Bernardinų.lt skaitytojams jau pažįstamas menininkas Gitenis Umbrasas, (rubrikoje „Vaizdo komentarai“ yra nufilmuotas pašnekesys su juo) tačiau daugelis mūsų gal net kasdien praeiname pro jo sukurtus darbus Vilniaus mieste, bet tiesiog to nežinome. Kalbu apie Meilės krantus, Stebuklų plytelę Katedros aikštėje, prakalbintas buvusios KGB būstinės (Lukiškių aikštėje) cokolio akmens plokštes. Yra ir kitų. Kai kurie jau išnykę, kaip pvz. ikonos Sereikiškių parko medžių drevėse ar supintos iš žolių Vilnelės kasos, nudaužyti ir inkilai nuo „Čiulbančio kryžiaus“... Ir vistiek menininkas turi naujų, neišpildytų, laukiančių savo eilės idėjų.

Saulėtą ir snyguriuojančią popietę Gitenio Umbraso bute Antakalnyje susitikom, kad jis papasakotų daugiau apie aitvarus. Ir ne tik. Dar ankstyvą rudenį Gytis su grupe bendraminčių Nidos Parnidžio kopose leido gigantišką aitvarą, vaizduojantį Nukryžiuotąjį, nešamą trijų serafimų. Tai„Pranciškaus vizija” - vienas naujesnių Gitenio darbų.

Kaip žinome, „Pranciškaus vizija“ nebuvo pirmas aitvaras Jūsų kūryboje. Kada kilo ši idėja?

Meninius aitvarus aš darau nuo 1988 metų. Idėja buvo drobes iš parodų salės išnešti į dangaus foną, vengti sankcionuotos uždaros erdvės bendradarbiaujant su vėju, gamta. Pirmasis aitvaras buvo skraidanti plyta nuo Gedimino bokšto – paskutinė bokšto plyta, skrendanti danguje. O sumanymas padaryti „Pranciškaus viziją“ buvo kilęs dar prieš 2000-uosius, prisiminus, kaip vaikystėje nuvažiuodavau su tėvais pas giminaitę. Ši buvo kaimietė, žiemą vasarą basa vaikščiodavo. Ir kabėjo jos pirkioje tokia ksilografija, tada mama aiškino, jog iš Kristaus žaizdų į Pranciškaus rankas ir kojas eina spinduliai. Bedarant aitvarus kilo mintis, kad ta ksilografija kiek primena valdomą aitvarą.

Pats aitvaras – kaip ženklas danguje ar dangaus ženklas. Dialogas tarp leidžiančiojo ir skrendančiojo. Kaip siela, siūlas ir kūnas, tarsi gyvenimo medis, projekcija. Būtent ta jungtis tarp dangiško ir kūniško.

Praėjo pora metų, kol aitvarą dariau. Ilgą laiką kūriau piešinį, Vincas Matonis padėjo maketuoti, konstrukcijas darant talkino inžinierius Donatas Dumskis, radau ir rėmėjų, kadangi aitvaras yra 10 x 7 metrų, reikėjo finansinės pagalbos. Tariausi ir su vienuoliais.

Tuo metu, kai nuvažiavome į Nidą, buvo ciklonas, audros. Jau manėme, kad nėra vilties pakelti aitvarą. Mes tiesiog pataikėme į ciklono akį. Tai sninga, tai lyja, tai perkūnija, jau buvau viltį praradęs. Na, bet atsibundu paskutinę dieną, ryte šeštą valandą, – mėlynas dangus! Keliu draugus – netiki. Nors trumpam, tačiau vis dėlto galėjome tą aitvarą išbandyti. Tai tokia jo istorija. Bent jau šiuo metu.

Kažkada esate sakęs, jog kūriniai Jums lyg vaikai. Ką gi, daugelis jų gyvena visavertį savarankišką gyvenimą. Ar Jums svarbu, kad kūriniai būtų matomi, pastebimi? Ir kas tuomet yra svarbiau kūryboje – priežastis ar pasekmė?

Svarbu, kaip gyvena vaikai. O jeigu iš to kas išsivysto, be abejo, tik geriau. Man pačiam padaryti svarbu, nes manau, jog dalis to vis tiek yra Dievuliui. Jeigu žmonės džiaugsis, tai ir Dievuliui bus linksmiau.

Norėtųsi, kad „Pranciškaus viziją“ daugiau žmonių pamatytų. Tai viskas nuo Bernardinų vienuolyno planų priklauso, kadangi aš jiems aitvarą pasiūliau.

Atsitiktinumai – staiga pasitaisęs oras, iš kažkur atsiradęs finansavimas... Jūsų kūryboje jų daug?

Taip, tai lyg stebuklai. Tik užrašą padariau ant plytos, o jau reiškinių autorius ne aš ir negaliu privatizuoti, tik džiaugtis, kad leido man prisidėti. Kartais kūrinių gyvenimas gražesnis, nei pats autorius galėjo įsivaizduoti. Kad ir sodinant pačius „Meilės krantus“: tuo metu Venera tranzavo per Saulės diską. Sutapimas, taip, nes nepasamdysi nei Veneros, nei Saulės disko. Bendradarbiavome kartu su planetomis. Tokie atsitiktinumai pradžiugina, suteikia jėgų kitiems darbams.

Kas buvo ar yra Jūsų mokytojai? Kalbu ne tik apie dailę.

Dailės mokykloje buvo Pečiukonis, gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą. Naktimis jis dirbdavo, dieną dėstydavo. Asmenybė. Dailės akademijoje Antanas Kmieliauskas, pamenu, vežė mūsų kursą rodyti, kaip kalkes dega iš marmuro senoviniu būdu, dar buvo diedukas gyvas, kuris Smetonos laikais tai darė. Labai daug išmokau iš skulptoriaus Gedimino Karaliaus. O šiaip asmenybių ir ne iš dailės pusės buvo. Tai tiesiog žmonės, prieš kuriuos padaryti tam tikrą žingsnį savo gyvenime būtų gėda.

Esat ir pats Vilniaus dailės akademijoje dėstęs, tad kaip dėl mokinių? Ar turite savo pasekėjų?

Aš juos labiau kolegomis laikyčiau. Štai, pavyzdžiui, su „Meilės krantais“: po kurio laiko pats procesas bandytas pakartoti. Prie Arsenalo yra užrašas „Myliu tave, Anike“. Šitą ne aš dariau. Vadinasi, atsirado „sergančiųjų ta pačia liga“. O juk tai padaryti yra gana sunku – reikia ir žemę iškasti, ir pasodinti... Šilčiau pasidaro, kai susilauki palaikymo, ne toks vienas jautiesi.

Jūsų kūryboje, be formos, itin svarbus idėjinis pradas, kuris dėl tų idėjų gausos virsta daugiasluoksniškumu.

Tikrai labai svarbus idėjinis pradas. Kartais tik paskui galvoji, kaip geriau pateikti sumanymą, dar nežinai, ar tai bus skulptūra, ar dvimatė erdvė, ar kas kita. Man labai įdomus principas – jungtis. Jį taikiau kurdamas „Čiulbantį kryžių“ arba freskas medžių drevėse. Drevėse – ekologija ir mitologija. Kalkėmis obelis kaime nuo vikšrų balindavo, užcementuodavo išvalytas dreves, kad nepūtų. Tai ekologija. O medžio puošyba – jau mitologija. Kita vertus, tai ir tradicija – pietietiška freskos tradicija, kuri prigyja lietuviškame medyje būtent per higieną.

„Čiulbantis kryžius“ – tie patys du segmentai. Mitologija – dangaus skraidantys pasiuntiniai, kurie jungia žemę ir dangų, o ekologija – paukščiai.

Jungti keletą žanrų arba sričių yra įdomu, nes kartais, jei susijungia, išeina trečias. Kartais nesusijungia.

Buvusio KGB pastato cokolio sumanymas irgi iš dalies kilo mitologiškai. Kaip Basanavičiaus ar kituose pasakojimuose prakalbinamas kibiras, slenkstis, aš sugalvojau prakalbinti plytas. Senas kalno pavadinimas – Tauro kalnas, dabar Pamėnkalnis. Papėdėje – nusikaltimo įrankis. Jis ne tiek vizualiai efektingas, kiek santūrus ir rūstus.

Vasarą bus pastatyta skulptūra „Angelas“ – už galvos susiėmusią figūrą skelia dalgis, kaip žaibas. Niūrus, rimtas darbas. Kai sugalvojau, buvo 1991-ieji – šaudė tankai, drebėjo langai, tėvas gulėjo ligoninėje. Tradicija ar figūra perskelta į dvi dalis. O gal Lietuvoje tuo metu prasideda kitas amžius.

Būtent dėl to, kad Jūsų darbai yra urbanistinėje erdvėje, o gal ne tik dėl to, jie apipinti įvairiausiomis istorijomis. Jūsų darbus yra matę dauguma vilniečių, tačiau retas kuris žino, kad tai būtent Jūs juos padarėte.

Manau, kad geriau ir nežinoti, kas autorius, nes sakyti, jog esu stebuklo autorius, tai tikrai ne. Plytelę padariau, bet stebuklai – ne mano.

Štai prosenelis ar diedukas kapojo malkas iš miško parsivežtų medžių. Perskėlė – rado Rūpintojėlį. Ir susapnavo naktį, kad šis sako: „Tu nunešk mane atgal.“ Toje vietoje jis koplytėlę padarė. Tai susiję su freskomis Sereikiškių parke, nors istoriją išgirdau tik jau jas padaręs.

Aš nemačiau, bet archeologas Vytautas Urbanavičius pasakojo matęs meksikiečius, kurie žegnojosi prieš freskas medžių drevėse.

Esate tikintis. Minėjote, kad Jums ypač svarbi jungimo idėja. Tad kaip susijungia tikėjimas ir mitologija?

Aš tiesiog nepriešpriešinu, bet galiu eretiškai nusišnekėti. Juk ir Senasis Testamentas, žiūrint Naujojo akimis, yra pagoniškas. O gal ir ne. Šventos knygos abi. Tiesiog kai kurie dalykai, jeigu jie bendradarbiauja, padeda vienas kitam. Jeigu jie priešpriešinami – visi nukenčia. „Čiulbančio kryžiaus“ sumanymas buvo daryti paukščių taką čiulbančiais kryžiais, dėlioti juos paukščių migracijos keliu. Arba, kad tai žymėtų kelią nuo Jeruzalės iki Lietuvos, nuo Vilniaus iki Asyžiaus. Galėtų ir piligrimystės kelius žymėti. Tačiau sumanymą įgyvendinau padaręs tiktai vieną „Čiulbantį kryžių“ Žvėryne, Latvių gatvės gale.

Vadinasi, jungimo principą taikote ir tikėjime, ir kūryboje. Ar galima Jūsų meną pavadinti krikščionišku? Darbas kaip malda?

Tikiuosi, kad galima. Bent kai kuriuos darbus. Tačiau jaunystėje būta įvairių. Dabar, prieš darydamas kai kuriuos didesnius darbus, aš meldžiuosi, ieškau pagalbos. O kartais atsiunčiamas koks sumanymas – ir vaikštai po dešimt ar dvidešimt metų, nes jautiesi skolingas, kol nepadarai.

Nors, pavyzdžiui, pataisytas užrašas „Šiuolaikinio Melo Centras“ arba vienas iš aitvarų – myžnius, valdomas už čiurkšlės. Čia jau ne visai sakralu, arba visai nesakralu.

Klausiu, nes taip jau yra, kad krikščioniškas menas (šiomis dienomis) dažnai yra neprofesionalus, lėkštas, saldus. Idėja lyg ir yra, tačiau formos dažnai nelieka. O Jūsų – ne toks.

Kad idėja būtų gyva, suvokimo reikia. Man kartais pasiunčia jį, bet retai. Jeigu tai tik pritarimas aukštesniajam - ar jis būtų danguje, ar ministerijoj – tai vienas nuolankumo būdas, o kitas – kiek įžūlus: būtent bandymas suprasti, kas pasakyta. Kartais gali nesuprasti, gali tik pasirodyti, kad supranti. O kartais yra vien suvokimas, kad nesupranti. Bet aš bandau. Vienoje vietoje labai stengiesi, kitoje – dovanų gauni.

Religija – santykinis dalykas. Viena vertus, „Meilės krantai“ gali būti ir Jėzui, kita vertus – įsimylėjėliams. Ateina žiūrinčiųjų į dangų, svajojančiųjų. Smagu tie tyri dalykai.

Ir vis dėlto Jūsų kūryba nėra vien tik skaidri ir džiugi. Angelas arba iškalti akmenyje žmonių vardai – slegiantys, rimti darbai. Tačiau tų šviesių, žaismingų kūrinių daugiau. Ar galima sakyti, kad ir gyvenime esate daugiau toks negu kitoks? Ar Jūs laimingas?

Būnu. Esu gyvenime buvęs laimingas. O šiaip su amžiumi tik daugiau pozityvo, pavargau nuo negatyvo. Turiu planų – ir ačiū, kad turiu. Bet bijau pasakoti, kad nebūtų kaip su „Meilės krantais“, kai Motorola padarė savo reklamą apie mano idėją per radiją išgirdę. Tai turėjau eiti ir kalbėtis. Sakau: „Jūs reklama užsiimat, o man nuostoliai, galiu juos su jumis pasidalyti.“ Bet viskas gerai, draugiškai baigėsi, susitarėm, kad draugausim.

Žmogus nėra vien tiktai laimingas ilgą laiką arba vien tik nelaimingas, kitaip neišgyventų.

Tačiau vis dėlto apie planus paklausti smalsu.

Yra toks puslapis www.obuoliukai.ten.lt. Kilo sumanymas padaryti meilės žemėlapį su spalvotomis obuoliukų plytelėmis populiariose pasimatymų vietose (sociologijos studentės darė tyrimą apie žymias Vilniuje pasimatymų vietas ir su jomis susijusias istorijas). Plytelė simbolizuos Adomo ir Ievos pasimatymą Rojuje – meilės legendą bei žmonijos ir jos gyvenimo Žemėje pradžią. Viena tokia plytelė jau yra Mokytojų namų skverelyje, prie liūto, kuris ją saugo. Ne vien tik beisbolininkų galėtume pasiūlyti, o ir meilės. Bet reikėtų pagalbos įgyvendinant, žinoma, jei kas pasiūlytų, mielai paskirčiau pasimatymą.

Kalbėjosi Monika Lipšic

Bernardinai.lt