Šios dienos tema – lietuvių karinės ir policinės formuotės per Antrąjį pasaulinį karą. Tema pasirinkta todėl, kad šios formuotės nuolatos yra Rusijos, Baltarusijos, Rytų Ukrainos žiniasklaidos taikinyje. O jų leitmotyvas tas, jog visos šios formuotės kolaboravo su naciais ir jų vertinimas yra vienareikšmiškas. Automatiškai nacių kolaborantais tampa ir Baltijos tautos. Neturime tikslo diskutuoti ir polemizuoti su ta žiniasklaida, bet norime, kad mūsų klausytojams ir skaitytojams būtų aišku, kokios buvo tos karinės ir policinės formuotės ir kokias funkcijas jos atliko. Tuo tikslu šiandien kalbamės su istoriku Arūnu Bubniu.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Siūlau pradėti pokalbį nuo 1941 m. Birželio sukilimo – į Lietuvą įžengia vokiečių kariuomenė ir randa spontaniškai apsiginklavusius sukilėlių būrius. Kas vyksta toliau ?

Arūnas Bubnys. Pradžiai keletas įvadinių sakinių. Pirma - kaip žinome, Lietuva kaip valstybė Antrajame pasauliniame kare nedalyvavo, nes dar 1940 m. buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota, todėl tada Lietuva neturėjo savo kariuomenės ir nevykdė jokios savarankiškos karinės politikos. Tačiau tai nereiškia, kad tiek Lietuva, kaip valstybė, tiek lietuviai kaip tauta karo metais nenukentėjo. Lietuviai buvo priversti kariauti abiejose priešiškose pusėse – vieni Raudonosios armijos sudėtyje, kiti Vokietijai pavaldžiuose kariniuose ir policiniuose daliniuose. Kalbant apie Vokietijos pusę, reikia priminti, kad iki Antrojo pasaulinio karo ir pačioje jo o pradžioje III Reicho politinė ir karinė vadovybė savo sąjungininkais laikė ir oficialiai pripažino tik italų, kroatų, vengrų, suomių, slovakų ir rumunų karius. Visų kitų tautų kariai, kaip išsireiškė pats Adolfas Hitleris, buvo „neverti nešioti ginklą“. Vokiečiai kitų tautų karius laikė nepatikimais ir baiminosi, kad pasikeitus situacijai frontuose, jie galėtų ginklus atsukti prieš vokiečius. Tačiau situacija karo eigoje keitėsi ir koregavo III Reicho vadovybės planus.

1941 m. sukilėliai

Wehrmachto kariai Lietuvos teritoriją užėmė per savaitę, tačiau įžengę į didžiuosius Lietuvos miestus rado juos kontroliuojamus ne rusų bolševikų, o juos nugalėjusių lietuvių sukilėlių, save vadinusių partizanais. Tada vokiečiams ir iškilo klausimas ką daryti su šiomis ginkluotomis lietuvių formuotėmis. Vien Kaune ir Kauno apylinkėse veikė kelios dešimtys sukilėlių būrių. Taip pat būtina pažymėti, kad po vienerių sovietinės Rusijos okupacijos metų pilnų represijų, trėmimų ir žudynių, didžioji lietuvių dalis laukė karo ir tikėjosi, kad Vokietija Lietuvai bus draugiška valstybė ir ne tik padės atsikratyti sovietų okupacijos, bet ir leis atsikurti Lietuvos valstybei. Iš tiesų buvo sukurta Laikinoji vyriausybė (plačiau apie Laikinėją vyriausybę skaitykite „Laisvės kryžkelės“ 2007 aut.), buvo sukurtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų štabas. Buvo tikimasi, kad Vokietija pripažins ne tik Laikinąją vyriausybę, bet ir Lietuvos kariuomenę, kaip savo sąjungininke kare prieš Sovietų sąjungą.

R.Č. Bet naciai iš pradžių į visa tai žiūrėjo pakankamai palankiai !?

Kaunas 1941 m. birželio 28 d.

A.B. Iš pradžių Vokietijos pusėje buvo nesusigaudymas ir situacijos nesupratimas. Manau, kad, įžengdami į Lietuvos teritoriją, vokiečiai nesitikėjo, jog didžioji lietuvių dalis pasitiks juos vos ne kaip išvaduotojus – ir ne tik kad nesipriešins, bet ir parems jų kariuomenę. Ir kol iš Berlyno nebuvo gautos atitinkamos instrukcijos, lietuvių sukilėlių būriai nebuvo nuginkluojami. Tiesa, buvo atskirų epizodinių susidūrimų tarp lietuvių ir vokiečių, kai pastarieji tiesiog sušaudė lietuvių sukilėlius, bet tai buvo labiau išimtys, o ne taisyklės.

  Bet jau 1941 m. birželio 28 d. lietuvių Kauno karo komendantas pulkininkas Bobelis oficialiai paskelbė, kad lietuvių sukilėlių būriai nuginkluojami, tačiau tą pačią dieną buvo išleistas kitas atsišaukimas, kuriame buvę sukilėliai kviečiami stoti į Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalioną.

R.Č. Koks tai batalionas ir kokios jo funkcijos?

A.B. Jo funkcijos turėjo būti pagalbinės policinės, nes vokiečiai iš pradžių kitokių dalinių tiesiog neleido kurti. Vokiečiams užimant vis didesnius Sovietų sąjungos plotus ėmė reikti papildomų žmonių išteklių, papildomų pajėgų, kurios galėtų užtikrinti saugumą ir tvarkos palaikymą užfrontėje, kurios galėtų saugoti ir karinius sandėlius, geležinkelius, komunikacijas, ir karo belaisvius. Todėl ir buvo leidžiama kurti tiek viešąją policiją, tiek sukarintus policijos dalinius – policijos batalionus, kuriuos lietuviai vadino „savisaugos batalionais“. Du pagrindiniai tokie lietuvių policijos centrai buvo Vilniuje ir Kaune. 1941 m. antroje pusėje buvo sukurti penki policijos batalionai Kaune, penki Vilniuje, po vieną – Šiauliuose, ir Panevėžyje.

R.Č. Kiek maždaug iš viso tuose batalionuose tarnavo žmonių ?

A.B. Pagal numatytus etatus viename batalione turėjo būti 500 žmonių, tačiau to principo nebuvo griežtai laikomasi – vieni batalionai buvo mažesni, kiti didesni. Paprastai būdavo apie 450–500 vyrų. 1942 m. tokių batalionų jau buvo 20. Pagal numatytą nomenklatūrą, Lietuvoje sukurtiems batalionams būdavo suteikiami numeriai nuo pirmo iki penkiolikto imtinai, vėliau nuo 250 iki 265 ir nuo 301 iki 310. Tai paskutinieji numeriai nuo 301- o buvo suteikti 1944 m. sukurtiems Lietuvos vietinės rinktinės batalionams.

R.Č. Kaip minėjote, buvo numatyta, kad šie batalionai turėjo užtikrinti saugumą ir tvarkos palaikymą užfrontėje. Kaip atsitiko, kad dalis jų kovojo prieš Raudonąją armiją fronto mūšiuose, kad ir tame pačiame Volchovo fronte ar prie Stalingrado.

  A.B. Aš Lietuvių policijos batalionų veiklą suskirstyčiau į kelias sritis. 1941 m. pabaigoje – 1942 m. pradžioje dauguma batalionų buvo išsiųsta už Lietuvos ribų – į Baltarusiją, Ukrainą ir Rusijos šiaurinę dalį.  Jų pagrindinės veiklos kryptys taip pat buvo trys – karinių objektų – amunicijos sandėlių, geležinkelių – apsauga, antra kryptis – tai kova su raudonaisiais partizanais bei dalyvavimas fronto veiksmuose Rytuose, o trečia veiklos kryptis – mums pati liūdniausia – tai dalies policijos batalionų dalyvavimas holokauste.

Lietuvių bataljono kariai ties saugoma geležinkelio stotimi Rusijoje

Beveik visi Lietuvių policijos batalionai, kurie buvo išsiųsti už Lietuvos ribų į Rytus arba saugodavo karinius objektus ir geležinkelius, arba dalyvavo antipartizaninėse akcijose. Apie septyni batalionai, mano žiniomis įvairiu laikotarpiu nuo 1941 m. iki 1944 m. kovėsi prieš Raudonąją armiją fronto veiksmuose. Tačiau reikia pažymėti, kad jų koviniai veiksmai buvo labiau atsitiktinio pobūdžio, nei planingi. Iš esmės juk tie batalionai turėjo vykdyti užfrontės saugumo palaikymo funkcijas, bet būdavo tokių atvejų kai Raudonoji armija pralauždavo frontą, ir lietuviams tekdavo lopyti fronto linijos spragas bei norom nenorom kautis su sovietų koviniais daliniais. Daugiausiai tokių atvejų buvo 1944 m. Pavyzdžiui, tų pačių 1944 m. liepą Kaune iš keturių Lietuvių policijos batalionų buvo suformuotas Pirmasis lietuvių policijos pulkas, kuris traukdamasis iš Kauno Suvalkijos ir Tilžės kryptimi turėjo atlaikyti stiprius sovietų tankų antpuolius. Pulkas į Tilžę atvyko 1944 m. rugpjūčio 1 d. ir čia buvo vokiečių nuginkluotas – didžioji dalis karininkų buvo išvežti į Drezdeną, o  kareiviai paskirti į priešlėktuvinės gynybos dalinius.

Nors ir nemaloni, bet tiesa ta, kad dalis policijos batalionų dalyvavo ir holokauste. Mano žiniomis vienokia ar kitokia forma holokauste dalyvavo dešimt batalionų. Ką reiškia vienokia ar kitokia forma – vieni batalionai tiesiog vykdė getų ir koncentracijos stovyklų apsaugą, t.y. holokauste tiesiogiai nedalyvavo, o kiti batalionai žydų žudyme dalyvavo tiesiogiai. Tai 1-asis (vėliau gavęs 13-tąjį numerį) Kauno batalionas, kurio trečioji kuopa sudarė SS karininko Hamano „skrajojantį“ būrį, kuris vykdė masines žydų žudynes Kauno ir Alytaus apskrityse.

R.Č. Bet šie batalionai represiniuose veiksmuose prieš žydus dalyvavo ne tik Lietuvos teritorijoje ?

A.B. Taip. Jei 1-asis Kauno batalionas žydus žudė 1941 m. vasarą ir rudenį Lietuvos teritorijoje, tai 2-asis 1941 m. spalį buvo išsiųstas į Minsko sritį, kur kartu su vokiečių gestapininkais ir baltarusių pagalbine policija vykdė žydų žudymą daugiausiai Minsko srityje.

R.Č. Minėjote, kad 1944 m. rugpjūtį Tilžėje buvo išformuotas iš keturių batalionų sudarytas Pirmasis lietuvių policijos pulkas. Koks buvo kitų Lietuvių policijos batalionų likimas ?

A.B. Batalionų likimas buvo įvairus. Reikia priminti, kad į batalionus tarnauti stojantys vyrai, buvo priimami šešiems mėnesiams. Tačiau, karui užtrukus, šios taisyklės vokiečių valdžia nesilaikė – tarnybos terminas vis būdavo pratęsiamas, kol galiausiai buvo pasakyta, kad reikės tarnauti iki karo pabaigos. Savaime suprantama, kad didžiajai daliai karių tas karas už svetimos valstybės interesus buvo sunkus, nemalonus ir beprasmis dalykas, todėl nuo 1943 m. prasidėjo masinis dezertyravimas. Iki 1944 m. pradžios buvo dezertyravę apie 2000 karių. 1944 m. vasarą buvo išformuota didžioji Lietuvių policijos batalionų dalis, o didžioji dalis jų karių išsiųsta į įvairias pagalbines tarnybas Vokietijos teritorijoje. Tačiau reikia paminėti ir tris Lietuvių batalionus, kurie kartu su Latvių SS divizijų kariais kovėsi Kuršo katile ir laikėsi ten nepasidavę iki pat Vokietijos kapituliacijos. Tiksliau, iki pat 1945 m. gegužės 9 d. sovietams priešinosi du Lietuvių policijos batalionai – 13-asis ir 256-asis, o 5-asis lietuvių batalionas, saugojęs Latvijos pakrantes ties Liepoja, 1944 m. pabaigoje buvo išformuotas, nes lietuvių kariai leisdavo Latvijos gyventojams kateriais ir laiveliais masiškai bėgti į Švediją.

R.Č. Ar nematote paradokso tame, kad tuo pačiu metu, kai vieni Lietuvių policijos batalionai buvo išformuojami ar išsivaikščiodavo patys, kūrėsi generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujama Lietuvos vietinė rinktinė ?

Lietuvos vietinės rinktinės įkūrėjas Generolas Povilas Plechavičius (centre)

A.B. Lietuvos vietinė rinktinė generolo Povilo Plechavičiaus iniciatyva buvo pradėta formuoti 1944 m. vasario mėnesį ir gyvavo labai trumpai. 1944 m. Vasario 16-ąją generolas P.Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos vyrus, ragindamas juos stoti į jo vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę. Ir skirtingai nuo to kai 1943 m. kovo mėnesį vokiečiai nesėkmingai bandė suburti lietuvišką SS batalioną, Vietinės rinktinės kūrimas buvo labai sėkmingas. Esmė ta, kad 1944 m. pradžioje situacija Lietuvoje jau buvo kitokia – Rytų Lietuvoje stiprėjo raudonųjų ir lenkų partizanų banditizmas, buvo daug civilių lietuvių aukų, todėl ir Lietuvos vietinė rinktinė buvo steigiama tam, kad palaikytų tvarką Lietuvoje – jokie jos padaliniai neturėjo būti siunčiami už Lietuvos ribų. Taip pat link Lietuvos artinosi Rytų frontas, todėl tiek visuomenės, tiek lietuvių tautinio pogrindžio akimis Lietuvos vietinė rinktinė turėjo tapti ta jėga, kuri būtų palaikiusi tvarką ir ramybę krašte, o vėliau jos pagrindu būtų formuojama Lietuvos kariuomenė, kaip būtina jėga kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. Todėl vietinės rinktinės kūrimas buvo sėkmingas, per kelias savaites į jos gretas užsirašė keliolika tūkstančių žmonių. Buvo suformuota dešimt batalionų, kurie, kaip jau anksčiau minėjau, gavo numerius nuo 301 iki 310. Be to dar buvo įsteigta Lietuvos vietinės rinktinės kariūnų mokykla Marijampolėje.

Pirmas dešinėje Lietuvos apsauginės srities komendantas generolas majoras Emil Just, antras dešinėje pirmasis ir vidaus reikalų generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas. Antrame plane Lietuvos vietinės rinktinės kariai. 1944 m. pavasaris.

Deja, generolo P.Plechavičiaus, vadovavusio rinktinės štabui, santykiai su vokiečių SS valdžia kuo toliau, tuo darėsi vis labiau įtempti, nes vokiečiai nesilaikė savo duotų pažadų, reikalavo vis daugiau gyvosios jėgos į naujai formuojamus karinius dalinius arba darbams Vokietijoje. Net gi 1944 m. kovo balandžio mėnesiais prisidengdama Lietuvos vietine rinktine bandė įvykdyti masinę mobilizaciją. Gegužės mėnesį buvo pateikti nauji reikalavimai  - buvo reikalaujama siųsti Lietuvos vietinės rinktinės batalionus už Lietuvos ribų bei pareikalauta visiško generolo P.Plechavičiaus ir jo vadovaujamos rinktinės pavaldumo SS vadovybei. Konfliktas vis labiau stiprėjo kol galų gale 1944 m. gegužės 15 d. buvo suimtas generolas P. Plechavičius ir kiti jo štabo nariai, o Lietuvos vietinės rinktinės kariai buvo nuginkluoti. Nuginklavimo metu ir po jo buvo sušaudyta apie 8

Tėvynės apsaugos rinktinės ženklas

0 rinktinės karių, liaudyje vadinamų plechavičiukų.

R.Č. Pabaigai papasakokite apie Tėvynės apsaugos rinktinę, pasitikusią Rytų frontą šiaurės Žemaitijoje.

A.B. 1944 m. vasaros pabaigoje rudens pradžioje Žemaitijoje, daugiausiai Telšių apskrityje buvo kuriamas dar vienas karinis junginys – Tėvynės apsaugos rinktinė (plačiau apie Tėvynės apsaugos rinktinę skaitykite „Laisvės kryžkelės“ 2007 aut.) Buvo formuojami du pulkai, deja iki galo jų taip ir nespėta suformuoti. Tėvynės apsaugos rinktinės istorija buvo trumpa ir tragiška – 1944 m. spalio pradžioje prasidėjus sovietų puolimui Žemaitijoje, menkai ginkluoti rinktinės vyrai nelabai galėjo pasipriešinti prie Sedos prasiveržusiems sovietų tankams bei patyrė didelius nuostolius. Rinktinės egzistavimas labai greitai baigėsi, o išlikę vyrai dar spėjo pasitraukti į Klaipėdos kraštą ir Rytprūsius.

R.Č. Ačiū už pokalbį