą su mirtimi šv. Paulius Tėbietis ėjo vienas, niekam nežinant, kada ir kaip.
Jėzaus maldos pradininku yra laikomas šv. Antanas Egiptietis, kuris buvo šv. Pauliaus Tėbiečio bendraamžis. Apie jo gyvenimą Egipto dykumoje mes sužinome iš šv. Atanazo († 373), Aleksandrijos vyskupo, IV a. parašytos knygos „Antano gyvenimas”. Antano maldos praktika skleidžiasi vienumoje ir yra sudaryta iš trumpo sakinio arba tik vieno žodžio. Jis randa džiaugsmą varde To, kurį myli. Šventasis pasakoja: „Kiekvieną kartą (demonai) mane paskelbdavo šventuoju, bet aš juos nugindavau Viešpaties vardu”. Gydydavo ligonius ir išvarinėdavo demonus, kaip ir apaštalai, Jėzaus Kristaus vardu. Paskutiniuose jo žodžiuose, pasakytuose dviem savo mokiniams, galime atrasti Jėzaus maldos užuomazgą: „Kvėpuokite visada Kristumi ir tikėkite Juo”.
Šv. Evagrijus Pontietis, gyvenęs IV a. pab. Jėzaus maldos slėpinius taip pat lukšteno Egipto dykumose. Bažnyčios tradicija jam suteikė „dykumos teologo” vardą. Prieš pasitraukdamas į dykumą, mokėsi pas labai įtakingus Kapadokijos tėvus – šv. Bazilijų Cezarietį († 379) ir šv. Grigalių Nysietį († 395). Evagrijus mums paliko nemažai įvairių raštų ir dvasinių pamokymų, tarp kurių randame ir „Vienuoliško gyvenimo apibendrinimą, kuris moko kaip reikia praktikuoti askezę ir širdies ramybę”. Tai yra tradicinis mokymas, kurį mums perduoda autorius, gavęs jį iš egiptiečių vienuolių, ypač iš šv. Makarijaus Didžiojo († 390). Pagal šį veikalą, vienuolis yra: tasai, kuris paliko bet kokią šio pasaulio materialią tikrovę ir pasirenka ramybę; negodus; apsiriboja lengvu ir paprastu maistu; yra dėmesingas vargšams; rengiasi kukliai; labiau vertina sielos, ne kūno poilsį; turi neturtingą celę; nesusitikinėja dažnai su savo draugais; bijo nupuolimo ir nuolat yra savo celėje; ieško vienumos; dirba rankų darbą; jeigu nepavyksta gyventi širdies ramybėje, tai ieško gyventi bent nuošalioje vietoje ir toliau nuo gimtinės, nes kiekvienas krikščionis po krikšto tampa svetimas šiam pasauliui; galvoja apie savo mirtį ir paskutinį teismą; neperlenkdamas lazdos moka pasninkauti; yra maldos žmogus, mokantis budėti ir dėmesingai melstis.
„Traktate apie maldą“ Evagrijus kviečia maldos metu išlaikyti intelektą nebylų ir kurčią, laikytis toli nuo visų minčių, nesileidžiant į jokias kalbas su jomis. Hesichastai tai pavadins „širdies budėjimu”. „Tavo dvasia blaškosi maldos metu? – klausia Evagrijus ir pats atsako – tai todėl, kad ji nesimeldžia taip, kaip vienuoliui priderėtų melstis; tavo dvasia dar yra pasaulyje ir ji tebesirūpina puošti išorę”. Vienuolio malda – tai malda minčių nuogume, be jokio išsiblaškymo, ieškant susitelkimo ir vienybės savyje.
Kitas Dykumos tėvas šv. Arsenijus, kilęs iš turtingos Romos senatoriaus šeimos, gyveno IV a. pab. ir V a. pr. Sulaukęs apie 40 metų ir gyvendamas imperatoriaus rūmuose, patyrė dvasinę krizę. Prašydamas Dievo parodyti jam kelią į išganymą, vieną dieną išgirdo slėpiningą atsakymą: „Arsenijau, pabėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas”. Paraidžiui klausydamas patarimo, išplaukė į Aleksandriją, o iš ten nukako į Scetos bendruomenę Egipto dykumoje. Gyvendamas kaip eremitas, dar kartą kreipėsi į Dievą ta pačia malda ir išgirdo balsą, kuris jam patarė: „Arsenijau, pabėk nuo pasaulio, pasilik tyloje ir siek vidinės ramybės“. Šis Apvaizdos patarimas – pabėk, tylėk, nurimk – taps daugelio hesichastų gyvenimo pagrindu. Pasitraukimas nuo pasaulio, tyla ir vidinė ramybė yra trys visų laikų vienuoliško gyvenimo išraiškos.
VI a. pr. Gazos dykumoje du egiptiečių kilmės vienuoliai šv. Barsanufijus ir šv. Jonas Pranašas buvo vieni iš pirmųjų Jėzaus maldos skleidėjų. Likdami ištikimi egiptietiškai tradicijai, kuri atmeta vieną monologo formulę, jie taip pat pasiūlo įvairias maldos formules, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs!”, arba „Jėzau, padėk man!”, taip pat „Mokytojau Jėzau, apgink mane ir ateik pagelbėti mano silpnumui!”. Jų mokinys šv. Dorotėjus apie 540 m. įkuria vienuolyną netoli Gazos. „Mokymuose” ir ypač „Dositėjo gyvenime” Dorotėjus moko Dositėją pastoviai pakaitomis kartoti dvi formules: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs!” ir „Dievo Sūnau, padėk man!”.
Taigi tai, ką mes vadiname „standartine” Jėzaus maldos forma, pirmą kartą aiškiai buvo paminėta VI a. Gazos vienuolių. Kita vertus, Jėzaus malda greičiausiai buvo žinoma ir Egipto dykumoje, nors negalima tvirtinti, kad ji gimė būtent tenai.
(Bus daugiau)
Bernardinai.lt
Broliai kapucinai
