Vasario 18 dieną Pranui Morkui sukanka 70 metų. Jis – žinomas kino scenaristas, radijo žurnalistas, talentingas eseistas, aktyvus „Šiaurės Atėnų“, „Mažosios studijos“ bendradarbis. Daug nuveikė normalizuojant lietuvių – lenkų, lietuvių – rusų bei lietuvių – žydų santykius. Ilgametis Lietuvos – Lenkijos, Lietuvos -Izraelio draugijų pirmininkas. Ne vieno originalaus kultūrinio projekto autorius.

Dėdė Bul Bul Bul ir Kva Kva Kva

1986–ųjų pavasarį buvau bebaigiąs Vilniaus pedagoginį institutą ir atlikau praktiką Salomėjos Neries vidurinėje mokykloje. Vesti pirmąją įskaitinę pamoką apie Martyną Mažvydą devintokams buvau gerai pasirengęs, atsinešiau net didžiulį jubiliejinį 1947-ųjų metų faksmilinį Katekizmą. Bet vedant pamoką mokymo priemonė pasirodė pernelyg didelė, ėmė kone kristi iš rankų. Beviltiškai besidairydamas po klasę, jos vidury pamačiau man besišypsantį ilgšį ir iškart pasikviečiau priešais klasę palaikyti knygą. Tuomet jau be įtampos pristačiau visas pirmosios lietuviškos knygos grožybes. Paslaugusis asistentas buvo Jonas Morkus. Mano pirmasis mokinys, su kuriuo dar praktikos metu susidraugavau. Vėliau jis mėgdavo užsukti pas mus į bendrabučio kambarėlį paklausyti tada madingos indiškos muzikos, atsigerti arbatos ar šiaip pleptelti. Matyt, Jonas daug apie jaunąją studentų šeimą pasakodavo, kad jo tėvai galų gale neapsikentę pasikvietė mus į svečius. Ir proga atsirado – buvau grįžęs iš studentiškos darbo stovyklos Vroclave, tad galėjau papasakoti įspūdžius apie Lenkiją. Iš devynių kvadratų bendrabučio kambarėlio patekę į erdvų stalinistinės epochos kur tik įmanoma paveikslais nukabinėtą butą jautėmės kiek neįprastai. Bet pokalbis tuoj įsibėgėjo. Regis, jaunojo draugo mama Irena pilstė arbatą, Jonas su savo broliu Pranu trynėsi šalia, o priekyje įsitaisė pats Pranas Morkus. Tėvas. „Nū vuuot“, - tarsteli nutęsdamas frazę namų šeimininkas ir, prasukdamas tarsi ratu galvą, vėl ko paklausia. Kai pasigyriau, kad vienintelis iš studentų nusipirkau Č. Milošo poezijos tomelį ir storą knygą apie masonus, o pogrindyje leistą Milošą per sieną vežti pabijojau, vietoj pagyrimo susilaukiau priekaišto: „Reikėjo paimti daugiau Milošo knygų, uždėti kokį kvailą antspaudą, kad čia lenkų komunistinės jaunimo sąjungos dovana ir būtumėte ramiai pravežę“. Vietoje suimprovizuotas pasiūlymas suglumino savo originalumu.

Sąjūdžio laikais neturėjome kur gyventi. Žmona laukėsi. Niekas nenori tokiems nuomoti nors menkiausio kambarėlio, nors išprotėk. Ir štai kaip Deus ex machina Prano Morkaus pasiūlymas. Mat 1989 m. spalio vidury mirė Prano mama Galina Jackevičiūtė. Po kiek savaičių Pranas ir pasiūlė prisiglausti jo mamos bute priešais Šv. Jokūbo bažnyčią. Atskiras kambarys su balkonu, virtuvė, vonia, erdvus koridorius, telefonas su lengvai atsimenamu numeriu bei dar vienas kambarys, kuriuo naudotis negalima, tik išimtinais atvejais, atsiklausus. Be to, antras aukštas, pirmame – populiari parduotuvė, vadinama „amerikanka“. Kai paklausiau, kiek reikės už nuomą mokėti, atsakė, kad tik už komunalines. Šiais laikais sakytume - veltui. „Kai Viešpats teismo dieną mane išsikvies, tai skaičiuodamas mano griekus už tai gal kokį porą skaičiukų atmes, to visai ir užtektų“, - atsako Pranas. Tame bute praleidome apie trejetą vienų gražiausių gyvenimo metų, ir dukra kiek paūgėjo, ir audringiausi Sąjūdžio, pirmos nepriklausomybės metai praūžė. Būdavo daug svečių, ypač ateitininkai mėgdavo pavakaroti, dažnai užsukdavo poetas Vaidotas Daunys – mat visiems būdavo pakeliui. „Negyvenamame“ kambaryje kartkartėmis apsinakvodavo Vilniaus ateitininkų pakviesti iš Belgijos ir Prancūzijos vienuoliai, vasarą apsigyvendavo jų giminaitė iš Floridos Arijana Kumpis. Pranas pasirodydavo kas savaitę. Vis atsitempdavo naujai įsigytą paveikslą. Dažniausiai palikdavo „negyvenamame“ kambaryje, bet ir „gyvenamajame“ pakabindavo. Nuima kokį paveikslą, nuima kitą. Tuoj vinį į rankas ir su masyviu plaktuku iš visų jėgų taukšt taukšt. Nespėji susivokti, o didžiulis naujas paveikslas jau kabo. Mėgo tada Pranas paveikslus pats rėminti. Tik atsigabenus gimusią dukrą Ievą į namus, pirmas pasiskubino aplankyti Pranas. Atnešė Iljos Bereznicko akvarelę su miegančiu nykštuku ir pritvirtino prie jos vaikiškos lovytės. Tarstelėjo savo: „Nu vuuuot, čia tau, nuo Valerijos įgaliotinio“ ir papūtęs uodegą išėjo. Mėgdavo jis Ievą ir pagąsdinti. Įkišdavo galvą pro duris ir lėtai lėtai nemirksinčiu veidu stumte išstumdavo žodžius: „Bul...Bul... Bul...“ Ta klykdama tuoj slėptis po antklode. Išeidamas ir vėl įkiša galvą, bet jau ne Bul, o: „Kva... Kva... Kva...“ Jau po daugelio metų, kai Jonui gimė sūnus Jurgis, Pranas vis man pabrėždavo. „O, jūs nežinote, kas tai yra senelio meilė anūkėliui!“ Geras mums buvo tas dėdė Bul Bul Bul ir Kva Kva Kva.

Pionierius ir dar lenkų šnipas

Kai negalėjau apsispręsti, ar likti mokykloje, ar eiti dirbti pas Darių Kuolį į tuometinę Kultūros ir švietimo ministeriją, paskambinau Pranui Morkui. Pasitarti. „Eikite, vis tiek nepakaks mokyklos, o tautinių mažumų mokyklų darbo baras tikrai svarbus“. Nuėjau. Su Pranu Morkumi dažnai konsultuodavausi, jis gerai gaudėsi lietuvių – lenkų, lietuvių – žydų santykiuose, puikiai žinojo jų kultūrinį paveldą, ypač Lietuvoje. Tuo metu, 1992 m., apie Armija Krajowa, holokaustą literatūros beveik nebuvo, o Pranas iš kažkur visada jos turėjo, dar prieš Sąjūdį iš jo gavau pasiskaityti Izraelyje leistų knygų. Turėjo artimų bičiulių iš beveik visų Vilniuje gyvenusių tautų. Su Pranu tuo laikotarpiu generavome ne vieną projektą, susijusį su Lietuvos tautinių mažumų  kultūra ir švietimu. Turbūt labiausiai įsidėmėjau jo patarimą, kaip bendrauti su kitos tautos ar konfesijos atstovais: „Įsivaizduok, kad tu bendrauji ar siunti žinią tos tautos pačiai geriausiajai daliai, jos aristokratijai, elitui. Nesvarbu, kad pats žmogus pas tave atėjęs į ministeriją gali būti ir piktas, ir pats savosios kultūros nežino, bet tu turi žinoti!“. Stengiausi ir tebesistengiu šio principo laikytis iki šių dienų. Pranas Morkus buvo Lietuvos – Lenkijos, Lietuvos - Izraelio draugijų iniciatorius, joms ne vienus metus vadovavo, vadovauja ir šiandien. Nesunkiai įtraukė ir mane, o aš į Prano Morkaus inicijuojamą veiklą įtraukiau krūvą elitinio Vilniaus jaunimo. Ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, romų, totorių, žydų kilmės. Kaip dabar sakytų – buvome Prano palaikymo grupė, „back‘ai“. Pranas visada ką nors sugalvodavo pirmas, buvo tikras pionierius. Dar Sąjūdžio laikais jo dėka pirmą kartą visoje Sovietų Sąjungoje būtent per Lietuvos televiziją pirmą kartą nuskambėjo Rusijos imperijos himnas „Bože, caria chrani“, nepriklausomybės priešaušryje buvo parodytas įspūdingas dokumentinis filmas „Ugnies stulpas“ – apie sionizmo idėjų plėtrą bei Izraelio valstybės susikūrimą. Aišku, nubrėžiant aliuzijas į lietuvišką išsivadavimą. Kartais taip toli nueidavo, kad kaimietiško mentaliteto valstybės tarnautojai tik po dešimtmečio suvirškindavo jo idėjas. Taip buvo sužlugdytas įspūdingas lietuvių ir lenkų susitaikymo projektas. Pranas buvo ir skulptorių V. Vildžiūną prisikalbinęs, ir su tuometiniu Vilniaus vyskupu Juozu Tunaičiu sutaręs, viskas buvo suderinta ir staiga - atmesta! O projektas labai paprastas. Pasiūlyta pastatyti atsiprašymo kryžius. Lietuviai stato Glitiškėsė, lenkai – Dubingiuose, t. y. tose vietose, kur jų tautiečiai įsitraukė į civilinių gyventojų žudynes. Nesutiko Molėtų rajono valdžia. Pritrūkus argumentų visuomenininkai Praną apšaukė Varšuvos agentu.

Dabar Pranas mėgsta apie save pajuokauti: „Aš kaip senas komjaunuolis klausimą ne taip kelčiau!“ Juokas juokais, bet Pranas man labiau ne entuziazmu trykštantis komjaunuolis, o pionierius, idealistas iš Fenimoro Kuperio romanų. Visada su savo idėjomis per daug į priekį nusidanginantis.

Jis matė Leniną

Ne tik matė, bet ne kartą vedžiojo po Vilnių, nuvežė net į Sudervę. Tik ne Leniną, o savo bičiulį Josifą Brodskį. Pranas moka pasakoti apie savo mylimą Vilniaus miestą, tikrai žino tai, ko nežino joks geriausias Vilniaus gidų gildijos atstovas. Nesistebiu, kad būtent Pranas labiausiai konsultavo Tomui Venclovai rašant savo garsiąją knygą „Vilniaus vardai“. Jaunesniesiems tik noriu priminti, kad tarp Prano jaunystės draugų pagrindiniai veikėjai buvo Tomas Venclova, Aleksandras Štromas, Juozas Tumelis, Virgilijus Čepaitis. Jie pirmieji Vilniuje ėmė nešioti nailoninius lietpalčius, šokti bugi–vugi ir rokenrolą. Ir ne tik. Dar šį bei tą skaitė, vertė į lietuvių kalbą, patys rašė. Turėjo savo bendraminčių Petrapilyje, Maskvoje. Būtent Pranas Morkus perdavė lietuvių inteligentų palaikymo laišką sovietinės valdžios pjudomam Borisui Pasternakui. Su minėto rašytojo artmiausios bičiulės Olgos Ivinskajos dukra Irina Pranas ir dabar tebepalaiko ryšius, praėjusią vasarą iš Paryžiaus buvo atpūtusi į Vilnių. Vertinu, kad visoje lietuviškoje brodskiadoje ir kitose „-adose“ Pranas laikosi kukliai, tik privatesnėje erdvėje galima šį bei tą iš jo išpešti. Renginio metu nesiskubina įsitaisyti priekyje, vis taikosi kamputyje, nuošaliau. Ar daug kas žino, kad būtent Pranas Morkus garsiajam rašytojui Benediktui Jerofejevui prikabino Venečkos pravardę, kuri ir dabar tebekursuoja rusų kultūros orbitoje? O kaip jums ištrauka iš greitai pasirodysiančios knygos: 1987 m. birželio mėnesį Jorge Donnas su Bejart‘o „XX amžiaus baleto“ trupe gastroliavo Vilniuje. Tuometiniuose Kultūros ir sporto rūmuose buvo parodytas garsusis „Bolero“, Operos ir baleto teatre – kiti spektakliai. „Vilniuje jaučiuosi kaip namuose“, - šiuos žodžius Jorge Donnas ištarė gerą pusdienį pasivaikščiojęs po Vilniaus senamiestį. Stovėdamas ant Užupio pėsčiųjų tiltelio įmetė santimą, tarsi tikėdamasis dar kartą sugrįžti į tėvų ir protėvių žemę“. XX amžiaus baleto legendą Jorge Doną po Vilniaus senamiestį tą pusdienį vedžiojo Pranas Morkus.

Mėgsta ką nors pakabinti

Niekas tiek daug nepadovanojo Vilniui atminimo lentų kaip Pranas Morkus. Mat atminimo paminklines lentas dažniausiai inicijuoja kokios nors idėjos persekiojama žmonių grupelė, nenurimstanti tol, kol ta lenta nepritvatijama prie kurios nors Senamiesčio sienos. Taip atsirado paminklinės lentos iškiliems rašytojams, operos dainininkams, kompozitoriams ar monsinjorui K. Vasiliauskui. Krūvą paminklinių lentų inicijavo vietinio identiteto beieškančios baltarusių, lenkų, rusų bendruomenės. Noriu paminėti kai kurias Prano Morkaus inicijuotas paminklines lentas, kurios tikrai sukelia baltą užsieniečių pavydą. Atminimo lenta Teodorui Hercliui, pažyminti ne tik vietą, kur lankėsi sionizmo vadas, bet ir kur rinkdavosi Vilniaus rabinų taryba. Lenta bene iškiliausiam Vilniaus fotografui Janui Bulhakui, dailininkui Rafaeliui Chvolesui, poetui Mošei Kulbakui, FLUXUS tilto idėja ir lenta Užupyje, JIVO instituto kūrėjui Maksui Vainraichui, poetui Josifui Brodskui. Būtent Pranas Morkus pasiūlė, kad lentą atitengtų trys Nobelio laureatai Giunteris Grasas, Česlovas Milošas, Wislava Szymborska bei jo bičiulis Tomas Venclova. Kas tokiais projektais užsiima, puikiai žino, kad tam reikia rasti lėšų, gauti reikalingų leidimų, pačiam parašyti siūlomą eksponavimui tekstą, rasti dailininką. Tai didelis galvos skausmas. Bet Pranas rasdavo tam ir palaikymą, ir lėšų. Kai žinai apie savo mylimą miestą gerokai daugiau už eilinį kokios nors srities profesorių, pažinai daug skirtingų profesijų žmonių, kurie galėtų tau padėti, ir palaikai bent apynormalius santykius su valdžios institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, tautinėmis bendruomenėmis – ne taip ir sunku. Tad ne tik paveikslus Goštauto gatvėje Pranas Morkus kabinėjo ir kabinėja, kai ką daugiau.

 

Didysis idėjų perėtojas

Pranas Morkus tikras idėjų generuotojas, dosniai su jomis besidalijantis. Kaip ir žiniomis. Šiuo aspektu Pranas išskirtinė asmenybė, ypač daug sukaupęs nestandartinės, nenuvalkiotos ar stereotipais subanalintos informacijos. Vis dar kaip vaikas besistebintis, kad jaunoji karta, visokie kultūros vadybininkai nieko nežino nei apie savo krašto kultūrą, jos istoriją, nei jo sąsajas su pasauliu. O jeigu ir žino, tai tik standartines klišes. Neseniai man guodėsi: „Jie absoliučiai nieko nežino!“ Nenoriu minorine nata užbaigti panegirikos apie didįjį idėjų magistrą. Pabaigai pateikiu du jo projektus.

Genso žąsis

Kaip žinome, Jaunimo teatro vidiniame kieme šiuo metu nesutvarkyta erdvė. Tai buvusi Vilniaus geto teritorija. Būtent čia matosi antrame aukšte buvę geto komendanto Genso buto langai. Šalia jo namų augo vienintelis gete išlikęs medis. Kartą žydai Gensui gimtadienio proga jam padovanoję gyvą žąsį. Tai buvo ir pokštas, užuomina į jo pavardę. Žąsies pasigailėta. Medis buvo aptvertas metaline tvorele, ten žąsis ir gyvenusi. Be žiurkių - vienintelis gyvūnas visame gete. Pogrindinių mokyklų mokytojos per gamtos pamokas atsivesdavusios vaikus parodyti, kaip atrodo medis ir naminis paukštis.

Pranas ir siūlo, kad tereikia atsodinti medį, aptverti jį metaline tvorele ir pastatyti natūralaus dydžio žąsį. Tik ne gyvą, o metalinę. Kai atvesdamas užsienio kultūrinius turistus į šį kiemą papasakoju ne tik jo istoriją, bet ir apie Prano idėją, iš nuostabos jų net pažiaunės atvimpa.

Prostamol uno paminklas

Visi prisimename vienu metu per TV nuolatos zulinamą reklamą apie prostamol uno vaisto nepaprastas savybes gerinant prostatos veiklą – išgėrei jų mėnesinę porciją ir siusioji kaip eržilas. Tai Pranas ir siūlo tokį geležinį siusioklį su įspūdingo dydžio falu pastatyti prie Operos ir baleto teatro, kur fontanai. Tegul leidžia savo vitališką srovę. Svarbu, kad prie skulptūros būtų parašyta bent keliomis kalbomis, kiek „šlapimo“ jis praleidžia per minutę. Ateitų užsienio turistai prie to siusioklio, fotografuotųsi ir lygintų, o kiek gi per minutę padaro Briuselio siusioklėlis? Ir suprastų, kad apsnūdusiai Vakarų Europai net nėra ko lygintis su lietuviškuoju veržlumu, dabar sakytume – drąsa.

Vietoje epilogo

Kai pirmą kartą pasisekė Praną Morkų išsivilioti į Druskininkuose vykstantį seminarą apie tautinius stereotipus, daugelis patyrusių ir po Vakarus jau apsitrynusių istorijos mokytojų manęs vis paklausdavo: o kas tas Pranas Morkus? Iš kur jį ištraukėte? Tuomet juokais atsakiau: „Na ... tokia mitologinė būtybė!“ Vienas didžiausių Vilniaus intelektualų ir staiga mitologinė. Čia kažkaip Kanapininis ir Lašininis mums skubriai lenda į asociacijas. Bet mitas apie Vilniuje tikrai Praną yra, tik modernus. O koks jis be būtybių?

Bernardinai.lt