V. Konstantinopolio bendruomenės

Užgimus islamui, Bizantija greitai prarado Egiptą, Siriją, Palestiną ir kitas rytines provincijas. Hesichastai ėmė burtis bendruomenėse, o šios – Konstantinopolyje (dabar Stambulas). Bene įtakingiausia bendruomenė susiformavo Konstantinopolio Studijaus vienuolyne. Ši bendruomenė buvo svarbi atsvara krikščionybės hierarchams, visų pirma – patriarcho institucijai.

Įtampa tarp vienuolių ir dvasininkų hierarchų yra labai reikšminga Bizantijos dvasinėje istorijoje. Pirmieji – praktikai, antrieji – teoretikai. Pirmieji siekia mistinių išgyvenimų ir praktinio artėjimo prie Dievo per Jėzaus maldą, antrieji narplioja sudėtingus teologinius klausimus ir formuoja dogmas visuotiniuose sinoduose. Pirmieji meldžiasi, antrieji skelbia dogmas. Konstantinopolyje susiformavo abiejų stovyklų centrai: Studijaus vienuolyno bendruomenė ir Konstantinopolio patriarcho rezidencija.

Taigi, Jėzaus malda išplinta taip pat ir Konstantinopolio vienuolynuose, kur pagrindinis šios maldos atstovas buvo šv. Simeonas Naujasis Teologas, gyvenęs X a. pab. ir XI a. pr. Jis, būdamas vienuoliškos bendruomenės narys, kartu buvo savitu atsiskyrėlio keliu žengiantis mistikas, savo mistinius potyrius sudėjęs į įstabius himnus. Pravardę „Naujasis Teologas” iš pradžių gavo iš oponentų, bet gan greitai jį taip pradėjo vadinti ir jo mokiniai, kurie matė jame šv. Jono Evangelisto, kontempliatyvios tradicijos, atkūrėją.

Nebuvo lengvas jo gyvenimas. Tapęs vienuolyno vyresniuoju, stengėsi nuoširdžiai ir ištikimai siekti vienuoliško tobulumo. Jis tvirtino, kad krikščionis pilnai nepuoselėja krikšto malonės iki tol, kol nesuvokia Šventosios Dvasios buvimo ir neregi šlovingosios Dievo šviesos. Be šio vidinio brendimo yra per drąsu statyti krikšte savo krikščioniškąjį veikimą bei vykdyti išrišimo ir surišimo tarnystę. Bažnytinei valdžiai tie žodžiai, be abejo, nepatiko, tad 1009 m. Šventasis Sinodas jį išsiuntė į tremtį, Chrisopolį (dabar Scutari). Gan greit nuosprendis buvo peržiūrėtas ir Simeonui buvo suteikta galimybė grįžti į Konstantinopolį, bet pastarasis, atrestauravęs seną eremityną, su keletu mokinių liko ten gyventi iki mirties. Būtent šiame laikotarpyje, gyvendamas Chrisopolyje, jis parašo daugiausia raštų bei tampa žymus savo stebuklais ir pranašystėmis.

Dabar pateiksiu ištrauką iš jo veikalo „Trys maldos būdai”: „Egzistuoja trys dėmesingumo ir maldos būdai. Jų dėka siela gali kilti ir daryti pažangą arba kristi ir žūti. Kas naudoja šiuos metodus tinkamu būdu ir laiku, tas daro pažangą, o kas juos praktikuoja netinkamai ir neišmintingai – tas pasiklysta.

Dėmesingumas ir malda yra sujungti neatskiriamai kaip kūnas su siela. Dėmesingumas eina priekyje ir seka priešo judėjimą kaip priešakinis būrys. Jis pirmasis pradeda kovą su nuodėme ir blogomis mintims, kurios norėtų įžengti į sielą. Malda seka jo pėdomis, naikindama ir griaudama visas klastingas mintis, prieš kurias dėmesingumas pradėjo kovą. Vien tik dėmesingumas nėra įgalus jas sunaikinti.

Nuo šio mūšio su piktomis mintimis, vadovaujant dėmesingumui ir maldai, priklauso sielos gyvenimas. Naudodamiesi dėmesingumu galime apvalyti maldą ir daryti pažangą. O jeigu nepasitelkiame į pagalbą dėmesingumo tam, kad apsaugotume jos švarumą ir paliekame ją be priežiūros, tai tada malda tampa užteršta, o mes tampame netinkami tarnai.

Šios yra pirmojo būdo savybės: žmogus pradeda melstis; pakelia rankas, akis ir mintis į dangų; mąsto apie Dievą; įsivaizduoja dangaus gėrybes, angelų pulkus bei šventųjų buveines; žodžiu, sujungia visa tai, ką sužinojo iš Šventojo Rašto, ir maldos metu prie viso to stabteli, ragindamas savo sielą trokšti Dievo ir Jo meilės. Jam pasitaiko šioje būsenoje išlieti ir ašaras. Tačiau, jei jis seks tik šį maldos būdą, gali nutikti, kad pamažu jo širdis išpuiks, ir jis pradės manyti, kad tai, ką jis patiria, ateina iš Dievo malonės, ir jis pradės prašyti Dievo leisti jam pasilikti visą laiką toje būsenoje. Tačiau tai yra paklydimo ženklas. Gėris, kuris nėra atliktas kaip turi būti, nebėra daugiau gėris.

Jei šis žmogus renkasi vienumos gyvenimą, tai jis sunkiai išvengs išprotėjimo. Ir jeigu netyčia taip nenutinka, tai jam nepavyks pasiekti pažangos ir ramybės. Šis būdas turi savyje ir kitą nukrypimo pavojų: žmogus gali matyti kūno akimis šviesas ir spindėjimą, jausti nuostabius kvapus, girdėti garsus ir panašius dalykus. Vieni, viso to apimti, lieka savo pamišime ir pradeda bastytis iš vienos vietos į kitą; kiti, sumaišę velnią su šviesos angelu, lieka apgauti, ir net tampa nepataisomi, atmesdami savo brolių perspėjimus. Dar kiti, sukurstyti velnio, nusižudė: kas nušokdamas nuo skardžio, kas pasikardamas...

Tačiau kas turi sveiką nuovoką, tas lengvai supras, koks gali būti pavojus šio pirmo dėmesingumo ir maldos būdo, kada jis yra laikomas kaip vienintelis būdas gyvenimo kelyje. Net jei kažkas ir išvengia šių pavojų, nes gyvena bendruomenėje, o ne kaip eremitas, težino, kad nesugebės žengti žingsnio į priekį dvasiniame gyvenime.

Šis yra antras dėmesingumo ir maldos būdas: besimeldžiantysis atitraukia protą nuo jausmingų objektų ir susitelkia savyje; prižiūri jausmus ir sutelkia savo mintis taip, kad jos nustoja klaidžiojusios tarp pasaulio tuštybių. Kartais patikrina savo mintis, kartais stabteli apmąstyti žodžius, kuriuos ištarė jo lūpos; kartais sustabdo mintį, kada sužavėtas velnio nuklysta prie kažko nuodėmingo ir beprasmiško; kartais, nugalėtas kokios nors aistros, su didžia kančia ir pastanga kovoja sugrįžti į save. Šio būdo ypatumas yra tai, kad viskas vyksta galvoje: mintys kovoja prieš mintis. Šioje kovoje su savimi negalima rasti ramybės, nei laiko dorybių praktikavimui. Šis būdas prilygsta kovai su priešais naktį: tamsoje jis girdi jų balsus, patiria jų smūgius, bet aiškiai nemato, kur jie yra, iš kur ateina ir dėl kokios motyvacijos jie jį puola. Tamsa, kuri apgaubia jo protą, audra, kuri šėlsta jo mintyse yra priežastys, kurios trukdo įžvelgti šio nukrypimo šaltinį, pabėgti nuo priešų bei demonų pinklių ir atpažinti jų smūgius. Jei dar šalia viso to yra apimtas puikybės, manydamas, kad jau sugeba budėti savyje taip, kaip reikia, tai tada bergždžiai vargsta. Išpuikėlis niekina ir kritikuoja kitus, o save giria, laikydamas save tinkamu būti žmonių ganytoju ir vedliu, taip tapdamas panašus į aklą, kuris nori vesti kitus aklus.

Taigi tokios yra antro dėmesingumo ir maldos būdo ypatybės. Kas nori pasiekti išganymą, su rūpesčiu pažvelgs į save ir mokės atpažinti žalą, kuri kelia pavojų jo sielai. Nežiūrint tai, šis būdas yra geresnis negu pirmas, panašiai kaip mėnulio pilnatis naktį yra geriau už naktį be mėnulio.

Trečias būdas yra nuostabus, tačiau sunkiai paaiškinamas. Kartu sunkus ir neįtikėtinas tam, kas niekada šio būdo nepraktikavo, ir galbūt net atmeta kaip neįmanomą įgyvendinti. Iš tikro, mūsų laikais yra sunku sutikti ką nors bepraktikuojant šį dėmesingumo ir maldos būdą. Reiktų manyti, kad ši palaiminta dovana mus apleido kartu su paklusnumu.

Jei nori pasiekti išganymą, pradėk tokiu būdu: įkurk savo širdyje tobulą paklusnumą savo dvasios tėvui, gryna sąžine atlik kiekvieną darbą Dievo akivaizdoje. Tavo sąžinės pareiga Dievui išreiškiama tokio veiksmo nedarymu, kuris, pagal tavo sąžinę, nėra malonus ir priimtinas Dievui. Savo dvasios tėvo atžvilgiu daryk tik tą, ką jis tau pasakys: nenorėk daryti nieko daugiau ir nieko mažiau iš to ką jis tau patars, eik pagal jo valios ir intencijos vedimą. Bendraudamas su žmonėmis nedaryk nieko, ko ir pats nenorėtum, kad tau darytų. Santykyje su daiktais tavo pareiga yra išlaikyti gryną sąžinę, naudojant juos tinkamai; sakydamas daiktus, turiu mintyje valgį, gėrimus ir drabužius.

Sekdamas šiuos patarimus, tu paruoši tvirtą ir tiesų kelią link trečio dėmesingumo ir maldos būdo. Proto nužengimas į širdį yra šio būdo esmė. Kai meldiesi, atkreipk dėmesį į širdį, neatsitolindamas nuo jos, peržvelk visus jos jausmus ir iš širdies gilumos leisk kilti tavo maldai Dievop. Kada mąstymas, gyvendamas širdyje, pradeda mėgautis Dievo gerumu ir jaučiasi pripildytas didžios palaimos, tada jis jau nebenorės daugiau palikti tos vietos, bet kontempliuos širdies gelmes ir ten liks ieškodamas bei atitolindamas tas mintis, kurias pasėjo demonas. Kas nepažįsta ir neišbandė šio būdo, tas jį laikys sunkiu ir gniuždančiu. Tačiau kas paragaus jo saldumo ir mėgausis širdies gelmėse, tas ištars apaštalo Pauliaus žodžius: ‚Kas gali mus atskirti nuo Kristaus meilės?‘.

Taip pat laikykis šių trijų patarimų: būk laisvas nuo bet kokio rūpesčio, ne tik blogo ir tuščio, bet taip pat ir gero. Saugok savo sąžinę taip, kad ji tau nepriekaištautų. Atsitolink nuo kiekvieno aistringo prisirišimo, kad neturėtum jokio palinkimo tam, kas priklauso pasauliui. Išlaikyk dėmesingumą savyje, tada mąstymas įgys sugebėjimą atitolinti klastingas mintis, kad ir iš kur jos pasirodytų, dar prieš joms įgaunant tvirtumą, jas išsklaidydamas maldos žodžiais: ‚Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs!‘.

Pirmas ir antras dėmesingumo ir maldos būdai neveda žmogaus į tobulumą. Norėdami pastatyti namą, mes nepradedame nuo stogo, bet nuo pamatų; pirma pastatom pamatus, paskui pradedame mūryti ir pabaigoje iškeliame stogą. To paties reikia ir dvasiniam pastatui: visų pirma, pastatom pamatus, budėdami širdyje ir apvalydami ją nuo aistrų; tada mūrijame sienas atmušdami, kaip galima anksčiau, priešo antpuolius, kuris puola pasitelkdamas jausmus; tai atlikę, galime iškelti rankas stogo statymui, pilnai atmesdami viską tam, kad visiškai pasišvęstume Dievui. Tokiu būdu galėsime užbaigti mūsų namą Jėzuje Kristuje, kuriam garbė per amžius. Amen“.

Taigi, toks yra šv. Simeono Naujojo Teologo mokymas. Čia yra svarbu pabrėžti, kad tie, kurie skiria daugiau laiko Jėzus maldai vienumoje ir neturi dvasios tėvo, turi vengti bet kokio troškimo kažką tai antgamtiško patirti. Tik nusižeminimas ir dėmesingumas maldos žodžiams, mus apsaugo nuo puikybės ir piktosios dvasios, kuri trokšta mus klaidinti ir atitraukti nuo maldos. Dykumos tėvų posakiuose dažnai raginama nepasitikėti visokeriopais religiniais patyrimais. Pasakojama, jog vienas vienuolis gundymų akimirką savo celėje išvydo demonus, tačiau visiškai jų nepaisė. Velnias suprato šitaip nieko nepešiąs ir pats jam pasirodė tardamas „Aš esu Kristus“. Į jį žvilgtelėjęs atsiskyrėlis užsimerkė. Tada velnias sako: „Aš esu Kristus, kodėl gi užsimerkei?“ Vienuolis jam atsakė: „Verčiau jau neregėsiu Kristaus šiame gyvenime, kad regėčiau kitame“. Sulig šiais žodžiais velnias pranyko.

Dykumos tėvai ir motinos nestokojo nuovokos apie žmonių imlumą toli gražu ne iš Dievo kylančioms religinėms patirtims, kurios skleidžiasi apgaulingais Dievo vaizdiniais bei melagingomis įžvalgomis į Šventąjį Raštą. Buvo būgštaujama, kad šie patyrimai vienuolį neįkvėptų minties, esą Dievas jį išskyrė iš kitų tarpo ir jis yra pranašesnis ir šventesnis už kitus. Net ir neabejodami dieviška patyrimo kilme dykumos asketai į tai žiūrėdavo labai atsargiai, mat kildavo grėsmė, kad jį patyręs žmogus įpuls į puikybę.

(Bus daugiau)

Bernardinai.lt