Praėjusią savaitę Europą sudrebino Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT ) sprendimas, kad draudimas asmeniui leisti įsivaikinti vien dėl jo lytinės orientacijos pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją. Nagrinėtas vienos prancūzės lesbietės skundas, kad jai dėl lytinės orientacijos valdžia neleidžia įsivaikinti.

Toks sprendimas prilygsta šokui, nes buvo sukurtas precedentas, tai reiškia, kad kone visais atvejais, kai tokios bylos pasieks Europos Žmogaus Teisių Teismą, jos bus sprendžiamos gėjų ar lesbiečių naudai. Negana to, tai tarsi atidaro Pandoros skrynią, nes šis verdiktas neabejotinai turės įtakos visos Europos teismų praktikai ir įstatymų leidybai.

Nesu teisininkas, tad negaliu leistis į teisines subtilybes. Galiu žvelgti į moralinę reikalo pusę. Šiuo atžvilgiu EŽTT verdiktas labai stipriai dvelkia ideologija, kuri ne tik tarp homoseksualios ir heteroseksualios orientacijų deda lygybės ženklą, bet ir sumenkina pačią šeimos instituciją. Štai nutartyje sakoma, jog Prancūzijos valdžios institucijos pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio pirmą dalį, kad: Kiekvienas turi teisę į  tai,  kad  būtų  gerbiamas  jo asmeninis  ir   jo  šeimos   gyvenimas,  buto   neliečiamybė   ir susirašinėjimo slaptumas.“

Kiek pagrįsta tokia nuomonė? Juk niekas civilizuotame pasaulyje nekvestionuoja to, kad lytinė orientacija yra pasirenkama. Kiekvienas pasirinkimas implikuoja atsakomybę ir padarinius. Tad pasirenkant homoseksualumą, pasirenkamas ir nevaisingumas. Beveik bet kuris homoseksualus asmuo iš principo gali būti tėvas ar motina, tačiau, pasirinkdamas homoseksualumo praktiką, kartu jis savanoriškai atsisako ir tėvystės bei motinystės.

Tačiau tiek į tai, tiek į daugybę JT Vaiko teisių konvencijos straipsnių, kurie kalba apie tai, jog valstybė akylai turi ginti vaiko interesus, EŽTT nepanoro atsižvelgti. „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai“, – sakoma Vaiko teisių konvencijos trečiame straipsnyje. O tos pačios konvencijos 21 straipsnis skelbia, jog „Valstybės dalyvės, kurios pripažįsta įvaikinimo sistemą, rūpinasi, kad pirmiausia būtų atsižvelgiama į vaiko interesus“.

Kiekvieno vaiko interesas yra turėti tiek tėvą, tiek motiną. Sveikas žmogaus protas visada pripažino, kad vieno jų neturėdamas vaikas patiria sutrikimų asmens raidoje. Leisdama įsivaikinti valstybė yra suinteresuota, kad vaikas patektų į darnią šeimą ir bent matytų tėvo ir motinos elgesiui būdingus modelius.

Ką jis matys gėjų ir lesbiečių porose? Jei kalbama apie materialinę gerovę, tai tuo puikiai jos gali pasirūpinti (pavyzdžiui, du vyrai materialiai įprastai laikosi geriau nei vyras ir moteris). Tačiau auginti vaiką, tai ne šunį auginti (nors ką gali žinoti, gal ateityje koks dešimt „protingų“ teisėjų ir šias veiklas sulygins?). Juk heteroseksualioje šeimoje vaikui perduodami ir lyčių bendravimo įgūdžiai... Pagaliau kalbama apie išskirtinį homoseksualų gyvenimo būdą, lifestyle, kuris tikrai nėra palankus vaikų auklėjimui.

Taip pat kas yra garantuotas, kad homoseksualų įsivaikinimo užmačios visada bus grynos? Juk ta pati Konvencija vaiku laiko kiekvieną 18-os metų neturintį, žmogų. Lytiškai bręstama dar vaiko amžiuje, tad apie tai, kas vyks tokios „šeimos“ viduje, beliks tik spėlioti. O kiekvienas atsisakymas leisti homoseksualams įsivaikinti ar įsikišimas į tokios „šeimos“ gyvenimą bus traktuojamas kaip lytinė diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas.

Taip, kalbama apie tendencijas. Juk turint omenyje tai, kad homoseksualų gyvenimo būdas savaime yra hedonistinis naivu manyti, jog jie savo prašymais įsivaikinti užtvindys Europos įvaikinimo tarnybas. Tačiau esame ideologijos, kuri plauna pačius visuomenės sambūvio pamatus - šeimą, akivaizdoje.

Suprantama, kad ir Lietuvoje artimiausiu laiku panašių akibrokštų neturėtų būti. Juolab kad gėjų lygos vadas V. Simonko išdidžiai pareiškė, jog jau vieną vaiką gėjų porelė iš Lietuvos į Kanadą išsivežė. Tad čia egzistuojantis klimatas kliūčių nesudaro. Nors mus teisininkai bando raminti, kad Lietuvai tokie dalykai negresia, tačiau perspektyvos darosi aiškios.

Ar egzistuoja galimybės atsispirti šios ideologijos galiai? Visų pirma per rinkimų vajų privalome kelti klausimus politikams šia tema ir reikalauti tiesių atsakymų. Tačiau realiausia išeitis tiems, kuriems brangi tradicinė šeima, yra organizuoti referendumą, kuris priimtų Konstitucijos pataisas, užkertančias bet kokias galimybes įteisinti homoseksualų santuokas ir įsivaikinimą Lietuvoje. Gal bent šiuo klausimu nebūsime abejingi?