Politikos reiškinių ir problemų svarstymas Lietuvoje dažnai būna paremtas keliomis dėl įvairių priežasčių gerai prigijusiomis prielaidomis apie politiką arba nuostatomis, kurių prasmė dažniausiai nekelia abejonių, nes jos nė neieškoma. Prisigraibius vadovėlinių sąvokų iš politinį mąstymą veikiau drumzlinančios nei skaidrinančios lektūros, mėgstama kalbėti apie politiką vien kaip kovą dėl galios ir interesų derinimą, apie politinį „procesą“ ir „dalyvavimą“, „politinę kultūrą“ bei panašius populiariomis klišėmis nusakomus dalykus. Tokios kalbos paprastai liudija, jog kalbantysis yra kažin ką „į tą pusę“ skaitęs ar studijavęs. Išgirdę jas, mes įtariame arba esame skatinami tikėti, jog politinio gyvenimo subtilybes mums aiškinantis žmogus yra kalbamosios srities ekspertas; vartant liežuvį lengviau ir lietuviškiau – žinovas. Šie įtarimai arba tikėjimas nebūtinai pasitvirtina. Nevadovėlinio sveiko proto (common sense) požiūriu, vadinamųjų žinovų kalba apie politikos įmantrybes kur kas labiau pagrįsta įmantrybėmis nei tikrove, kurią suvokiame kaip politinę, o ne laboratorinę. Savo ruožtu mūsų dienoms ir darbams būdingas laboratorinis ekspertinis mąstymas apie politiką yra panašus į mėginimus paaiškinti žmogų, peršvietus jį rentgenu arba paėmus jo kraujo mėginį. Politika, kaip ir žmogus, pirmiausia yra pasaulėžiūra ir su ja susijusi vertybių hierarchija, o ne medžiagų apykaita ar „politinis procesas“ su visokiais „dalyviais“ ir jų „aktyvumo“ rodikliais.

Vis dėlto sveikas protas taip pat nėra išminties ir jai siekti būtino kritinio mąstymo įsikūnijimas. Sveikas protas nebūtinai yra savarankiškas, reflektuojantis ir gilus. „Sveikai protauti“ gali ir tas, kuriam mąstymas yra savisaugos priemonė išlikti ir prisitaikyti, o ne žmogų iš gyvūnijos pasaulio esmingai išskirianti savybė, leidžianti suvokti ir vertinti politinį gyvenimą bei turėti argumentuotą, kad ir labai nepatogią bei rizikingą poziciją. Trumpai tariant, sveiko proto valdomoje visuomenėje prisitaikėliškumas įgyja reikiamas sąlygas bei kuria pagundą paminti išmintį ir įtvirtinti vidutinybių diktatą. Tokioje visuomenėje vadinamojo „paprasto žmogaus“ poreikiai gali lengvai užgožti žmogaus prigimtinį nepaprastumą – jo gebą skirti gėrį nuo blogio, mylėti, kurti ir vertinti grožį, siekti tiesos ir teisingumo, juoktis, būti mąstančia ir kalbančia, galiausiai – politine būtybe. Paprastas žmogus nori valgyti; nepaprastas žmogus žino, kad ne vien duona gyvenama. Paprastas žmogus trokšta vartoti; nepaprastas žmogus moka susivaldyti. Paprastas žmogus rūpinasi savisauga; nepaprastas žmogus aukoja gyvybę dėl aukštesnių tikslų. Paprastas žmogus vadovaujasi asmeniniais ir grupiniais interesais; nepaprastam žmogui svarbiau teisingumas. Vienam svarbiausia nauda, kitam pirmesnė tiesa. Paprastas žmogus prisitaiko; nepaprastas žmogus kovoja už pralaimėtą reikalą. Nepaprastas žmogus tiki Dievą; paprastas žmogus aukoja ir meldžiasi Aukso veršiui. Paprasto žmogaus kultas liudija vulgarumo pergalę. Nugalėtojai savo ruožtu, tikėtina, tokiomis aplinkybėmis vadovausis sveiku, nors ir žeminančiu žmogiškumą, protu.

Kauno miesto pilietinių NVO neseniai išplatintas kreipimasis į piliečių judėjimą „Kitas pasirinkimas“, Piliečių santalką ir šalies šviesuomenę prasideda žodžiais: „Paprasti Lietuvos žmonės vis aiškiau pradeda suprasti, į kokį pražūtingą kelią valstybę kreipia vis labiau ją užvaldančios nomenklatūrinės klaninės grupės“. Tai bene vienintelis abejonių keliantis kreipimosi teiginys. „Kultūros barų“ redakcijos paprašytas įvertinti šio dokumento turinį, norėčiau atkreipti dėmesį į jo leitmotyvą: politinės santvarkos problemas, kurias jo autoriai nuosekliai ir išraiškingai įvardija. Jie kalba ne abstrakčiomis, reikalo esmę užgožiančiomis politinio „proceso“ ar „dalyvavimo“, politinės „kultūros“ ar interesų santykio klišėmis, bet klasikine politikos samprata paremta reiškinių suvokimo bei vertinimo kalba. Pagal klasikinę sampratą, valstybės santvarkos klausimas ir analizė yra politinio mąstymo pamatas. Kad kreipimosi autoriai šitai pripažįsta ir suvokia bei grindžia šia prielaida savo nuostatas, liudija išties brandų požiūrį į mūsų nebrandžią politiką. Teisingai ir iš esmės keliami politiniai klausimai yra daug svarbesnis ir prasmingesnis viešųjų reikalų svarstymo sandas, nei gali atrodyti šiandien visuotinai įsigalinčios administracinės-vadybinės arba ūkinės mąstysenos aplinkybėmis.

Kauno pilietinės NVO pažymi, kad silpsta mūsų valstybingumo moraliniai pamatai, o demokratija išsigimsta į oligarchiją. Šį teiginį patvirtina ir politikos praktika, ir teorija. Moraliniai pamatai neišvengiamai silpsta, kai politiką atskiriame nuo moralės. Šitai mūsų politikai daro su neįprastu užsidegimu, kurio ima trūkti, kai reikia spręsti dokumente, be kita ko, įvardytas kertines problemas, tokias kaip korupcija ir „selektyvus teisingumas“.

Šalies politinė santvarka išties vis labiau panašėja į oligarchiją, bet mūsų oligarchai apsimeta esą ištikimi demokratijos idealams. Paklauskite bet kurio iš jų – kaipmat tai patvirtins. Gal prasitars netyčia apie mažumos valdymą, kaip tai nutiko Mečiui Laurinkui; bet šiaip jie visi – tariami demokratai. Kauno NVO sako, kad tokia demokratija yra „valdoma“. Gal buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas patikslintų: „konstitucinė“ („konstituciniai demokratai“ šiandien Lietuvoje yra tie, kurie kalbasi su Konstitucija kaip mediumai su dvasiomis ir nepasitiki daugumos valdžia; žodžiu, nevisai demokratiški demokratai).

Kai 2005 metais valstybės vadovas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime užsiminė apie oligarchijos grėsmę, kai kurie komentatoriai puolė aiškinti, esą oligarchija yra viso labo įtakingų verslo grupių neakivaizdinė valdžia ar įtaka. Toks požiūris apverčia nagrinėjamą reiškinį aukštyn kojomis ir nepagrįstai perkelia svorio centrą iš politikos į verslo interesus. Didysis verslas visada stengėsi ir stengsis daryti įtaką, bet tai anaiptol neliudija oligarchijos apraiškų ar įsigalėjimo. Oligarchija yra politinė santvarka, ir ją vertinti reikia ne pagal verslo, o pagal politikos logiką bei kriterijus. Oligarchija įsigali tada, kai politikai ima dirbti ne valstybei ir tautai, o pinigams, kurių gviešiasi iš savo interesų visada natūraliai turinčio verslo. Jei politikai sukuria tokias sąlygas, kuriomis verslas yra priverstas juos papirkinėti, tai pirmiausia – politikų ir tautos, kuriai jie dedasi atstovaują, o ne verslininkų yda ir bėda. Oligarchija šiandien – tai korumpuotos ir neskaidrios, demokratinės atsakomybės išvengiančios mažumos valdžia, kurios pavyksta pasiekti daliai politikų, biurokratijos elito ir, tariant Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiais, jos ginkluotojo avangardo – nekontroliuojamų saugumo struktūrų – atstovų.

Oligarchija pagal klasikinį apibrėžimą yra ne tik turtingos ir turtų siekiančios mažumos valdymas, bet ir tam tikra visuomenės vertybių hierarchija. Oligarchinėje visuomenėje labiausiai vertinami pinigai ir turtų įsigijimas. Todėl kyšininkavimas ar korupcija kone taip pat susiję su oligarchija, kaip visuotinė rinkimų teisė – su demokratija. Oligarchinė vertybių hierarchija savo ruožtu nesunkiai apeina konstitucinę normą, skelbiančią, kad Lietuva yra demokratinė valstybė. Kaip teisingai atkreipia dėmesį Kauno NVO dokumento autoriai, šis procesas veiksmingai dangstomas patraukliais demokratinių procedūrų laikymosi vaizdais. Tačiau procedūrinė demokratija gali ne ką mažiau nutolti nuo tikrosios demokratinės santvarkos ir ją įtvirtinančių vertybių, nei šaltojo karo metais nuo jų nutolusios buvo vadinamosios „liaudies demokratijos“ šalys. Šitai suvokti, atvirai pripažinti ir principingai kovoti prieš šias tendencijas nėra paprastas ir nepavojingas uždavinys. Kitaip nei sakoma pirmajame Kauno NVO dokumento sakinyje, šis suvokimas ir užduotis – nepaprastų žmonių garbės reikalas.

Nuotraukos autorius Gediminas Savickis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Kultūros barai“, 2007 Nr. 12