VII. Pabaiga

Apibendrinant Jėzaus maldos istorinę raidą, reikėtų pabrėžti, kad asmeniškas dvasios tėvo arba vyresniojo vadovavimas, kalbant šią maldą, yra svari pagalba. Paklusnumas, praktikuojant šią maldą ir kitose gyvenimo srityse, Rytų Bažnyčioje yra ypač pabrėžiamas. Dykumos tėvų ir motinų posakiai pataria: „Jei matai jaunuolį, lipantį savo valia į dangų, griebk jį už kojos ir temk žemyn dėl jo paties”. „Kas gi gali būti labiau trokštamas, - klausė šv. Teodoras iš Studijos († 826), - jei ne tikras tėvas, tėvas Dieve?“. Paminėtina, kad ortodoksų šaltiniai mini ne tik dvasios tėvą – „abba“, bet ir dvasios motiną – „amma“.

Tarp pavojų, kurie grūmoja praktikuojančiam Jėzaus maldą, pats klastingiausias pavojus yra nerimas skrupulingai laikytis tam tikro maldos metodo, kuris tampa dėmesio centru, taip užmirštant atgailos jausmą ir tinkamą pagarbą Dievui. Tada pokalbis su Dievu išsigimsta į pokalbį su pačiu savimi. Dar kartą norisi pakartoti, kad nuolatinis maldos kartojimas, sekant kvėpavimo ritmą, gali būti žalingas ir fiziškai, ir psichiškai. Nors kūno padėtis šioje maldoje atlieka svarbų vaidmenį, vis dėlto ši malda negali nuvertėti iki jogos metodo ar krikščioniškos mantros. Be Šventosios Dvasios ji būtų niekas. Dvasia užtaria mus, apšviesdama širdį ir kitus jausmus. Šioje šviesoje ne tiek technika ar metodas, bet pati malda, vadovaujant Dvasiai, yra kelias į vidinę vienybę.

Jėzaus maldą galime melstis apskritai nenaudojant jokios psichosomatinės technikos. O nuolatinė arba širdies malda – kada žodžiai daugiau balsu netariami, bet išreiškiami vidumi – daugeliu atveju yra išimtinė būsena, patiriama retai ir trumpai. Širdies malda yra ypatinga Dievo malonės dovana. Todėl ji nėra įgyjama vien mechaniškai kartojant Jėzaus vardą. Tai ne vien žmogaus pastangų, bet ir dieviškos galios, veikiančios mumyse, pasekmė: „Ne aš, bet Kristus manyje” (Gal 2, 20).

Todėl krikščioniškieji Rytai vengia išskirti kurią nors vieną ypatingą techniką – privilegijuotą būdą siekti ramybės. Jie moko, kad širdies ramybės neįmanoma siekti atskirai, bet tik vienybėje su viso kito gyvenimo raiška, kuriai priklauso tikėjimas Bažnyčios dogmomis, liturginė malda, naudojimasis sakramentais, Biblijos skaitymas, įsakymų laikymasis, tarnavimas ir užuojauta artimui. Visa tai sudaro organišką vienybę, kurios reikia laikytis praktikuojant Jėzaus maldą.

Taigi, kaip matėme, ši malda gimė ir brendo vienuoliškoje aplinkoje. Žinoma, daugelis iš mūsų neturi galimybės geografiškai pasitraukti į dykumą, be to, nelengva   atrasti ir dvasios tėvą, kuris turėtų pakankamai patirties šioje srityje. Tačiau tai nereiškia, kad ir miesto žmogus, gyventis triukšmingoje ir rūpesčių perkrautoje aplinkoje, negali praktikuoti Jėzaus maldos. Juk Jėzaus kvietimas „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1) yra skirtas visiems. Kaip tai galėtume įgyvendinti, nepasitraukus į kalnus, miškus ar dykumas?

Kasdieniame gyvenime suprantame, kad esmė yra ne kiekis, o kokybė, ne veikla, o buvimas. Tačiau dažnai tai užmirštame. Taip pat Jėzaus maldos praktikavime yra svarbu ne kiekis, o kokybė. Kai skubame, meldžiamės dažniausiai išsiblaškę. Taip išsipildo pranašo pasakyti žodžiai: ,,Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis yra nutolusi nuo manęs” (Iz 29, 13). Melstis dėmesingai nėra lengva. Tam reikalingas kantrumas, sugebėjimas išlaukti, pasiryžimas nuo pat pirmų maldos žodžių kovoti su išsiblaškymu. Stenkimės sugrąžinti arba tiksliau vėl uždaryti nuklydusią mintį maldos žodžiuose. Grįžus prie maldos žodžių, ta mintis nutrūksta ir išsisklaido. Turime nuolat kovoti su savo mintimis ir priversti jas sugrįžti kiekvieną kartą, kai jos nuskrenda. Dievas iš pradedančiųjų nereikalauja maldos, visiškai laisvos nuo išsiblaškymų; nenusiminkime jei nesiseka, bet verčiau žinokime, kad mūsų ištvermė maldoje didelių pastangų dėka numalšins išsiblaškymą ir jį atitolins nuo mūsų širdies. Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.

Žmogaus kūnas priešinasi žmogaus sielai (plg. Gal 5, 17). Jis neranda poilsio ir prasmės maldoje. Nes nuoširdi malda tolina nuo to, kas yra kūniška, nuo aistrų, nuo netikrų troškimų. Kūnas sukuria begales priežasčių tam, kad pabėgtų nuo maldos ar bent jau ją sutrumpintų. Skubėjimas iš maldos atima jos tikrąją dvasinę reikšmę. Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro.

Jei dažnai meldžiamės, tai ši ištverminga Jėzaus malda keičia iš pagrindų mūsų širdį, charakterį ir elgseną. Mes patys to gal taip lengvai ir nepastebime, bet kas yra šalia mūsų, tas nesunkiai tą pastebės. Kai nukreipiame žvilgsnį į Kristų ištvermingoje maldoje, tai Jo paslaptingas ir nematomas atvaizdas įsispaudžia mūsų būtyje. Mes gauname Jo begalinės meilės ir gerumo atspindį. Jo veido šviesa apšviečia mus (plg. Sal 4, 7). Šv. apaštalas Paulius rašo: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18). Panašiai kaip vieną daiktą pastačius šalia kito radioaktyvaus daikto: pirmasis daiktas gaus tiek radioaktyvumo, kiek laiko jis bus laikomas šalia radioaktyvaus daikto. Žinoma, nepalyginamai daugiau jausime įtaką mes, kurie artinamės prie bet kokios žemiškos ar kosminės šviesos ir energijos šaltinio – Jėzaus Kristaus, pasaulio šviesos. Kristus pats kviečia mus likti šalia Jo, kad neužkluptų mūsų šio pasaulio tamsa, neaptemdytų mūsų mąstymo ir mes nebeįstengtume atpažinti dieviškos tiesos: „Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa“ (Jn 12, 35); „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Jėzaus maldos dažnumas ugdo mumyse dievišką veikimą, kuris veda mus į nuolatinę mistinę bendrystę su Viešpačiu. Tačiau norint kantriai išlaukti to susitikimo su Juo, reikia grūdinti valią. Neužtenka gyventi be nuodėmės, neužtenka vien Dievo pastangų ir malonės susitikti, reikia ir mūsų pastangų, nes tam susitikimui kartais priešinasi visa būtis. Jėzaus malda išgydo mūsų sielą: sunaikina nuodėmės troškimą ir pamažu apvalo mūsų sąmonę. Tačiau tai neįvyksta per dieną ir net ne per metus. Tik nuolat meldžiantis daugelį metų, maldos gyvenimas tampa pakankamai brandus, išganymo šviesa nušvinta ryškiai ir nelauktai mūsų sieloje.

Todėl Jėzaus maldą mes galime praktikuoti ne tik vienumoje, sėdėdami savo kambarėlyje ar bažnyčioje, bet ir tada, kai atrandame laisvo laiko, pavyzdžiui, laukdami ateinančio draugo, patekę į automobilių kamštį, gulėdami  lovoje, kai nesiseka užmigti. Taip pat ir dirbdami intensyvų fizinį ar protinį darbą, mes galime budėti savo širdyje ir prisiminti Jo buvimą ištardami kartkartėmis: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“.

Šaltiniai

H. Vorgrimler, „Naujasis teologijos žodynas“, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003.

J. Lafrance, „Širdies malda“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2000.

R. C. Bondi, „Melstis ir mylėti. Pokalbiai apie maldą su ankstyvąją Bažnyčią“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2006.

T. Špidlik, „La preghiera secondo la tradizione dell’Oriente cristiano“, Roma: Lipa, 2002.

M. Brunini, „La preghiera del cuore nella spiritualità dell‘Oriente cristiano“, Padova: EMP, 1997.

„Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1999.

„Biblija, arba Šventasis Raštas“, vertė A. Rubšys ir Č. Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2005.

„Dizionario enciclopedico di spiritualitá“, a cura di E. Ancilli, I-III vol., Roma: Città Nuova, 1990.

S. Makselienė, „Apie Bizantijos aktualumą, Šiaurės Atėnai“, 2003 11 08 nr. 675, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=675&kas=straipsnis&st_id=2194

Henri J. M. Nouwen, „Širdies malda“, http://www.lcn.lt/bzinios/bz9613/613str1.html

V. Sadauskas, „Jėzaus malda – dvasinio augimo kalias“, http://www.kjg.lt/sielovada/jezmald1.htm

Matta el Meskin, „Patarimai kaip melstis“, http://www.bernardinai.lt/parapija/straipsniai/2005_bir/patarimai_kaip_melstis.htm

http://www.esicasmo.it/

Bernardinai.lt

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (I)

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (II)

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (III)

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (IV)

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (V)

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Jėzaus malda (VI)