Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (IV)
IV. Sinajaus mokykla
Sinajaus mokykla suklesti V-VIII a. Ji įsikuria Sinajaus dykumoje, prie Mozės kalno. Šios mokyklos tėvai – šv. Nilas Sinaitis, šv. Diadochas Fotikietis, šv. Hesichijas, šv. Jonas Klimakas ir šv. Filotėjus Sinaitas – kreipia ypatingą dėmesį minčių prižiūrėjimui ir pabrėžia vidinės ir išorinės ramybės reikalingumą.
Kai kas, deja, tik Sinajui priskiria ankstyvąją Jėzaus maldos tradiciją. Tai nėra visiškai teisinga, nes Sinajaus mokykla yra tik vienas iš keleto centrų, kur tokia malda minima ankstyvuosiuose liudijimuose. Seniausi šios maldos įrodymai, kaip matėme prieš tai, aptinkami ne Sinajuje, bet Egipte ir Palestinoje. Ši mokykla tik atliko svarbų vaidmenį perduodant Jėzaus maldos tradiciją. Taigi, dabar pažvelgsime į kai kurių Sinajaus pusiasalyje gyvenusių vienuolių mokymą.
Šv. Diadochas Fotikietis gyveno V a. Beveik nieko nežinoma apie jo kilmę. Manoma, kad jis buvo šv. Evagrijaus Pontiečio mokinys. Tad, greičiausiai, prieš tapdamas Fotiko vyskupu, didesnę savo gyvenimo dalį praleido tarp Egipto ir Sinajaus vienuolių. Jėzaus malda užima pagrindinę vietą Diadocho mokyme. Jis klausia, kaip mūsų išsklaidyta mintis galėtų būti suvienyta? Kaip mūsų neramus protas galėtų pasiekti ramybę, susitelkti? Štai jo atsakymas: „Kai mes uždarėme visus minčių išėjimus Dievo prisiminimu, intelektas primygtinai iš mūsų reikalauja kokios nors užduoties, kuri patenkintų jo veiklos poreikį. Kad pasiektume minėtą tikslą, turime jam nieko neduoti, išskyrus maldą: ‚Viešpatie Jėzau‘. Tegul intelektas nuolat susikaupia ties minėta fraze savo vidinėje šventovėje su tokiu intensyvumu, kurio nenutrauktų jokie intelekto vaizdai. Dabar siela gauna malonę dalintis savo meditacija ir kartoti žodžius „Viešpatie Jėzau”.
Jėzaus malda – tai būdas „sergėti” protą ir širdį. Paminėtina, kad tai žodinė malda. Tačiau vardo šaukimasis yra toks trumpas ir paprastas, kad padeda ieškančiajam pranokti žodžių kalbą ir pasiekti gyvąją Dievo tylą. Girdamas bevaizdę ir bežodę maldą, šv. Diadochas Fotikietis padarė pažangą, nes pasiūlė praktinį tokios maldos metodą. Jo veikalas „Gnostiniai skyriai” – apjungiantis vardo pamaldumą, monologinį kartojimą ir minčių „išsklaidymą” – žymi svarbų posūkį Jėzaus maldos istorijoje. Deja, nėra aišku, ar Diadochas norėjo, kad po žodžių „Viešpatie Jėzau” eitų kas nors daugiau, pavyzdžiui, žodžiai „pasigailėk manęs”. Tikra tai, kad jis nesiūlė kartoti vien tik „Jėzau”.
Be abejo, vienas iškiliausių Sinajaus mokyklos atstovų yra šv. Jonas Klimakas. Jis vadinamas Klimaku dėl savo pagrindinio veikalo „Rojaus kopėčios” (gr. kopėčios yra „klimax“). Jonas yra garsus VII a. Sinajaus vienuolyno abatas. Žinios apie jo gyvenimą yra kuklios. Nieko nežinoma apie jo tėvynę ir šeimą. Atrodo, kad dar būdamas jaunas pasirinko vienuolišką gyvenimą ir buvo abato Kankinio mokinys. Sulaukęs garbaus amžiaus buvo išrinktas Sinajaus vienuolyno abatu. Mirė antroje VII a. pusėje.
Šv. Jono mokymą apie hesichastinę maldą randame jau minėtame veikale „Rojaus kopėčios”: „Kas vis dar yra įklimpęs tarp aistrų, tas negali mestis į dialogą su Dievu, nes rizikuotų taip pat kaip tas, kuris pultų plaukti apsirengęs su drabužiais. Hesichasto arba atsiskyrėlio celė apriboja jo kūną, ir ten, viduje, suteikia pažinimo erdvę. Kas, dar būdamas apsiaustas aistrų, norėtų pradėti laikyti save hesichastu, tas būtų panašus į jūrininką, kuris šoktų per laivo bortą tikėdamas, be pavojaus, pasiekti sausumą, vien tik kabindamasis į paprastą medinę lentą. Tik tas, kas kovojo su blogiu ir turėjo dvasios vedlį, galės patirti širdies ramybę. (...) Aš pats mačiau, ką reiškia būti hesichastais: nedarė nieko, o vien tik kurstė Dievo troškimo ugnį, prisipildydami ir niekada nesijausdami pilni; prijungdami pastoviai ugnį prie ugnies, meilę prie meilės, troškimą prie troškimo. Hesichastas yra angelas žemėje. Jis, išsilaisvindamas iš nuobodulio ir iš silpnadvasiškumo, savo maldoje rašo ant troškimo lapo tobulas raides, kurios išreiškia jo meilės įsipareigojimą. Buvo hesichastas, kuris šaukdavo: ‚Dieve, mano širdis pasirengusi‘. Buvo hesichastas, kuris sakydavo: ‚Aš miegu, bet mano širdis budi‘. (...) Jeigu išmokai šio meno, tai suprasi apie ką kalbu. Kaip tau aiškinau: iš aukšto bokšto budėk, ir tada galėsi atskirti kaip, kada ir iš kur, kiek ir kokie vagys atslenka į vynuogyną vogti vynuogių. Kas nepailsta saugoti, atsikelti ir melstis, tas bus ramus, stebėdamas drąsiai savo darbą“.
Taigi, šv. Jonas Klimakas pasako, kad siekiant tobulumo maldoje, reikia turėti nemažai kantrybės ir nuolankumo, tam, kad sugebėtume dėmesingai tarti maldos žodžius. Tad šioje vietoje yra svarbu pabrėžti, kad kiekvienas susitikimas su Dievu yra malda, tačiau ne kiekviena malda yra susitikimas su Dievu. Iš tikro daugelis meldžiasi be pasiruošimo ir be didelio noro bendrauti su Dievu. Bet tada nesimeldžiama, nes malda yra atliktas veiksmas, bendradarbiaujant žmogui ir Dievui. Evangelijoje pagal Matą, Jėzus mus perspėja: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘ – įeis į dangaus karalystę“ (Mt 7, 21); tai suprasdamas apaštalas Paulius Korinto bendruomenei rašo: „Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu“ (1 Kor 14, 15).
Visų pirma širdies malda yra kurstoma trumpomis, paprastomis maldomis. Dabartinėje daugiažodėje kultūroje ypač svarbu tai suprasti. Tad šv. Jonas Klimakas sako: „Tavo malda turi būti labai paprasta. Nesistenk daug pasakyti. Kol ieškosi žodžių, dvasia išsiblaškys. Dangiškasis Tėvas dažnai negali atsispirti nuolat kartojamiems mažo vaiko žodžiams. Vienas žodis muitininko lūpose sutaikė jį su Dievu; vieno pilno pasitikėjimo prašymo užteko išgelbėti lupikautojui. Kai maldoje daug kalbama, siela apsunkinama visokiais blaškančiais vaizdiniais ir pamaldumas dingsta. Maldoje reikia labai mažai, gal net pasakyti tik vieną žodį, tada siela bus susikaupusi. Ar jaustum šiame maldos žodyje ypatingą paguodą, ar ypatingą prislėgtumą, pasilik su juo“. Šis jo patarimas apie trumpą maldą arba net vieną žodį yra naudingas kai dirbame fizinį ar protinį darbą. Kartkartėmis ištartas su meile vienas žodis, pavyzdžiui „Jėzus“, atnaujina mūsų bendrystę su Viešpačiu.
Hesichastinės maldos sujungimas su Jėzaus vardu ir su kvėpavimu pirmą kartą atrandamas būtent pas šv. Joną Klimaką: „Širdies ramybė yra buvimas priešais Dievą, pastovioje adoracijoje. Melskitės taip, kad Jėzaus prisiminimas būtų sujungtas su jūsų kvėpavimu ir tada žinosite vidinės ramybės vertę”. Tačiau būtina priminti, kad neturint patyrusio dvasios tėvo, yra labai pavojinga derinti kvėpavimą su maldos žodžiais, nes tada Jėzaus malda gali atnešti daugiau žalos, negu naudos. Jėzaus maldą geriausia yra kalbėti neprisirišant prie jokio fizinio metodo, nes esmė yra ne kvėpavimas ar kūno padėtis, bet tikėjimas, kuris išreiškiamas nuolankumu ir dėmesingu maldos žodžių tarimu.
(Bus daugiau)
Bernardinai.lt
Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (I)