"Artefaktų šėlsmas“ – taip būtų galima pavadinti didžiąją dalį Elvyros Kairiūkštytės (1950-2006) kūrybos, alsuojančios senųjų kultūrų sandūromis. Taip vadinasi paroda, išskleidusi sparnus Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filiale – V. K. Jonyno galerijoje Druskininkuose. Dėl to, kad čia vyksta žymių kūrėjų parodos, turime būti dėkingi V. K. Jonynui. JAV gyvenusio pasaulyje žinomo menininko vardas atveria vartus potencialiems projektams. E. Kairiūkštytę su išeivijos dailininku sieja dar ir tai, jog abiem grafika buvo ne menų tarnaitė, o kūryba didžiąja raide. Lietuvių dailės klasiko iliustracijos pasiekė filigraninio linijos skambesio, E. Kairiūkštytė estampinei grafikai suteikė monumentalų charakterį, papildė ją koloristinių išraiškų harmonija.

2007 m. konferencijos Vilniuje metu E. Kairiūkštytės darbai įvardyti kaip XX a. antrosios pusės dailės fenomenas, „Arkos“ ir „Akademijos“ galerijose surengtos parodos „Deginantis gyvenimo artumas“. Jos kūryba susidomėjo Lietuvos muziejai, į ją nukrypo kolekcininkų žvilgsniai. Beveik neabejotina, nebetoli tas laikas, kai E. Kairiūkšytės kūryba taps ir garsiųjų pasaulio muziejų apžvalgų objektu. Raižyti įžymių Lietuvos menininkų portretai, alegorinės kompozicijos, 3-4 metrų ilgio piešiniai – retas, į nieką nepanašus Lietuvos grafikos lobynas. Unikalaus palikimo kūrinių yra daugiau kaip vienuolika tūkstančių, nors tikrasis jos darbų skaičius tebetikslinamas. Dailininkė dirbo be atvangos, net naktimis, niekam neleisdama trikdyti įkvėpimo valandų. „Meno viengungė“, „grafikos atsiskyrėlė“ – tokie epitetai lydi uždarą dailininkės pasaulį. Taip, beje, buvo vadinami ir pasaulio toliuose išsisklaidę mūsų dailės titanai: Viktoras Petravičius, Henrikas Šalkauskas, Albertas Veščiūnas...

Fatališkas likimas – ne kliūtis

Pamestinukė, rasta Vilniuje su prisegtu rašteliu, E. Kairiūkštytė užaugo Kuršėnų vaikų globos namuose. Laimė, anksti pastebėti gabumai buvo skatinami, o ne žlugdomi. „Kai kiti eidavo plauti indų, aš eidavau paišyti“, – vėliau prisimins dailininkė. Paskui studijos Vilniaus dailės institute, vos viena personalinė paroda Lietuvoje, dvi užsienyje – Osle ir Krokuvoje – ir... nuolatinis sielos šauksmas, paieškos vizijų labirintuose. Gal todėl jos kūrybinis palikimas toks sodrus ir savitai įsiterpia į baltiškųjų tradicijų bei pasaulinių kultūros versmių horizontus, vitališka jėga suvienijantis praeities-nūdienos-ateities antipodus. Daugiareikšmių vaizdinių epopėja veriasi dievdirbio rankų mostais, konstruktyviomis diagonalėmis, raizgosi „Laokoono“ kūnų pavidalais. Dailininkė, kurdama savo pasaulį, nesiremia lietuvių grafikos pirmtakų tradicijomis, nekartoja lyriškos lietuvių grafikos tėkmės. Retsykiais jos darbuose juntamos sąsajos su V. Petravičiaus, Romo Viesulo grafika yra greičiau dvasiniai sutapimai nei vizualios paralelės. Laikas sudėtingai E. Kairiūkštytės kūrybai buvo nepalankus, nepasiruošęs priimti jos intravertiškos kūrybos. „Buvau vienas iš nedaugelio, kuriam ji parodydavo savo kūrinius“ , – pasakoja skulptorius Vladas Abromavičius. Artimiausi dailininkės bendražygiai – mokyklos laikų draugė Regina Norvaišienė, skulptorė Ksenija Jaroševaitė, grafikas Edmundas Saladžius – įsitikinę, kad tokį kūrybos troškulį, kokį jautė E. Kairiūkštytė, reikia gauti iš dangaus. Ji šaukėsi meno visa siela ir, kaip prieškario dailininkė Marcė Katiliūtė, degė jo ugnimi.

Gaudžiantys, lyg vargonai

E. Kairiūkštytės kūryba stebina mastelių didingumu, vitališkos minties tėkme. Vos porą kartų buvusi užsienyje, nemačiusi Velykų salos, Stonhendžo statinių, ikikolumbinės kultūros reliktų, ji regėjo juos taip ryškiai, lyg būtų išmynusi takus nuo Altamiro uolų ligi Australijos džiunglių. Mitologijos ir totemų paslaptimi, metaforų simboliais, pasakų personažų žingsniais ataidi spalvotieji lino lakštai „Skridimas“, „Jaunystė“, „Karalius išėjo pasivaikščioti“. Drastiška jėga pulsuoja „Paveikslas su gyvate“, kompaktiškai ataustas linijų, plokštumų ritmikos deriniu. Grotesko elementais dvelkia teatrališko jaudulio kupina kompozicija „Šventė“, lyg vargonai gaudžianti tvirtai suręstų diagonalių karkase. Dinamiško veiksmo epicentre stovi geraširdis Arlekinas – naivus skudurinukas, visiškai neprimenantis kaukėtų Antoine Watteau ar Claude’o Gillot personažų. Artistiško ir bohemiško gyvenimo vaizdai nuolat lydi impresionizmo, ekspresionizmo, fovizmo apologetus. „Mano klounai – tai netekę valdžios karaliai“, – sakys George’as Rouault, o Aleksandras Benua aprašys Arlekino viziją autobiografijos puslapiuose. E. Kairiūkštytės vaikystės prisiminimuose nėra lyriškos tėvų namų vizijos. Nostalgiškas ilgesys pinasi su chaotiško pasaulio jausenomis, skleidžiasi kontrastingų išgyvenimų akivarais. Versališku aristokratiškumu alsuoja lakštas „Svarstyklės“, nors karūnuotieji čia – mūsų dienų personažai. Gal Leonardo da Vinci sugestija nulėmė, kad E. Kairiūkštytės kūrinių sraute atsirado „Improvizacija „Paskutinės vakarienės“ tema“? Struktūriška daugiafigūrė kompozicija gaudžia dusliais obertonais, veriasi daugiabriaunių charakterių apsuptyje. Stoiškos Leonardo da Vinci ramybės nėra nė pėdsako, tai veikiau dramatiškas farsas, kurio režisierė yra raižinio autorė, o atlikėjai, ko gero, patys žiūrovai, bandą įminti siužeto posūkių mįsles.

Portretų galerija ir piešiniai

Didingą estampinę-teminę grafiką keičia portretai. Lietuvoje vos vienas kitas grafikas ryžtasi kurti portretus. Gal prieškario Kaganas, vėliau – Lili Janina Paškauskaitė, Romualdas Čarna... E. Kairiūkštytė monumentalius portretinius lakštus raižė pasimėgaudama, tarsi vienu atsikvėpimu, nekamuodama modelių pozavimu. Buvodavo išskirtinių žmonių rate, atmintyje fiksavo įsimintinus bruožus, kiaurai skrodė juos savo žvilgsniu. Gal todėl jos portretai tokie impulsyvūs, kupini sodrios charakterių orkestruotės, atplaukusios tarsi iš Henri de Toulouse-Lautreco ar Edgaro Dega laikų. Išlenkti torsai, elegiška nuotaikų dominantė, ekspansyvus judesys, silueto ar linijos žaismė ir... jokių antraeilių detalių. Tačiau portretai skamba, alsuoja gyvastim, smeigia tave žvilgsniu. „Tapytojos Dalios Kasčiūnaitės“ (sukūrė net du variantus), „Rašytojos Jolitos Skablauskaitės“, „Poeto A. A. Jonyno“, „Tapytojo Ričardo Vatiekūno“, „Grafiko Edmundo Saladžiaus“ portretai – tikri grafikos šedevrai, unikali lietuviškos portretinės grafikos galerija.

Vitališką dailininkės kūrybos srautą papildo piešiniai, besidriekiantys nesibaigiančių tolių plotuose, tarsi ligi horizonto. Piešė juos pasidėjusi ant grindų, mosuodama teptuku, žingsniais matuodama neaprėpiamus vaizdus, aukodama miego valandas. Kūriniuose dar daugiau veiksmo, rezginiais susipynusių figūrų, kosminių batalijų, vizionieriškų apmąstymų. Darbais galima būtų apjuosti šventovę, nukloti piramidžių konstrukcijas. Jie, tarsi Lasko uolų freskos, byloja apie kanonų nevaržomos būties pėdsakus, dvasinės esaties įrodymą.

Vyksta pažintis su ilgai tylėjusia dailininke. Norėtųsi „surėmus pečius“ išsaugoti jos vardą ateities kartoms. „Karalienė nori šokti“ – toks vieno E. Kairiūkštytės kūrinio pavadinimas. Ji pati buvo tikra grafikos karalienė.