Šis filmas joks ne atsitiktinumas. Jis sutampa su Vladimiro Putino cariniu valdymu, demokratijos pabaiga Kremliuje. Visų pirma Rusija turi aiškią imperialistinę ideologiją, kuri buvo dingusi su Jelcinu, bet atgimė su Putinu. Ji aktyvi užsienio politikoje, naudojasi tuo, jog ne tik Ukraina bei Gruzija, bet ir didelė dalis Europos yra nuo jos priklausoma ekonomiškai. Toks Nikitos Michalkovo filmas kaip „1612“ tik perspėja, jog Rusija puoselėja aktyvią ir agresyvią politiką. Kaip ir sovietmečiu, šioje šalyje kuriami propagandinai filmai. Tai liudija politinę strategiją. Rusija, pajutusi, kad gali primesti ekonomikos žaidimo taisykles, patyrusi pinigų galią, vėl tapo politinė žaidėja.

Tai nereiškia, kad Rusija pasiekė gerovę masėms. Masėms – propaganda ir pakeltos pensijos prieš Vieningosios Rusijos partijos rinkimus. Realybėje Rusijoje vyrauja milžiniškas atotrūkis tarp jos oligarchų, jų socialinės padėties ir paprastų žmonių. Sankt Peterburge pakanka paeiti šimtą metrų į šalį nuo Nevski prospekto, kad išvystum žmones, gyvenančius antisanitarinėmis sąlygomis, nors ką tik ten buvo pompastiškai švenčiamas miesto trijų šimtų metų jubiliejus. Socialinis teisingumas – rusiškas.

ermainoms vietos nėra – Putinas kontroliuoja padėtį, neleidžia oligarchams finansuoti opozicinių partijų ir už tokius mėginimus netgi aštuoneriems metams nuteisia Chordokovskį, nors oficialus kaltinimas jam skamba štai kaip: nuslėpti mokesčiai.

Tokia diktatūra turi viena tikslą – neleisti Rusijai subyrėti į atskiras suverenias tautas su vietiniais stipriais lyderiais; Vieningą Rusiją (tai ir Putino partijos pavadinimas) naudoti, siekiant susigrąžinti 1990-aisiais „prarastas teritorijas“.

Baltijos regionas – Estija, Latvija, Lietuva – regimas kaip itin gardus politinis delikatesas, leidžiantis dominuoti Baltijos jūroje. Tačiau deficitinis, mat šis regionas suspėjo atsiriboti nuo Rusijos per ES ir NATO struktūras bei sukurti išorinę ES sieną su Rusija. Tačiau šis regionas – ir kartus pipiras: Taline iškeltas bronzinis rusų kareivio paminklas ir Valdo Adamkaus atsisakymas Maskvoje švęsti 60-ties metų pergalės prieš fašistinę Vokietiją jubiliejų išryškimo radikaliai priešingus politinius vertinimus: Kremlius save mato kaip Centrinės ir Rytų Europos išvaduotoją iš Vokietijos, užbaigiant Antrąjį pasaulinį karą, o Baltijos regionas Maskvą regi kaip okupantą, nepripažįstantį savo praeities kaltės.

Po tokio filmo, kaip „1612“, kuris užsakytas Putino prieš rinkiminei agitacijai už caristinį Rusijos valdymą, jau nebelieka iliuzijų, jog Kremlius artimiausiu metu keis politiką. Tik atsiprašymo už okupaciją Lietuva nesulauks ne vien dėl to, kad Kremlius atstatinėja prarastą sovietinę imperijos šlovę, o ir dėl to, kad kultūrinės prielaidos neleidžia suvokti kaltinimo okupacija.

Rusai save regi kaip karo didvyrius. Išskyrus gal tik tam tikrą intelektualų sluoksnį. Gegužės 9-osios šventimas Rusijoje rodo, jog žmonės nuoširdžiai tiki savo atlikta misija: karo veteranai, įsisegę Antrojo pasaulinio karo metais gautus medalius už rizikavimą gyvybe fronto linijose, mėgaujasi Raudonosios aikštės kariniu paradu. Tai – neatsiejama rusiškosios kultūros dalis. Ją stiprina įvairi sovietinė simbolika, kuri taikliai atspindi tam tikrą sovietinių vertybių diskursą. Kūjo ir pjautuvo sovietinė simbolika ne tik nėra demontuota – ji suprantama kaip tiltų, metro stotelių, universitetinių bei politinių institucijų puošmena. Čia tiesiog nėra konceptualios perskyros tarp sovietinės ir dabartinės Rusijos. Net sovietinis himnas atkurtas. Tad kaipgi tą perskyrą būtų galima įvesti, jei rusams Sovietų Sąjungos subyrėjimas atnešė demokratiją, kuri jiems asocijuojasi su netvarka, oligarchų puikybe ir padidėjusiu nusikalstamumu? Tad natūraliai viltingai žvelgiama į Vieningos Rusijos partijos lyderystę.

Štai tokiame kontekste gimė propagandinis, menką meninę vertę turintis filmas apie Rusijos galią valdant galingam Carui. Šioje vietoje svarbi ne filmo meninė vertė, istorinių faktų falsifikavimo lygis, o šios kino juostos pranešimas – Kremlius tiki savo galia. Tiki visa savo carinės Rusijos praeitimi.