Šiais metais pagaliau pasirodė ilgai lauktas naujas E. Kusturicos filmas „Pažadėk man!“, neseniai pradėtas rodyti ir Lietuvos kino teatruose. Filmas tęsia pamėgtas režisieriaus temas ir motyvus, galinčius suteikti džiaugsmo net ir pačiam niūriausiam žiūrovui. Nepaisant lengvumo, filme E. Kusturica užšifravo svarbią žinią: miestas – nedorybių centras, kaimas – vienintelis išsigelbėjimas. E. Kusturicos idealizmas nesutrukdo jam būti tikrovišku žmogumi - režisierius pusiaukelėje tarp Serbijos ir Bosnijos ant praėjusio karo griuvėsių pasistatė savo kaimą, kuriame gyvena, filmuoja ir priima svečius.

E. Kusturica gimė 1954 m. lapkričio 24 d. Sarajeve. Kine debiutavo 1981 m. filmu „Ar pameni Dolli Bell?“, kuris buvo apdovanotas Venecijos festivalio „Auksiniu liūtu“. Iki praėjusių metų visi be išimties režisieriaus filmai pelnė prizus Kanuose, Venecijoje ar Berlyne.

„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome įvairias gyvenimo ir kūrybos sritis paliečiantį interviu su režisieriumi E. Kusturica.

Papasakokite apie gyvenimą Jūsų filmuose ir apie tai, kas juose svarbiausia?

Gyvenimas ne toks jau rimtas ir sudėtingas dalykas, kaip visiems atrodo. Kita vertus, kad ir kokią istoriją norėtum papasakoti, privalai tai daryti šviesos ir tamsos plokštumoje. Todėl realybę geriausia vis dėlto atspindėti tragikomedijos žanru. Dar būdamas studentas pamėgau Fransua Rablė knygą „Gargantiua ir Pantagriuelis“, iš čia turbūt ir mano meilė groteskui bei bufonadai. Žmones reikia priversti juoktis, kitaip jų ir su lazda neatvarysi į kino teatrą. Žiūrovai ir yra vienintelė motyvacija, dėl ko aš apskritai nusprendžiau pradėti kurti filmus.

Svarbiausia žiūrovui suteikti malonumą, padėti jam pažvelgti į pasaulį linksmiau. Tai pagrindinis mano filmų tikslas. Kinas daro didelę įtaką žmonėms, pavyzdžiui, pamatytą televizijos laidą ją užmirštame beveik iškart, o kino juostos – ne. Jei jau taip yra, vadinasi, reikia naudotis kinematografijos jėga, kad parodytum žiūrovui visą grožį ir gyvenimo džiaugsmą. Pats aš, gal tuo ir sunku patikėti, esu siaubingai depresiškas žmogus. Todėl, matyt, ir norisi nors žmonėms padėti atsikratyti blogų minčių.

O kokie Jūsų filmų herojai?

Mane traukia autsaideriai. Autsaiderio žvilgsnis į pasaulį daug įdomesnis, negu „normalaus“ žmogaus, nes jo tiesiog plačiau žvelgia. Jie tokie „nusikaltėliai su asmeninėmis problemomis“. Kita vertus, tai, kad jie nusikaltėliai, dar nereiškia, jog savo filmuose teigiu blogį. Atvirkščiai – blogis ir nusikaltėliai toli gražu ne svarbiausias dalykas mano filmuose.

Jūsų filmai dažnai kuriami kažkieno papasakotos istorijos pagrindu. Iš kur randate tiek žmonių su tokiomis neįtikėtinomis istorijomis?

Gyvenu itin aktyvų gyvenimą, nuolatos bendrauju su žmonėmis. Be kita ko, aš ir siaubingai smalsus.

Savo karjeroje kurti filmus bandėte ir Holivude. Neturite noro vėl ten sugrįžti?

Esu pasirengęs peržiūrėti įvairiausius pasiūlymus, bet kol kas visuose projektuose, kurie man pateikti, Emirui Kusturicai vietos yra tik titruose. Holivudas man dabar atrodo pernelyg agresyvus, paviršutiniškas ir tiesmukas, kad galėčiau rasti ten sau kampelį.

Prieš keletą metų Jūs pasikrikštijote. Ar tai kažką pakeitė Jūsų kūryboje?

Žinoma. Krikščionis privalo žvelgti į pasaulį filosofiškai ir stengtis padaryti jį… harmoningesnį. Be viso to – nė iš vietos. Krikščionis – tai žmogus, kurio gera valia atsispindi kiekviename jo žingsnyje. Jis stengiasi viską, su kuo susiduria, padaryti harmoningesnį. Tai ypač svarbu, jei valdai tokį stiprų instrumentą kaip menas. O juo labiau – jei tas menas - tai kinas. Aš privalau kurti krikščionišką kiną – tai mano misija.

Kaip atėjote į tikėjimą?

Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime ateina toks momentas, kai pradedi svarstyti fundamentaliuosius žmogaus egzistencijos – gyvenimo ir mirties – klausimus. Man toks momentas atėjo, kai sulaukiau 50 metų. Bosnijoje, musulmoniškoje šalyje, kurioje esu gimęs, prasidėjo karas, mirė žmonės. Jie kovojo dėl savo įsitikinimų su kitų įsitikinimų žmonėmis. Kad ir kokia kalba tu rašytum, ką per savo gyvenimą būtum nuveikęs kaip menininkas ir kaip žmogus, jie bet kada gali paimti tavo kūną, kaip kokį daiktą, ir sutvarkyti jį taip, kaip jiems reikia.

Kai man tapo svarbu išsiaiškinti, kaip yra su mano įsitikinimais, pradėjau studijuoti savo šeimos tradicijas ir aptikau, kad mano proseneliai buvo… serbai pravoslavai! Ir tik labai nedidelė jų dalis amžiams bėgant perėjo į islamą. Tada pagalvojau, kad prasideda antra mano gyvenimo pusė, todėl labai svarbu susimąstyti apie praeitį ir pagalvoti apie ateitį. Nuo to laiko, kai tapau studentu, spėjau išstudijuoti ir Senąjį, ir Naująjį Testamentus. Ir mano filmai – kūriniai, gimę būtent krikščioniškoje, o ne kokioje nors kitoje, civilizacijoje. Priėmiau sprendimą: reikia tapti tuo, kuo iš tikro visą laiką buvau, t. y. grįžti prie tradicijų, kurioms ir priklauso mano gyvenimas, mano šeima ir mano filmai. Tai – serbų stačiatikybės tradicija, ją suvokiu kaip krikščionišką pasaulio apraiškos būdą.

O kokia krikščioniško kino užduotis?

Jis privalo gydyti žmonių sielas. Jame turi būti ypatingas santykis su kiekvienu žiūrovu. Ne kaip su vartotoju. Reikia, kad, pažiūrėję tavo filmą, žmonės pajustų laimę, širdingą džiaugsmą. Džiaugsmą dėl gyvenimo pilnatvės. Ar ne tai - estetinė žmogaus gyvenimo prasmė? Reikia padėti žmogui išsilaisvinti iš baimių, kad jis, pajutęs katarsį, galėtų pasakyti: „Gyvenimas, pilnas sunkumų, tapo lengvesnis“. Jei tu krikščionis ir tavo kūrybos tikslas – padaryti žmogų laimingą, tavo filmas, kaip instrumentas, padės atlikti šią gyvenimo užduotį.

Tiesą sakant, šiais laikais filmuose tik kartkartėmis  gali pasirodyti tam tikrų krikščioniškų epizodų. Nors apskritai kinematografijos ir religijos ryšys nulemtas pačios gamtos. Kinas – meno sritis, o menas ir religinis pasaulio pažinimo būdas yra labai artimi. Kai kuri filmą, stengiesi vienu ar kitu būdu paliesti mirties ir gyvenimo temas, o tai – religiniai klausimai. Bet problema - kur kitur: dauguma šiuolaikinių filmų niekaip nepaliečia žmogaus egzistavimo prasmės.

Šiandien kino niekas neskirsto į krikščionišką ir nekrikščionišką, o greičiau į komercinį ir nekomercinį. Šiuolaikinė civilizacija – tai yra rinka – reikalauja tik tokių juostų kurias publika lengvai „suvirškintų“. Be to, manoma,, kad publika mėgsta tik pramoginį kiną, kuris jokiu būdu nesugeba paliesti svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų. Kinas turi priversti žmogų susimąstyti esminiais klausimais: „kas yra žmogus?“ ir „kodėl aš gyvenu?“.

Ar Jūsų ankstesnis filmas „Gyvenimas kaip stebuklas“ atlieka šią užduotį?

Tikiuosi, kad taip. Tame filme stengiausi parodyti tikrą šekspyrišką žmogaus dramą: kai žmogaus gimtoji šalis apimta karo, o jis turi rinktis tarp meilės kitos religijos moteriai ir meilės savo sūnui. Beje, ši istorija yra paimta iš gyvenimo. Šio filmo užduotis – kalbėti apie meilę ir parodyti, kaip ji padeda būti kartu skirtingoms religijoms. Šį filmą kūriau orientuodamasis ne į rinkos paklausą, o nuoširdžiai trokšdamas parodyti karą per realios žmogiškos dramos ir gyvos žmogiškos meilės prizmę. Manau, kad tai – pirmas žingsnis, siekiant  peržengti šiuolaikiškumo ribas.

Nejau tai, kad menas toks tampa yra gerai?

Be jokių išimčių! Man šiuolaikiškumas – vis dėlto žeminantis terminas. Šių dienų pasaulis režisieriui nesuteikia galimybių svarstyti svarbiausias žmogaus problemas. Šiuolaikiškumas yra… kvailas. Didžiausia dalis kūrybinių jėgų šiandien skirtos publikos linksminimui, prablaškymui. Kokią vietą menas užima šiandienos pasaulyje? Ar apskritai nors kokią užima? Mano laikais kinas buvo visai kitoks, jis pasauliui davė herojus. Atvirus, žmogiškus, giliai įsitraukusius į visuomenės gyvenimą. Šiandien herojų jau nebėra.

Esate gavęs apdovanojimą „už indėlį į pasaulinę kinematografiją“. Ar ne per anksti gauti tokį apdovanojimą?

Beje, aš jau senelis. Taip kad viskas pagal planą – anūkai, apdovanojimas. Mūsų laikais 50-metis žmogus jau gali jaustis vyresniosios kartos atstovu. Jei atrodau ne pagal savo amžių, taip yra tik dėl to, kad vartoju daug vitamino E.

Ar galėtumėte įvardyti vienminčių, artimų Jums kinematografijoje?

Žinoma, galiu. Jų ne tiek jau ir mažai. Aki Kaurismiaki, Takeši Kitano, Džimas Džarmušas, Pedro Almadovaro…

Esate daug kalbėjęs apie šiuolaikinį kiną, tačiau Jūsų paties filmai – lyg iš kito pasaulio ir laiko. Ar nebijote išeiti iš mados?

Kaip sakė Žanas Kokto – aš absoliutus mados priešininkas. Mada keičia madą, o tai, kas svarbiausia, – lieka. Mes gyvename laikais, kai menas darosi vis sudėtingesnis. Bet jeigu pabandysite peržiūrėti kokį nors Renuaro filmą ir palyginsite jį kad ir su visa dešimtimi dabartinių modernistų, iškart suprasite: jie neturi jokių šansų. Meno laikyti mada negalima. Man klasika artimesnė už visokius eksperimentus. Peržiūrėkite holivudinius 1950-ųjų filmus ir suprasite, kad nieko geresnio už F. Kaprą kinematografininkai taip ir nesukūrė… O grįžtant prie kinematografijos istorijos, darau išvadą, kad geriausi filmai buvo sukurti, kada garsinis filmas tik tik kūrėsi. Paimkime kad ir A. Ž. Vigo. Priežastis, kodėl jos kino paveikslai tokie geri, yra labai paprasta: jos herojai ima kalbėti tik tada, kai tai būtina!

Ar sutinkate, kad juokingus filmus reikia filmuoti rimtu veidu? Ar buvote rimtas naujausio filmo „Pažadėk man!“ filmavimo aikštelėje?

Taip. Bet kiekvieną kartą, kai filmuoju filmą ir matau, kad prieš kamerą vyksta kažkas juokingo, nesusilaikau ir juokiuosi, kaip pats geranoriškiausias ir linksmiausias žiūrovas. Šventai tikiu, kad režisierius – įgaliotasis auditorijos atstovas filmavimo aikštelėje, todėl ir nesistengiu slėpti savo emocijų. Liūdna – verkiu, linksma – juokiuosi.

„Pažadėk man!“ filmavimo aikštelėje juokiausi tikrai daug. Labiausiai juokiausi iš herojaus, kuris atitempia į mažą serbų miestelį kartoninę amerikietiškųjų bokštų-dvynių kopiją, kad pastatytų juos aikštėje kaip atminimą kapitalizmui.

Kita vertus, filmavimas nėra tik linksmybės. Mano gyvenime linksmybės visada glaudžiai susipynusios su sunkumais. Pavyzdžiui, tam, kad sukurčiau juokingą filmą, aš išnaudoju gerokai daugiau jėgų ir nervų, negu bet kokiam kitam rimtam projektui.

Trumpai papasakokite, apie ką filmas„Pažadėk man!“

Žinote, susidaro įspūdis, kad šiais laikais filmai, jei svarstytume dažniausiai pasitaikančias temas ir tai, kaip jie filmuojami, kuriami lygiai taip pat, kaip kokie nors kvepalai. Tai, kaip mane mokė filmuoti, šiandien jau užmiršta. Gaila, tačiau didžiausias dėmesys dabar teikiamas nebe turiniui, o formai. Todėl norėjau sukurti itin paprastą filmą. Siužetas primena japonišką pasaką: berniukas atvyksta į miestą ir privalo padaryti tris dalykus – parduoti karvę, nupirkti ikoną ir susirasti nuotaką. Kai papasakojau, kad noriu sukurti tokį filmą, manimi niekas nepatikėjo. Bet iš tiesų tik pasakos žanras gal parodyti herojui išeitį iš susidariusios padėties. Happy-end’o idėja – grupinio katarsio galimybė. Visi blogi herojai filme miršta. Ir efektyviausias filme yra tas užrašas gale – „Happy-End“. Laiminga pabaiga reikalinga ir kine, ir pasakoje. Ši idėja – tai tiesiog rekomendacija žmonėms, kurie gali ir privalo ieškoti savo asmeninio happy-end’o.

Ar kaimas, kuriame gyvena šio filmo herojai, panašus į Jūsų kaimą?

Ne visai. Jis visų pirma visiškai agrarinis, o antra – buvo pastatytas būtent filmavimui, todėl jame yra viskas, ko reikia būtent filmavimui. Šis kaimas yra maždaug 3 km nuo mano kaimo. Bet mano kaimas, nors pastatytas iš tos pačios medžiagos – medienos – daug labiau urbanizuotas. Jame yra kino teatras, paveikslų galerija, restoranas, netgi studija. Taip pat filmo „Pažadėk man!“ kaime ne tiek daug aukštikalnių, jis viso labo 700 metrų aukštyje, o mano kaimas – 1200 metrų aukštyje.

Papasakokite, apie savo sukurtą kaimą.

Mano kaimas yra Serbijoje. Aš pats jį suprojektavau ir pats vinis kaliau. Žinoma, su pagalbininkais. Jis panašus į senovinį viduramžių serbų miestelį, kurio toje vietoje niekada nebuvo, bet visi tiki, kad kažkada jis egzistavo. Šiame kaime aš ir gyvenu. Kai stačiau šį kaimą, nutariau, kad demokratija man netinka. Esant demokratinei valdžiai, piliečiai renka sau merą, o mano kaime – aš pats renkuosi sau gyventojus.

Kaip susisiekiate su išoriniu pasauliu?

Nuo mano kaimo – viso labo trys valandos iki Belgrado, jis įsikūręs pusiaukelėje tarp Serbijos ir Bosnijos. Tai labai tapybiškas regionas, kuris praktiškai buvo visiškai neapgyvendintas. Valdant komunistams, ten buvo karinis poligonas, o dabar ten tuščia ir labai gražu. Nuo to laiko, kai pradėjau gyventi savo kaime, daug geriau žvelgiu į gyvenimą. Net jei kartkartėmis man tenka apsilankyti įvairiausiuose miestuose, jaučiuosi gamtos dalis.

Jūs ten gyvenate ir iš ten keliaujate po visą pasaulį?

Metams bėgant aš vis labiau nebemėgstu kelionių. Noriu būti arčiau gamtos, ir apskritai – namuose turiu galybę reikalų. Jūs net neįsivaizduojate, kiek visko esu pridaręs - nuokalnę slidinėjimui nuo kalnų, du naujus namus…

Ar malonu būti madingam?

Iš principo, tai padeda daryti tai, ką tu nori. Kaip ir festivalių apdovanojimai padeda surasti pinigų kitam projektui. Visada stengiausi surasti kompromisą tarp festivalinio ir masinio kino. Tad būti vienam tituluočiausių savo kartos režisierių – ne taip jau ir blogai. Kita vertus, dabar mano filmai visame pasaulyje sėkmingai rodomi ir be specialių apdovanojimų. Žinoma, jei mane pakvies į Kanus, aš vyksiu, bet dalyvauti konkursuose daugiau nesirengiu.

Pagal įvairius interneto šaltinius parengė Jurga Lūžaitė

Bernardinai.lt