Šiandien, prisimindami Vasario 16-ąją, kalbėsime apie nepriklausomybės laikų simbolius, kuriuos mes išsaugojome. Pakalbėsime ir apie tai, kaip šiais laikais išsaugoti mums gyvąją atmintį - gyvąją, nes 1918 metai nėra dar tokie tolimi kaip Vytauto laikai ar Žalgirio mūšis. Todėl svarbu kažką daryti, kad ta atmintis išliktų gyva. Mūsų laidos svečiai – Kultūros vertybių apsaugos departamento vyriausioji inspektorė Audronė Vyšniauskienė bei Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Iki 1940-ųjų Nepriklausomybės kovų simboliai buvo bene svarbiausi Lietuvos istorijos paminklai, jais buvo rūpinamasi, prie Krašto apsaugos ministerijos tada buvo sukurta net speciali institucija, kuri prižiūrėjo žuvusių savanorių kapus bei paminklus. Kaip pavyzdį galima paminėti paminklą pirmajam žuvusiam Lietuvos savanoriui Povilui Lukšiui, paminklą karininkui A. Juozapavičiui ir kt., jau nekalbant apie atskirus savanorių kapus įvairiose kapinėse. Tuos kapus prižiūrėjo ir moksleiviai bei vietinės skautų organizacijos. Šia proga norėčiau užduoti mūsų laidos svečiams pirmą klausimą: ar mes šiandien galime pasakyti, kad tie 1918 m. Nepriklausomybės kovų simboliai yra išlikę, jie yra normalios būklės ir mes jais tikrai galime didžiuotis?

Paminklas žuvusiems Lietuvių savanoriams Bereznikų kapinėse, Lenkija

Audronė Vyšniauskienė. Ne visais atvejais ir ne visur. Aišku, departamentas skiria tam dėmesį ir kasmet po keletą tokių vietų sutvarko. Pavyzdžiui, šiais metais bus baigti darbai Aukštųjų Šančių kapinėse Kaune, kur yra palaidota apie 500 Lietuvos karių. Visi tipiniai kario kryželiai ten bus pakeisti naujais. Betoniniai kryželiai buvo beveik sunykę arba labai prastos būklės, todėl padarėme naujus tokio pat modelio, tik pritaikius visas architektūrines detales akmenyje. Šiais metais yra numatytas finansavimas šiems darbams užbaigti. Šis projektas tęsis 4-5 metus. Taip pat bus sutvarkyti ir Marijampolės karių kapai, kur palaidota apie 60 karių. Pernai sutvarkėme 7 lietuvių kapus Lenkijoje Berznykuose bei pastatėme skulptorės Dalios Matulaitės skulptūrą „Ramybė“. Kuri skirta visiems Lenkijos teritorijoje žuvusiems Lietuvos kariams.

R. Č. Šiais metais minime Nepriklausomybės atkūrimo 90-etį. Ar dabar mes jau turime kažkokį paminklą ar memorialą, apie kurį galėtume pasakyti, jog jis yra visiškai sutvarkytas, prižiūrimas bei išties yra tikrasis Nepriklausomybės kovų simbolis, verčiantis mus pagerbti tuos laikus? Pagaliau, prie kurio nebūtų gėda atsivesti ir užsienio svečius, nekalbant jau apie tai, kad ir vietos gyventojams tai būtų savotiškas traukos centras? Galbūt tokiu galėtų tapti minėtas Povilo Lukšio paminklas, esantis netoli Kėdainių? Štai žiūriu to paminklo nuotraukas, kuriose matyti, koks jis buvo tarpukariu, ir kaip atrodo dabar, apleistas bei stūksantis kažkokių burokų lauke...

Eugenijus Peikštenis. Išties, iki 1940 metų tiems dalykams buvo skirtas labai didelis dėmesys. Per tuos 22 Nepriklausomybės metus buvo pastatyti ir čia minėti tipiniai kryželiai Lietuvos kariams, ir buvo įrengtos tokios trys svarbiausios laisvės kovų atminimo vietos: paminklas Alytuje žuvusiam karininkui A. Juozapavičiui, Nežinomo kareivio kapas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune ir pirmojo Nepriklausomybės kovų žuvusio kareivio Povilo Lukšio kapas. Gal šiek tiek reikėtų prisiminti pastarojo paminklo pastatymo istoriją. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms tą 1 ha sklypo teritoriją Taučiūnų dvarininkas išpirko iš vietinio ūkininko bei padovanojo valstybei visuomeninėms reikmėms, kad būtų įamžinta ši vieta. Po to pagal Landsbergio-Žemkalnio projektą buvo sukurta piramidė ir sutvarkyta visa ši paminklo teritorija. 2003 m. KVAD‘o ir Krašto apsaugos ministerijos pastangomis yra išleistas albumas, pasakojantis apie tų laikų karių kapus bei Nepriklausomybės simbolius. Išties, dalis albume esančių nuotraukų praėjus 13-ai metų po Nepriklausomybės atkūrimo atrodo kaip priekaištas. Tai liečia ir P. Lukšio paminklą, kuris dabar yra lyg runkelių ar rapsų lauke, taip pat ir Vilkaviškio karių kapus. Aš tą priekaištą skirčiau ne tiek valstybinėms organizacijoms, kurios pagal galimybes ir tvarko, ir skiria lėšų tam, bet pirmiausia dabartinėms vietos bendruomenėms, tarsi numojusioms ranka į gyvąją atmintį. Esu peržiūrėjęs gausybę iki 1940 metų Lietuvoje darytų nuotraukų. Iš jų matyti, kad didžiulį dėmesį tam skirdavo ir mokyklos, ir visuomeninės organizacijos. Šiemet yra daug kalbama apie pilietinį bei patriotinį jaunimo ugdymą. Tuomet įdomu, ar dabar jaunimas įsitraukia į tai, kiek jam rūpi mūsų gyvoji istorija? Juk valstybė šiemet skyrė kelis milijonus litų jaunimo pilietiniam ir patriotiniam ugdymui.

Taip atrodė paminklas ir paminklo aplinka pirmajam žuvusiam savanoriui Povilui Lukšiui 1930 m. ir taip atrodo dabar.

R. Č. Kitaip sakant, iki visų jubiliejų turime gerą progą susitvarkyti. Štai p. A. Vyšniauskienė minėjo, kad KVAD‘as tvarko kapus, pasakė ir kur tvarko. Tačiau, kiek suprantu, tai yra lašas jūroje. Ar, Jūsų manymu, tai nevirsta savotišku formalumu – štai mes vieną kitą sutvarkėme, užsidėjome sau pliusiuką ir tiek žinių. Gal čia turėtų būti platesnis valstybės požiūris, sprendžiant įamžinimo problemą?

A. V. Iš tikrųjų problema ir yra ta, kad šitos minėtos vietos nevaidina jokio svarbaus vaidmens mūsų gyvenime. Jos yra pamirštos. Švenčių progomis galbūt vietinės savivaldybės aplanko tas vietas, padeda gėles ir tiek, bet tai nėra vien kažkokia šventė. Vilniuje galbūt tokiu Nepriklausomybės simboliu tapo Sausio 13-osios aukų kapai. Tačiau mes visiškai pamiršome minėtus savanorių karių kapus.

R. Č. Vilnius dar nėra visa Lietuva, kurioje yra daugybė savanorių kapų taip pat ir dar visai neblogai atrodančių paminklų, kuriuos galbūt tik reikėtų kažkiek parestauruoti ir geriau prižiūrėti bei sutvarkyti aplinką.

A. V. Na, jeigu mes nueitume į Rasų kapines Vilniuje arba Radviliškio miesto kapines, Baisogaloje, pamatytume, kad tie kapai yra sutvarkyti ir priekaištų tikrai nerastume. Taip pat yra nemažai paminklėlių net šalikelėse, kur matyti, jog vietos žmonės juos prižiūri. Bet tų kapų lankymas nėra įtrauktas į jokias valdžios švenčių programas.

Audrys Antanaitis. Vis dėlto dar grįžkime prie minėto konkretaus pavyzdžio, t.y. Povilo Lukšio žuvimo vietos. Štai matome dvi nuotraukas. XX amžiaus 4-asis dešimtmetis. Lenkų tautybės dvarininkas išperka žemės sklypą, padovanoja valstybei. Matyti, gražiai aptverta, viskas sutvarkyta. Ir štai turime 2002 metų nuotrauką... Tikrai, kažkoks runkelių ar rapsų laukas, apleista. Ar čia neprasilenkiama su įstatymais? Juk ta žemė yra valstybės nuosavybė, ji skirta konkrečiai šitam paminklui, šitam simboliui. O kažkas sugalvojo auginti burokus aplink paminklą. Kokia dar didesnė nepagarba įmanoma žuvusiems už Lietuvos laisvę? Kaip čia suprasti tą teisinę situaciją?

A. V. Šiuo atveju reikėtų pasidomėti, kam ten priklauso ta žemė...

A. A. Valstybei. Juk sakyta, kad žemė buvo išpirkta iš ūkininkų ir padovanota.

A. V. Laikai keitėsi. Galbūt kažkas atsiėmė, išnuomojo ar pernuomojo. Mes juk puikiai žinome, kokios dabar vyksta peripetijos su žemės grąžinimu.

A. A. Žinome, kas vyksta, tačiau ar tose šventose vietose gali šitaip būti? O kas turėtų visus tuos dalykus išsiaiškinti? Gal Kultūros vertybių apsaugos departamentas?

A. V. Ne, tai turėtų daryti Kėdainių rajono savivaldybė.

A. A. Gal ir savivaldybė, bet jei niekas nepaskatins, ko gero, ji to ir nedarys. Vis tiek Lietuvoje kažkas turėtų matyti tą problemos visumą.

A. V. Manau, kad tų įstatymų Lietuvoje pakanka, tik nėra jokio poreikio iš visuomenės pusės. Visuomenė ir vietos bendruomenės pirmiausia turėtų kelti tas problemas, jei joms tai rūpi...

E. P. Čia reikėtų mesti akmenėlį ir į Švietimo ir mokslo ministerijos daržą. Paimkime kad ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolius. Atvykusiam svečiui į klausimą, kas yra Jūsų tų laikų simboliai, bet koks vaikas pasakys: Trakų pilis, Gedimino pilis, Kernavė... Iki 1940 metų Nepriklausomybės kovų simboliai jau buvo žmonių sąmonėje. Naktį paklausk, kas toks yra Povilas Lukšys arba A. Juozapavičius, bet kas atsakytų. O kalbant apie šį konkretų paminklą, būtina suprasti, kad KVAD‘as galėtų jį sutvarkyti ir t.t., tačiau kur kas svarbesnė yra kasdieninė priežiūra – ir gėlytės pasodinimas, ir vaikų atvedimas prie to paminklo, ir to laikotarpio svarbos įsisąmoninimas. Pacituočiau šia proga profesoriaus E. Gudavičiaus mintį: „Vieno savanorio nemainyčiau į visus didžiuosius Lietuvos kunigaikščius“. Mes dar šito nesame įsisąmoninę ir tai pirmiausia turėtų rūpėti Švietimo ministerijai, kaip perduoti mokykloms ir pan.

R. Č. Na, gerai, tarkime, pradėti reikėtų nuo švietimo, tačiau vis viena baigti reikėtų konkrečiais darbais. Tai kas pagaliau tuos konkrečius darbus turėtų atlikti? Kas turi tuos paminklus prižiūrėti? Savivaldybė, KVAD‘as ar dar kas nors?

A. V. Priežiūra užsiima tik savivaldybė, o mes galime tik padėti restauruoti. Mūsų įstatymas tai ir numato. Mes gauname tam lėšų ir skiriame. Pavyzdžiui, Kauno Aukštųjų Šančių kapinėms mes skyrėme liūto dalį. Per 4 metus Kauno m. savivaldybė tam paskyrė 100 tūkstančių litų, o mūsų departamentas – apie 600 tūkstančių.

R. Č.  Tuomet grįžkime prie švietimo problemų. Štai p. Eugenijus užsiminė, kad tarpukario laikais didžiulis dėmesys buvo kreipiamas į Nepriklausomybės kovų simbolius. Kas trukdo dabar mūsų švietimo darbuotojams pradėti gaivinti tą istorinį atminimą tose pačiose mokyklose? Juo labiau kad, kaip minėta, yra skiriamos pakankamai didelės lėšos įvairiems švietimo projektams. Kur geriau, jei ne šitoje mūsų aptariamoje srityje, tas lėšas būtų galima panaudoti?

A. A. Matyt, trukdo tas tamsumas ir abejingumas... Čia jau retorinis klausimas.

R. Č. Bet jei skiriamos nemenkos lėšos, vadinasi, bent jau iš valstybės pusės nėra to abejingumo. Tai ar jos neįsisavinamos, ar tiesiog ne ten nueina?

E. P. Tai galėtų pasakyti Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai. Neaišku, galbūt šiemet kas nors ir pateiks paraiškų į tą projektą, tikėkimės, bet iki šiol atrodo, jog to niekam nereikia...

A. A. Mes čia iškėlėme vieną negerą pavyzdį, susijusį su Povilo Lukšio paminklo būkle. O kiek iš viso Lietuvoje yra tokių kapų bei vietų? Ar yra inventorizuota ir kokios iškyla problemos dėl jų priežiūros, lankymo? Toks įspūdis, kad kažkas turi bakstelėti pirštu.

Kai kurių miestų ir miestelių kapinėse savanorių kapai atrodo štai taip

A. V. Kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės žuvo apie 4 000 Lietuvos karių. Yra išlikę kiek daugiau nei 2 000 kapų. Vien Kaune buvo palaidota apie 800. Šie kapai, kaip minėjau, dabar artimiausiu metu bus sutvarkyti. Tad mums lieka labai nedaug...

R. Č. Ar nematote prasmės, kad būtų pastatytas šiuolaikinis dabartinių skulptorių bei architektų sukurtas monumentas, įamžinantis 1918-ųjų Nepriklausomybės kovas?

A. V. Toks paminklas maždaug prieš trejus metus yra pastatytas Radviliškyje, tik apie jį mažokai žinoma.

E. P. Tie naujieji simboliai dažnai nepritampa ar neprigyja visuomenėje. Tie patys P. Lukšio ar A. Juozapavičiaus paminklai buvo prigiję ir išliko daugelio atmintyje, žinoma, vyresnio amžiaus žmonių. Sovietų okupacijos laikotarpiu buvo daug kas sunaikinta, bet galime prisiminti, kad net sovietmečiu buvo toks simbolis J. Basanavičiaus kapas Vilniuje. Daugelis prie jo tada ateidavo.

R. Č. Gal čia yra kita problema – kai buvo draudžiama lankyti tuos simbolius ir kapus, daug kas juos lankė ir prisiminė, tačiau dabar, kai viskas leidžiama, tapo neįdomu.

Lietuvos savanorių kapai Rasų kapinėse Vilniuje lenkmečiu.

A. V. Taip, tuo labiau kad nėra jokios inspiracijos, kad kažkas nuvestų bent tuos vaikus, supažindintų, papasakotų. Pavyzdžiui, mane visą laiką labai domino Vilniuje žuvusio kario Antano Šliūpo istorija. Jis yra palaidotas Rasų kapinėse. Pasirodo, kai Želigovskio kariuomenė puolė Vilnių, jis buvo pastatytas sargyboje. Postas buvo prie dabartinės Filharmonijos. Jam paprasčiausiai pamiršo duoti įsakymą trauktis, tačiau jis nepaliko savo posto ir čia žuvo.

E. P. Įamžinimas yra nebūtinai paminklų statymas. Sovietiniu laikotarpiu nuo 1944-ųjų iki pat 1990-ųjų buvo keičiami gatvių pavadinimai. Tai yra labai nebrangus būdas įamžinti tiek Nepriklausomybės, tiek pokario partizaninių kovų dalyvius – naujai tiesiamoms gatvėms suteikti jų vardus. Keičiant senas gatves, būtų daug įvairių problemų. Bet miestai plečiasi. Kiek teko pasidomėjus sužinoti, dabar suteikiami tokie pavadinimai naujoms gatvėms: Pušų, Rūtų, Gėlių... Nors ypač prie nedidelių miestelių yra žuvusių arba net palaidotų partizanų vadų bei eilinių kovotojų, Nepriklausomybės kovų dalyvių. Čia dar yra plati erdvė įamžinimui.

R. Č. Tai būtų pasiūlymas savivaldybėms. Ta proga prisimenu, kai prieš kelerius metus kilo skandalas dėl vieno tokio įamžinimo. Vilkaviškio rajone, Gižuose, buvo norėta įamžinti partizanų išdaviko bei žudiko, nors kita vertus, žinomo vaikų poeto Kosto Kubilinsko atminimą. Vietos bendruomenės nariai pasipriešino tokioms iniciatyvoms, ir viskas tuomet baigėsi laimingai. Kodėl gi, pavyzdžiui, KVAD‘as negalėtų inicijuoti gatvių pavadinimų teigiamų herojų vardais?

A. V. Tai vėlgi savivaldybių funkcija.

A. A. Artėjant Nepriklausomybės kovų 90-ečiui reikia valstybinio požiūrio. Ką veikia savivaldybės, ką veikia Švietimo ir mokslo ministerija, ką veikia dar kažkas? Viskas kažkaip atskirai, tarsi išsibarstę, nekoordinuojama... Gerai, kad sutvarkyta daug kas, blogai, kad nesutvarkyta kažkas, kaip P. Lukšio paminklo atveju.

A. V. Mūsų departamento funkcija yra sutvarkyti, o jau kažkaip įdiegti į mūsų gyvenimą turi visa visuomenė.

A. A. Mes tai suprantame, todėl apie tai ir kalbame, kartu ir apeliuodami į visuomenę.

Tarpukariu išleistas atvirukas pirmiesiem už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiems kariams ir karininkams

A. V. Aš norėčiau, kad būtų parengta programa, ir tai kiltų ne kažkieno nurodymu, o iš pačios visuomenės, kad patys žmonės pajaustų, jog reikia tai padaryti. Nedaug mes turime tų Vasario 16-ąją įamžinančių bei įprasminančių vietų. Kariai tėra viena dalis. Yra dar signatarų gimtinės, jų kapai ir... ir viskas...

A. A. Tai gal reikia įsteigti kažkokią atskirą komisiją. Jeigu jau yra Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisija, kodėl negalėtų būti Nepriklausomybės kovų įamžinimo komisijos?

A. V. Kodėl gi ne? Tiesiog tai jau yra įamžinta, bet gal reikėtų paminėjimo. Tokia komisija galėtų apimti visas Lietuvos savivaldybes, kurios turi tokių objektų, ir tą atmintį pagyvintų. Tai galėtų būti ir tokių, kaip Antano Šliūpo, istorijų sklaida. Aš įsivaizduoju, kad ne jis vienas žuvo taip garbingai.

E. P. Tarpukario Lietuvoje apie tai buvo išleista daug straipsnių bei knygų. Kartais kyla mintis, kodėl gi tų straipsnių neperpublikuoti? Ten aprašytos kovų aplinkybės, mūšių kronika, atskirų savanorių žygdarbiai.

A. V. Aš pati esu skaičiusi, kad lenkai bijodavo eiti į mūšį, jeigu jų nebūdavo dešimtkart daugiau nei lietuvių, nors mūsų tie kareivėliai net šautuvais ir peiliais tarpusavyje dalijosi, nes visiems jų nepakako. Lapkričio mėnesį ne visi net batus turėjo...

E. P. Kita data – Lietuvos tūkstantmetis. Galvojama, kad į Lietuvą atvyks nemažai svečių, todėl juo labiau reikėtų savanorių paminklus bei kapus sutvarkyti. Gal ir eretiška mintis, bet man asmeniškai už Lietuvos tūkstantmetį yra kur kas brangesnė data 1918-ųjų vasario 16-oji bei Nepriklausomybės kovos. Galų gale, tūkstantmečio atveju kokiame kontekste mes paminėti: atvyko vienuolis Brunonas ir mes jį nudobėme...

* Povilas Lukšys gimė 1886 m. rugpjūčio 21 d. Kazokuose, Panevėžio rajone. Jis – pirmasis Lietuvos kareivis, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos karys savanoris Povilas Lukšys žuvo 1919 m. vasario 8 d. kautynių su bolševikų kariuomene metu vykdydamas žvalgybą prie Taučiūno kaimo, kur įvyko smarkus susišaudymas. Palaidotas Kėdainių kapinėse. 1929 m. P. Lukšio žūties vietoje pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas paminklas, tapęs vienu svarbiausiu Nepriklausomybės kovų bei Laisvės atgavimo simboliu. 1962 m. paminklas Kėdainių komunistų partijos komiteto įsakymu buvo nugriautas, sklypas suartas ir apsodintas runkeliais. 1989 m., minint P. Lukšio žuvimo 70–ąsias metines, šioje vietoje pastatytas medinis kryžius. 1993 m. vasario 16–ąją paminklas buvo atstatytas bei pašventintas.

Lietuvos savanoriai, 1918–1923 m. kovoję už Lietuvos nepriklausomybę