Bėga dienos, ir nesuskaitoma daugybė laikrodžių skaičiuoja laiką, brėžia harmonogramas, pagal kurias gyvename. Bėgantis laikas mus gąsdina, tad bandome sugriebti toje srovėje ką nors pastovaus, patikimo, nekintamo. Kasdienybėje genamės dabartį, o ji vis išslysta, tad imame nebesiorientuoti, nebepastebime, kad finišas jau artyn ir artyn. Kai bandome suvokti laiko tėkmės esmę, susiduriame su neišsprendžiamais paradoksais ir prieštaravimais. Esame įsijautę į dabarties akimirką, džiaugiamės ja. Bet tuoj pat paaiškėja, kad dabartis pranyksta kažkur tarp praeities ir ateities, ji tėra tik labai neryški riba tarp jų. Praeitis yra tai, ko jau nėra, o ateitis – tai, ko dar nėra. Tad kaip atrasti save toje „nėra“ jūroje? Nejaugi dabartis tėra iliuzija, vaizduotės padarinys? Juk apie ką bepagalvosi, viskas arba jau buvo, arba dar bus.

Taikstomės su žiauria tiesa, kad laikas yra absoliutus mūsų valdovas ir negailestingas viso naikintojas. Kokia viso ko prasmė, jei visa praeis, kad ir kokie būtų mūsų norai ir pastangos? Ar apskritai toje suspaustoje, ankštoje, nes neilgai trunkančioje, dabartyje įmanu ką nors autentiškai išgyventi? Ar verta prisirišti prie jausmų, daiktų, jeigu jie pranyksta? Kad tokios mintys veda į aklavietę, lyg ir aišku. Tačiau ištiktas išnykimo grėsmės žmogus į ją dažniausiai ir patenka. Jeigu slopins tokias mintis bijodamas tuštumos, atsidurs ir joje. Belieka žaisti kitaip. Žmogus bėga nuo savęs, save pamiršdamas. Stumia laiką pasinerdamas į darbą, pareigas, politiką, besaikį pinigų ar daiktų kaupimą. Stengiasi sukelti įspūdį, jog visa tai neapsakomai svarbu ir reikšminga. Kiti leidžia laiką vakarėliuose, pramogose ar aistringai atsideda pomėgiams. Užuot buvę savimi, gilinęsi į save, užčiuopę savąjį „aš“ visuose kasdienybės išgyvenimuose, džiaugsmuose ir liūdesyje, pergalėse ir pralaimėjimuose, meilėje ir nemeilėje, patenka į visiško sumišimo pelkę. Tad kas gi yra tas savęs pajautimas šiandien?

Levas Tolstojus savo kūrinyje „Išpažintis“ vaizduoja tokią situaciją. Žmogus, plynėje genamas įsiutusio vienragio, nudžiunga išvydęs išdžiūvusį šulinį. Tačiau pažvelgęs į jo dugną nustėrsta: ten ugnimi alsuoja slibinas. Gelbėdamasis žmogus nusitveria ant uolos augančios erškėtrožės ir pakimba. Bet rankos silpsta, tad akimis ieško, į ką dar galėtų įsikibti. Pamato, kaip aplink erškėtrožę pakaitomis ratus suka dvi pelės, juoda ir balta, ir vis ją pagraužia. Išsigelbėjimo nėra. Netikėtai pastebi, jog nuo uolos ant krūmo kapsi laukinių bičių medus, ir pratrūkęs juoku kaip vaikas puola jo laižyti.

Argi ne vaizdinga? Žinome, kad mūsų laukia mirties slibinas, o pelės – diena ir naktis – graužia kamieną, kurio laikomės. Ar tas medus atstos slibino nasrų baimę? Aišku, galime mėgautis dolce vita, negalvodami apie dienos ir nakties kaitą, bet ar medus bus vien tik saldus?

Tuo tarpu būtent suvokdami laiko tėkmę, prisimindami visa ko praeinamumą ir būsimą mirtį, intensyviau išgyvename dabarties pojūtį. Antraip ramiai prasnaustume visą gyvenimą, nesuvokdami to, kas mumyse vertingiausia, taip pat ir nepamatę to, kas aplink mus. Tačiau raganosis, slibinas, laikymasis už erškėčio krūmo yra, švelniai tariant, nepatogumai, kurie verčia mus pabusti.

Jeigu į laiką žvelgiame kaip į priešą, stengiamės savo žudiką sunaikinti, naikiname patys save. Juk laikas neatsiejamai susijęs su materijos kaita, apskritai visais pokyčiais: jis yra ir gimimo pradžia. Tikrasis žmogaus priešas yra sąstingis. O laikui tekant randasi gyvenimas ir gyvastis. Žmogaus ryšis su gyvybe ir laiku vienodai stiprūs.

Jaučiame, jog ir laiko tėkmėje liekame savimi, kažkur giliai mumyse slypi tai, kas paremta būtent laiko praeinamumu. Laikas tarsi nuteka nuo mūsų, palikdamas mus nepaliestus. Juk dažnai atrodo, kad niekas nepasikeitė, likome tokie patys. Kai stebime gamtą, jūrą, dykumą, kalnus, patiriame ramybę ir pajaučiame pastovumą, ilgaamžiškumą. Tada mums regisi, kad mes tarsi eitume per amžinybės vartus.

Laikas – priešas, laikas – budelis... Ar visiems? Ir taip, ir ne. Savisaugos instinktas verčia bijoti jo tėkmės, drebėti prisiminus finišą, ir tai natūralu, nes esame gyvosios gamtos dalis. Bet medalis turi dvi puses. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, Jo panašumą, turi nemirtingą sielą, yra atpirktas Vienatinio Sūnaus. Taigi, apačioje tykantis slibinas nutvers, tik kas iš to: juk teks grąžinti Tėvui Jo vaiką. Visa praeis: įsisiautėjęs vienragis, slibino nasrai, braškantis erškėtrožės krūmas, kruvini nuo dyglių delnai. Po kančių ir baimės ateis prisikėlimo džiaugsmas ir amžinasis gyvenimas Tėvo namuose.

O kol galime, stenkimės ragauti to aitraus laukinių bičių medaus, saldaus ir drauge kartaus, nes ir trumpa visavertės egzistencijos akimirka yra daug vertingesnė už dešimtmečius, pragyventus be meilės ir gėrio džiaugsmo, maldos ir atodūsių, spalvos ir skonio.

Šiandien nėra iliuzinis laiko intervalas. Iš tikrųjų tai mažas lašelis, ir jį galime padaryti gintaru, perlu ar paversti paprastais garais, po kurių neliks nieko. Šitai įmanoma kiekvienam žmogui, ir visi tai daro pagal savo išmanymą. Ką aš nuveikiau šiandien? Ar galėsiu atėjus laikui, kai rankos nebeišlaikys, o erškėtrožės krūmas braškėdamas lūš, ir krisiu slibinui į nasrus, sušnabždėti „atlikta“ kaip mūsų Viešpats, ar tik klyksiu iš nevilties?

Gavėnia – geriausias laikas apie tai susimąstyti.

"Artuma" Nr. 2, 2008 m. vasaris