Kalbant apie skaudžią emigracijos problemą, savaime iškyla pilietiškumo klausimas. Galime dejuoti kiek telpa, kad Lietuva nemyli savo vaikų, bet... Bet kas yra toji Lietuva? Atsakymas banalus iki koktumo, deja, teisingas - mes patys. Kodėl laukiame malonių, rūpesčių, globos iš valdžios, atsakymo nėra. Būti piliečiu reiškia turėti ne tik teises, bet ir pareigas. Šių nemėgstame, net nenorime apie jas kalbėti. Mylimas leitmotyvas: „O ką man ta Lietuva davė?" Ne taip ir mažai. Tėvynė, nekalbant apie sentimentus, davė išsimokslinimą, sveikatos apsaugą (tegu ir netobulą, bet daug geresnę nei toje pačioje Airijoje ar Ispanijoje) ir pakankamai saugų gyvenimą iki pilnametystės. Kažkodėl šios skolos niekas mokėti nenori, lygiai kaip nevertina dovanai gauto daikto. Nupirktą vertina, o tiesiog gauto - ne.

Skaudu ir graudu, bet emigruojantieji yra tarsi prašytojų gentis: „Duok darbo už gerą algą, tegu mane visi gerbia, gatvėje man šypsosi" ir t.t., ir pan. Tėvynėje jie pasyvūs, visuomenės gyvenime ar aktualių klausimų sprendime nedalyvauja, sau tinkamos nišos neieško. Tokia yra karti tiesa, faktas, o ne priekaištas.

Antra vertus, mūsų Tėvynė irgi ne perliukas. Piliečiai juk ne visi iniciatyvūs, išprusę, ne kiekvienam Viešpats atseikėjo po vienodą kiekį energijos, neuronų, fizinės sveikatos. Pagaliau ir startinė pozicija ne visų vienoda.

Tvarką daro ir paradui diriguoja aktyviausieji, prasimušę į pirmas gretas, t. y. atsisėdę į valdininkų kėdes, per veiklą partijose sugebėję užimti kitų žmonių gyvenimą lemiančius postus. Atrodytų, kas čia blogo? Lyg ir nieko. Į priekį juk visada išeina patys energingiausi ir sumaniausi. Tai irgi tiesa. Tačiau čia susiduriame su visų pamatų pagrindu - veikla ir gyvenimu griežtai pagal moralės dėsnius. Etikos kanonai, kaip žinome, įsisavinami šeimoje ir per autentišką tikėjimą. Pastarasis, jei jis neformalus, tik fasadinis, savo esme ir yra moralė bei etika, nekalbant apie tai, jog suformuoja ir žmonių bendrabūvio taisykles taip suprantamai, jog aišku net mažam vaikeliui. Negavus reikiamo moralės užtaiso šeimoje ir mokymo įstaigose, vertybių skalė susidaro ydinga, iškreipta, jos dominantė dažniausiai yra pinigai. Tokiu būdu į mūsų visuomenės valdančiuosius sluoksnius patenka asmenys, kuriems Tėvynės gerovė terūpi nedaug, nes pirmoje vietoje jiems sava kišenė ir didesnė ar mažesnė valdžiukė. Akivaizdu, jog taip sužalotoje Tėvynėje daugybei silpnesnių, inertiškesnių žmonių gyvenimas tampa nebemielas, ir jie patraukia ieškoti svetingesnių, nors ir svetimų, krantų.

Ar galima smerkti emigruojančius Lietuvos piliečius? Sąžiningai, ranką padėjus prie širdies, atsakyti negalima nei taip, nei ne. Nes atsakymo į šį klausimą nėra. Valdiškai, formaliai žvelgiant, emigracija yra blogis, bet... Indėnai sako: „Nepavaikščiojęs su kito žmogaus mokasinais bent savaitę, jo smerkti negali." Nesunku įsivaizduoti jauną, sveiką vyrą, neturintį paklausios profesijos, lėtesnio būdo, ne ryklį, uždirbantį kokioje nors „Maximoje" 800 litų, ar policininką su tokia pačia alga ir jiems siūlomus uždarbius Airijos ar Anglijos statybose. Kaip nevažiuos neturintis būsto trijų vaikų tėvas? Ar prisimins, kad jį užaugino Tėvynė, jau kita kalba. O prisiminti turėtų, lygiai kaip ir sugrįžti į ją. Beje, gyvendamas emigracijoje irgi turėtų aktyvintis ir dalyvauti visuomenės veikloje, kad neatsidurtų intelektinėje ir sociumo baloje.

Didžiulis emigruojančių lietuvių skaudulys yra ilgesnį ar trumpesnį išsiskyrimą patirianti šeima. Sako, jog šiuo metu Lietuvoje yra per 20 tūkst. emigracijos našlaičių, t. y. vaikų, kuriuos augina seneliai ar kiti giminės, nes tėvai uždarbiauja užsienyje. Apie be tėvų augančio vaiko asmenybės formacijos sutrikimus prirašyta tiek, kad kartoti nesinori. Telieka dar kartą priminti, kad iš tų 20 000 vaikų ne mažiau kaip 2 000, tėvams uždarbiaujant užsienyje, gyvena be suaugusiųjų globos, visiškai vieni. Be mažiausios abejonės vaikai, naktimis pro miegus šaukiantys mamą, turintys daugiau nei bendraamžiai pinigų, auga agresyvesni, neurotiškesni, impulsyvesni. Suprantama, jog jų mokymasis smarkiai nukenčia arba visai žlunga. Taigi, bręsta psichologiškai ir moraliai pažeistų žmonių grupė.

Ką šiuo klausimu nuveikė valstybė? Nieko! Nėra lanksčios, biurokratiniais gniaužtais nevaržomos laikinosios globos sistemos, kad vaikai turėtų bent surogatinę šeimą ir priežiūrą. Kažkokia gremėzdiška tarsi yra, bet ji tokia, kad potencialiems globėjams nusvyra rankos. Ir problema lieka - vaikai, kuriuos užgriuvo gyvenimas be tėvų, ir jų skaičius vis auga. Tai itin žiauri Lietuvos tikrovė, ir kiekvienas turime savęs paklausti: ką asmeniškai padariau, kad to nebūtų? Aš, Lietuvos pilietis.

Antroji emigracijos bėda yra skyrybos. Teisininkai tvirtina, jog emigrantų skyrybos sudaro ketvirtadalį bendro skyrybų skaičiaus ir jų skaičius nepertraukiamai didėja. Ypač dažnos skyrybos tada, kai išvyksta vienas sutuoktinis, jo iniciatyva santuoka ir suyra. Taigi, vaikai vėl lieka be vieno iš tėvų.

Dėl vaikų emigracinės našlaitystės vien valdžią tiesiogiai kaltinti sunku, nes tai jau tėvų pasirinkimas. Tačiau pasirinkimas sunkus, nes ne kiekvienas pajėgia rinktis: sotūs, bet vieni, likimo valiai palikti vaikai ar vargo vakarienė Lietuvoje, bet visiems esant drauge.

Kas gali pateikti receptą, kaip sustabdyti emigraciją? Valdžia, Bažnyčia, mokykla? Pastarosios dvi irgi, tiesą sakant, šiek tiek gali padaryti. Pilietiškumas ugdomas ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. Neturėtų nuošalėje likti ir dvasininkai. Ar dažnai girdime per pamokslus bent žodį šia tema? Tai jau ne. Apskritai patriotizmas bei pilietiškumas mūsų bažnyčiose ignoruojamas.

Valdžios sprendimai, aišku, svarbiausi, nes jos rankose įstatymų kūrimas, ekonomikos svertai, humaniška politika, ne vien deklaruojanti, jog pas mus, girdi, demokratija, o ją įgyvendinanti realybėje.

Ar sugrįš emigrantai į Lietuvą? Tikriausiai tik dalis ir tai negreit. Ar jie laimingi emigracijoje? Kad ir ką patys sakytų, laimingi tikrai nėra. Sotūs, pasiturintys, laisvi, gal gerbiami, bet ne laimingi. Nes Lietuva yra čia, o ne Anglijoje, Ispanijoje ar Vokietijoje. Ji traukia savęsp ir trauks visada. Sentimentalius ir ciniškus, idealistus ir pragmatikus, patriotus ir kosmopolitus. Joje gimėme, užaugome, ir niekur nuo to nepabėgsi.

"Artuma" Nr. 1, 2008 m. sausis