Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (VI)
VI. Atono Kalnas
IX–X a. vienuolystės centras iš Konstantinopolio persikėlė į Atono Kalną. Konstantinopolyje liko patriarcho rezidencija, o vienuoliai, persikeldami į Atoną, dar labiau pabrėžė distanciją tarp mistinės vienuolių teologijos ir dogminės hierarchinės teologijos. Maža to, Atono vienuoliai greitai išsikovojo tiesioginį pavaldumą ne Konstantinopolio patriarchui, bet Bizantijos imperatoriui ir susikūrė savivaldą, o patį Atoną pavadino „vienuolių respublika”.
Atonu vadinamas vienas iš trijų maždaug 60 km ilgio ir 8-12 km pločio Chalkidikės pusiasalių, šaunančių gilyn į Egėjo jūrą. Atono, kaip vienuolių respublikos, oficiali pradžia laikoma 963 m., kai Atanazo Atoniečio pastangomis čia iškilo Didžioji Laura (vienuolių atsiskyrėlių sąjunga). Aplink ją ilgainiui įsikūrė 20 vienuolynų, dauguma graikų, bet taip pat ir gruzinų, rusų, serbų. Visas Atono Kalnas yra skirtas Dievo Motinai. Mergelė Marija, pasak tradicijos, keliaudama į Kiprą kartu su šv. Jonu Evangelistu, čia sustojo pailsėti ir, sužavėta tos vietos grožio, paprašė Sūnaus atiduoti jai šią vietą. Maždaug nuo X a. jokia moteris nėra įžengusi į Atono kalną, čia niekas negimdė ir netgi gyvuliai nesiveisia, nes nėra patelių.
Netgi po Bizantijos žlugimo, įvykusio 1453 m., taip pat ir susikūrus Graikijos valstybei, Atonas, panašiai kaip ir Vatikanas, išsaugojo autonomiją ir savivaldą, kartu išlikdamas Rytų krikščionybės ir ortodoksijos bastionu ir židiniu.
Nuo XIV a. čia rado prieglobstį hesichasmo judėjimas. Tuo metu pagrindiniai šios maldos puoselėtojai buvo šv. Maksimo Kausohalyba, šv. Teoleptas iš Filadelfijos, šv. Grigalius iš Sinajaus, šv. Grigalius Palamas.
Šv. Grigalius iš Sinajaus pradėjo hesichasto kelią Sinajaus dykumoje XIII a. pab. Po to atvyko į Atono Kalną, ieškodamas dvasinio vadovavimo Jėzaus maldai. Iš pradžių jis negalėjo rasti nė vieno, kuris jam padėtų. Tik po ilgų klausinėjimų surado tris vienuolius, kurie turėjo šiek tiek nuovokos apie minėtą dvasingumo kryptį. Anot jo mokinio ir biografo šv. Kalisto, visiems kitiems rūpėjo „aktyvus gyvenimas”. Tad likusį savo gyvenimą Grigalius pats praktikavo ir kitus mokė Jėzaus maldos Atono Kalne.
Viename iš savo raštų Grigalius nurodo, kaip tinkamai kalbėti Jėzaus maldą: „Kai kurie tėvai mokė, kad privalu kalbėti visą maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs”. Kiti patarė kalbėti tik jos dalį: „Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs” arba „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs”. Arba keisti kalbėjimo būdą: vienu metu kalbėti visą, kitu – trumpesnę formą. Nepatartina pasiduoti tingumui dažnai keičiant ir trumpinant maldos žodžius, bet kurį laiką reikia ištverti kantriai. Ir vėl, vieni moko melstis lūpomis, kiti – protu. Manau, kad abu būdai geri. Kartais protas pavargsta ir išsenka, kartodamas maldą; kitu atveju lūpos pavargsta nuo tokio darbo. Todėl pravartu naudoti abu maldos metodus – melstis lūpomis ir protu. Asmuo turi kreiptis į Viešpatį ramiai, nesiblaškydamas, kad balsas nedrumstų proto dėmesingumo ir taip nenutrauktų maldos. Pamažu protas pripras prie tokios veiklos ir, Dvasios įkvėptas, melsis savaime“.
Taigi šv. Grigalius iš Sinajaus kalba vienu metu ir apie lankstumą, ir apie tam tikrą pastovumą praktikuojant Jėzus maldą. Tai reiškia, kad šią maldą mes galime kalbėti pusbalsiu ir tyliai, priklausomai nuo aplinkybių, pavyzdžiui, besimeldžiant sėdint apima miegas, tada galime atsistoję pusbalsiu tarti „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“ ir po kiekvieno maldavimo persižegnoti bei pasilenkus, dešine ranka, paliesti grindis. Šią maldą nederėtų dažnai keisti. Žinoma, kai dirbame fizinį arba protinį darbą, tada galime pakeisti trumpesne malda, ištariant vieną arba kelis kartus, pavyzdžiui „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs“.
Dar vienas žymus Jėzaus maldos puoselėtojas buvo šv. Maksimo Kausohalyba. Jis, gyvendamas Atono Kalne XIV a., buvo įsimylėjęs vienumą. Rašoma, kad, gindamas savo atsiskyrėlio gyvenimą, dažnai keisdavo gyvenamąją vietą ir pasitraukdamas sudegindavo savo kuklų būstą, kuriame gyveno. Tad ir gavo pravardę „kausohalyba” (gr. Tas, kuris degina palapines). Atono vienuoliams jis pasakojo, kad prašė Mergelės Marijos „dvasinės maldos” malonės. Ir vieną kartą, besimeldžiant priešais Dievo Motinos ikoną, patyrė nenusakomą širdies džiaugsmą ir šilumą, ir pradėjo nepertraukiamai kalbėti Jėzaus maldą. Yra žinoma, kad Maksimas apjungdavo maldoje Jėzaus prisiminimą su Mergelės Marijos prisiminimu, tačiau, deja, nežinome kokią konkrečią maldą jis naudojo.
Kai kas ir šiandien pataria šioje maldoje prašyti Dievo Motinos užtarimo: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, užtariant Dievo Motinai, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(ės)“ arba „Viešpatie Jėzau, užtariant Mergelei Marijai, pasigailėk manęs“.
Jėzaus maldos išplitimui didelę reikšmę turėjo „Filokalijos“ (gr. Gėrio meilė) išleidimas, kurioje sudėti hesichastinių autorių tekstai. Šį veikalą sudarė ir 1782 m. Venecijoje išspausdino Nikodemas Agioritas ir Makarijus Korintietis. Žymiai išsamesnį Filokalijos leidimą rusų kalba (rus. „Dobrotoliubije“) 1877 m. Atono Kalne parašė šv. Teofanijus Atsiskyrėlis. Jis sąmoningai ištaisė „kūno metodo” – maldą derinti su kvėpavimu – sureikšminimus ir sumažino šio metodo vertę, taip sugrįždamas prie tradicinės askezės. Paskutinis Filokalijos leidimas, iš esmės toks pat kaip šv. Teofanijaus Atsiskyrėlio, buvo išspausdintas 1957 m. Atėnuose.
Vakarų Bažnyčios krikščionys su šia malda plačiau susipažįsta, skaitydami knygą Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui, kurią rusų emigrantai atvežė į Vakarus. Ši knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Tai nežinomo ruso autoriaus greičiausiai XIX a. viduryje Atono Kalne parašytas veikalas. Jame rašoma apie vieną maldininką, kuris, išgirdęs apaštalo Pauliaus kvietimą „melstis pastoviai”, nori tai suprasti ir tuo gyventi. Vienas „starec“ (rus. vienuolis senolis) jam padeda ir, nurodęs Jėzaus maldą, jam paaiškina kai kurias Filokalijos vietas. Vėliau ši Filokalijos knyga jam tampa neatskiriama kelionių vadovė, o veikiant Dievo malonei šis piligrimas pagaliau gauna pastovios maldos dovaną – Jėzaus maldos žodžiai pradeda čiurlenti lyg koks upelis jo širdyje. Savo Pasakojimuose jis taip kalba apie šią maldą: „Žiūrėdamas protu į savo širdį, įkvėpdavau lėtai oro sakydamas: Viešpatie Jėzau Kristau, po to iškvėpdavau sakydamas: pasigailėk manęs”. Maldininkas tokiu būdu išgyvena pojūčius, kurie pereina nuo malonios šilumos prie paguodos ir ramybės jausmo. Jis jaučia tokį lengvumo, laisvės ir paguodos jausmą, lyg būtų kitas žmogus, visiškai perkeistas. Degdamas meile „Jėzui ir visiems Dievo kūriniams”, lieja dėkingumo ašaras, o jo mąstymas iš neskaidraus tampa toks aiškus, kad leidžia jam be pastangų suprasti sąvokas, kurios prieš tai jam būtų atrodžiusios painios ir nesuprantamos.
Šiandien Jėzaus malda jau yra peržengusi Rytų Bažnyčios ribas. Ji praktikuojama ne tik ortodoksų vienuolių, gyvenančių Rytuose, bet taip pat vienuolių ir pasauliečių, priklausančių įvairioms krikščioniškoms bendruomenėms. Nuo karštos Egipto dykumos iki Rusijos stepių, nuo Sinajaus ir Atono vienuolynų iki miestų dykumos, Jėzaus malda yra skirtingą padėtį visuomenėje užimančių krikščionių penas.
(Bus daugiau)
Bernardinai.lt
Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (I)
Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (II)
Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (III)
Broliai kapucinai
