1923 m. Klaipėdos krašto sukilimas lėmė, kad šiandien esame valstybė su uostu, apie kurį svajojome ištisus šimtmečius. Šiandienos „Laisvės kryžkelių“ svečias – Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Audrys Antanaitis. Pirmas klausimas – ar galimą tą 1923 m. sausio 9 – 16 dienų karinę lietuvių operaciją Klaipėdoje vadinti sukilimu ?

Vytautas Šilas. Be abejo galima. Tai buvo sukilimas. Nuo kitų sukilimų jis skyrėsi tik tuo, kad  nebuvo toks kruvinas, aukų buvo mažai. O visi kiti sukilimų požymiai buvo – buvo sukurta, panaudosiu marksistinį terminą, revoliucinė situacija, t.y gyventojai buvo nepatenkinti esama valdžia, jie buvo nepatenkinti tuo, kas jų laukė. Todėl vietose buvo pašalinta administracija ir valdžia paimta į savo rankas. O galiausiai buvo pasinaudota sukilimo rezultatais.

A. A. O sukilimo rezultatas buvo tas, kad Klaipėdos kraštas pritariant Antantės sutarties valstybėms buvo sujungtas su Lietuva. Taip buvo atstatyta istorinė teisybė...?

V. Š. Būtent. Buvo įvykdytas Versalio sutarties punktas, kuriuo santarvininkai buvo pažadėję perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai tada, kai nusistovės Lietuvos sienos.

Ričardas Čekutis. Reikėtų papildyti, kad pagal tą pačią Versalio sutartį Klaipėdos kraštą administravo Prancūzija ir kontroliavo prancūzų kariuomenė. O tai įvyko todėl, kad Lietuva kaip valstybė tuo metu dar tik kūrėsi, o Antantės santarvininkai Klaipėdos kraštą tiesiog atėmė iš nugalėtosios I Pasauliniame kare Vokietijos, bei pavedė jį administruoti Prancūzijai. Bet man iškilo klausimas, kodėl vis tik nugalėtoji Vokietija buvo itin suinteresuota, kad Klaipėdos krašto kontrolė pereitų būtent Lietuvai, o ne Antantės valstybėms ? Kodėl taip atsitiko, kodėl Klaipėdos krašto vokiečiai faktiškai nesipriešino mūsų sukilėlių daliniams ?

V. Š.  Vokiečiai ne tik kad nesipriešino, bet net gi tam tikra prasme lietuviams padėjo todėl, kad išvengtų liūdnos Vokietijai perspektyvos – Klaipėdos kraštas Prancūzijai pritariant ir padedant galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ - freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Bet tą šiandieniniais terminais vadinamą laisvąją ekonominę zoną vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu.

A. A. Bet panašu į tai, kad Vokietija Lietuvai padėjo todėl, kad ją laikė silpniausia – kada norėsime, tada Klaipėdą atsiimsime atgal...

V. Š. Be abejo. Tai ir įvyko 1939 m. Tiesa, tokio dokumento nėra, bet logika gali būti tik tokia.

R. Č. Kiek man žinoma, buvo netgi tam tikrų Lietuvos pareigūnų konsultacijos su Vokietijos pareigūnais šiuo klausimu. Ir Klaipėdos krašto vokiečiai netgi turėjo nurodymus lietuviams nesipriešinti duotus Vokietijos pareigūnų. Ateis laikas, ir viskas bus tvarkoje. Ar ne taip, ponas Šilai ?

Klaipėdos sukilimo dalyvio fotografijų, įamžinusių sukilimą, vinjetė

V. Š. Taip, teisingai, vokiečiai parėmė Klaipėdos sukilimą. Tiesa, parama ginklais buvo labai menka, bet buvo. Pavyzdžiui kai lietuvių daliniai kirto Klaipėdos krašto sieną nuo Tilžės pusės, ten budėję vokiečių pasieniečiai tyliai ramiai pasitraukė iš savo postų, palikę ten ginklus. Bet tai buvo daugiau simboliška karinė pagalba. O pagrindinė pagalba buvo tokia – Vokietija per savo atstovą Klaipėdoje ramino vietinius aršius vokietininkus. Jie tiesiog buvo prašomi nesivelti į konfliktus mitinguose prieš Freischstadtą  ir už susijungimą su Lietuva, buvo prašomi sėdėti ramiai ir niekur nesikišti. Dėl to sukilime dalyvavo lietuviai, vienas kitas vokietis, o didžioji vokiečių dalis tiesiog sėdėjo namuose ir laukė kuo visa tai baigsis. Kiek žinoma sukilėliams priešinosi tik vienas kitas prancūzų paliktas vokiečių policininkas.

A. A. Kaip manote, o kodėl pati Antantė irgi nesipriešino. Juk Lietuva buvo tik musė prieš ją – I Pasaulinį karą laimėjusių šalių sandraugą ?

R. Č. Šioje vietoje prancūzų pozicija buvo labai keista. Jie visada palaikė Lenkiją. Ir šiuo atveju prancūzai tarsi norėjo Klaipėdos kraštą atiduoti lenkų kontrolei. Ir įvyko kažkas nesuprantamo – ar tai jie nesitikėjo lietuvių puolimo, ar jie iš viso neturėjo rimtos politikos šiuo klausimu.

Prancūzų išlydėtuvės

V. Š. Antantė – tai ne vien tik Prancūzija. Tai dar ir Didžioji Britanija, ir Italija, ir Japonija. Visos tos šalys neturėjo vienodos nuomonės kaip kas turi būti sprendžiama. Kita vertus Klaipėdos kraštas iš Vokietijos buvo paimtas remiantis tuo, kad šis kraštas visada buvo lietuviškas, o Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą. O pati Versalio sutartis galiojo ne tik iš Vokietijos paimtoms Prancūzijos teritorijoms, bet ir Lietuvos teritorijoms. Todėl Lietuvos diplomatai ir sukilėliai privertė prancūzus laikytis jų pačių pasirašytos Versalio sutarties ir tam tikrų įsipareigojimų. De facto prancūzai perdavė Klaipėdos kraštą Lietuvai jau 1923 m. sausio 18 d. – prancūzų komisaras Patesne su savo įgula sėdo į laivą ir išplaukė. O juridiškai prancūzai „spardėsi“ dar gerus metus. Tik 1924 m. gegužę buvo pasirašytas juridinis Klaipėdos krašto perdavimo aktas Lietuvai. Prancūzija pamačiusi, kad lenkai niekaip negali įeiti į Klaipėdos kraštą, stengėsi bent įteisinti  jau Lenkijos buvimą Vilniaus krašte – Prancūzija reikalavo, kad Lietuva pasirašytų taikos sutartį,  įteisinančią Lenkijos buvimą Vilniaus krašte. Ir tai buvo siejama su Klaipėdos krašto atidavimu Lietuvai.

A. A.  Klaipėda mainais į Vilnių ?

V. Š. Taip, toks buvo prancūzų noras. Ir tik Lietuvos diplomatų dėka pasisekė Vilniaus krašto klausimą eliminuoti iš tos sutarties

A. A. Kai kurie mūsų istorikai, konkrečiai Alvydas Nikžentaitis, Klaipėdos krašto sukilimą vadina tiesiog okupacija. Paprasčiausiai Klaipėdos krašto sukilimą prilygina lenkų Vilniaus krašto okupacijai. Ką Jūs apie tai galvojate ?

Sukilėliai iškelia Mažosios Lietuvos vėliava

V. Š. Visų pirma lenkai užgrobė jiems niekada nepriklausiusį kraštą. Juk Vilnius – mūsų senoji sostinė. O Klaipėdos kraštas – etninė Lietuva. Jau vien dėl to A. Nikžentaičio sulyginimas yra nekorektiškas. Kita vertus, Mažosios Lietuvos gyventojai savo poziciją jau buvo išreiškę 1918 m. spalio 30 d. Tilžės aktu, kuriame aiškiai pabrėžė, kad nori palikti pamotę Vokietiją ir jungtis prie motinos Lietuvos. Todėl galima teigti, kad 1923 m. Klaipėdos sukilimas  buvo 1918 m. Tilžės akto valios įvykdymas. Ir nors lietuviams nepasisekė atgauti visos Mažosios Lietuvos, bet buvo atgauta bent šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis.

Taip pat noriu paminėti labai prieštaringą JAV elgesį šio konflikto metu. Tuo metu kai susikūrė Mažosios Lietuvos tautinė taryba ir buvo paskelbtas Tilžės aktas, tuometinis JAV prezidentas Vilsonas Amerikos lietuviams pažadėjo, kad jis stengsis, kad į į besikuriančios naujos Lietuvos teritoriją įeitų visa Mažoji Lietuva – visas etninis kraštas iki pat Karaliaučiaus. Deja, vėliau jis tą savo pažadą užmiršo. Ne gana to, jei Antantės valstybės Lietuvą de jure pripažino 1922 nm. Rudenį, tai Amerika pripažino Lietuvą tik po gero pusmečio. Ir visa tai nepaisant to, kad Amerikos lietuviai buvo surinkę virš milijono parašų, raginančių JAV pripažinti de jure naujai susikūrusią Lietuvos valstybę.

R. Č. Su kuo tai Jūsų manymu susiję ? Gal JAV taip pat jautė savo potencialių sąjungininkų Europoje spaudimą bei bandė taikstytis su daug galingesnių nei Lietuva valstybių pozicija ?

V. Š. Mano nuomone, motyvas tradicinis – didelės valstybės palaiko dideles. Net gi priešininkes. Šiuo atveju mano asmenine nuomone JAV vis dar tikėjosi, kad atsigaus carinė Rusija. Ir tik 1922 m. rudenį, kai Užkaukazėje ir Tolimuose Rytuose buvo galutinai sutriuškintos Santarvės ir baltagvardiečių karinės grupuotės, tapo aišku, kad carinės Rusijos nebebus, na o su bolševikais JAV draugauti nenorėjo.

R. Č. Negi Jūs norite pasakyti, kad JAV būtų neprieštaravusi, jei carinė Rusija būtų atsikūrusi buvusios imperijos sienų ribose, į kurias įėjo beveik visa Lietuva...?

V. Š. Būtent

A. A. Pakalbėkime apie Lietuvos valstybės vaidmenį Klaipėdos sukilime. Faktai rodo, kad jame dalyvavo ir Lietuvos kariuomenė, ir Lietuvos Šaulių sąjunga. Bet prieš pereinant sieną buvo nusiimti atpažinimo ženklai bei palikti dokumentai. Taip kad Lietuva elgėsi labai gudriai, nes jau buvusi gerai išmokusi Vilniaus praradimo pamoką. Bet tada reikia pripažinti, kad tai nebuvo vien tik Klaipėdos krašto lietuvių sukilimas. Tiesiog tai buvo Lietuvos kaip valstybės labai techniškai apgalvotas ir strategiškai subrandintas žingsnis.

R. Č. Be to, kiek teko skaityti, vienas Amerikos istorikas tą žingsnį apibūdino kaip patį svarbiausią tarpukario Lietuvos veiksmą užsienio politikos srityje

Sukilime dalyvavo  keli šimtai studentų ir vyresniųjų klasių moksleivių iš Lietuvos

V. Š. Jei mūsų himnas kviečia mus būti vieningais, tai būtent šis sukilimas ir parodė didlietuvių ir mažlietuvių vieningumą. Vis tik jų sąjunga buvo labai svarbi. Imkime ir pasižiūrėkime į skaičius – vietos sukilėlių buvo apie 300, o talkininkų iš Lietuvos buvo kur kas daugiau – 455 šauliai, apie 300 studentų ir vyresniųjų klasių gimnazistų, 40 karininkų ir 584 savanoriai kareiviai iš reguliarios Lietuvos kariuomenės. Iš viso apie 1400 vyrų. Reiškia talkininkų buvo kur kas daugiau nei vietinių sukilėlių. Bet vietos žmonės atliko visą labai svarbų parengiamąjį darbą.

R. Č. Po sukilimo Lietuvos kariuomenė ir šauliai išėjo iš Klaipėdos krašto, bet paliko ten lietuvišką administraciją. Kaip lietuviams pavyko administruoti tą kraštą, žinant, kad didžioji dalis gyventojų vis tik buvo vokiečiai ? Kas administravo Klaipėdos kraštą ir kokiu būdu tai buvo daroma ? 

V. Š. Pačioje pradžioje sukilėliai į administracinius postus pastatė vietinius žmones. Tiesa, buvo visokių kazusų su prancūzais. Jie jautėsi kaip ir pažeminti, todėl darė viską, kad atrodytų, kad jie neva geranoriškai perduoda Klaipėdos krašto Lietuvai, o ne yra nugalėti ir išvaromi.

A. A. Bet kiek vis tik kiek Lietuva gavo jurisdikcijos tame krašte ? Klaipėdos kraštas juk turėjo labai stiprią autonomiją.

V. Š. Iš tiesų, ta autonomija buvo labai didelė. O  Lietuvos valstybė jau nuo pat pradžių stengėsi tą autonomiją apriboti. Tačiau santarvininkai pasiekė to, kad tai neįvyktų. Lietuvos žinioje buvo gynybiniai reikalai, užsienio prekyba – bendravalstybiniai reikalai. O štai tarkim policija, švietimas buvo perduoti vokiškam seimeliui. Taip kad Lietuvai tikrai buvo labai sunku tą kraštą atlietuvinti, juolab administraciniai ir ekonominiai svertai pasiliko vokiečių rankose.

A. A. O sakykite kaip lietuviai jautėsi ir gyveno Klaipėdos krašte per tuos 15 metų, kol kraštas tarpukaryje priklausė Lietuvai ? Ar juos ten spaudė, ar jų ten daugėjo ?

V. Š. Kalbama visaip. Kalbama, kad Lietuvos vyriausybė nebuvo pakankamai įsigilinusi į esamą situaciją bei nesistengė ugdyti valdytojų iš vietinių lietuvių, juolab retas kuris iš jų turėjo geresnį išsilavinimą.  Todėl į svarbius postus buvo stengiamasi statyti lietuvius iš Kauno. Tuo naudodamiesi vokiečiai kiršino vietinius lietuvius prieš atvažiavusius čia dirbti. Tiesa palaipsniui tas antagonizmas buvo mažinamas. Ir jei Vokietijoje nebūtų atėjusi nacių valdžia, Lietuva, ko gero, su ta užduotimi būtų susidorojusi.

A. A. Tai, kad Vokietijos naciai  1939 m. atsiėmė Klaipėdos kraštą, rodo, kad jų 1923 m. priimti sprendimai buvo toliaregiški ir pragmatiški. Bet ar galime apibendrintai pasakyti, kad jei ne 1923 m. sukilimas, tai ir šiandieną mes Klaipėdos neturėtume – po II Pasaulinio karo jį kartu su Karaliaučiaus kraštu būtų pasiėmusi Rusija ?

V. Š. Be abejo. Jei ne 1923 m. sukilimas, būtų buvęs įkurtas Freischstadtas, ir Klaipėdos kraštas būtų prarastas. O vėliau jo lauktų Karaliaučiaus srities likimas. Klaipėda vadintųsi kokiu nors Primorsku, Klaipėdos krašte nebūtų nei vienos Lietuviškos mokyklos, kaip kad dabar Karaliaučiaus krašte.

A. A. Dėkojame už pokalbį mūsų svečiui Mažosios Lietuvos reiklų tarybos pirmininkui Vytautui Šilui. Ir atsisveikiname. Laida parengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Žinių radijo ir interneto dienraščio www.bernardinai.lt  Kitą savaitę kviečiame skaityti apie lietuviškąsiais karines ir policines formuotes II Pasaulinio karo metu – lietuviškuosius batalionus.

* Visos nuotraukos fotografuotos Klaipėdos sukilimo dalyvio, savanorio Leono Matkevičiaus