Pradžioje jie siuntė SMS: „būkit prakeikti“, „tavo vaikai liks našlaičiais“. Policijos tyrimas baigėsi niekuo.

Po to jie sekiojo mūsų automobilį mašinomis, užtamsintais langais. Įžūliai, per kelis metrus. Arba privažiuodavo tiesiog prie kiemo ir stovėdavo tiesiai prieš langus. Veik kasdien.

Po to padegė Smiltynės kalnapušes – kilo tris paras trukęs vadinamasis šimtmečio gaisras. Dar neužgesinus ugnies, parlamentarų lūpomis jie pareiškė, už ką: už per didelį dėmesį statyboms. Ir pareiškė, kas kaltas: tik pusmetį dirbanti nauja parko direktorė. Per žiemą užželdino proskynas ir nukasė kelius prie marių. Per pusmetį sunaikino dar vokiečių įrengtą priešgaisrinį miško tinklą. Prokuratūra padegėjų nerado.

Po to jie užsakinėjo straipsnius: daug jų - piktų, meluojančių, šmeižiančių, įžeidžių. Su pavadinimais: „Parko direktorė įmynė į mėšlo krūvą“, „Stancikienė išvydo giltinę“, „Kuršių nerijoje ekologinis terorizmas“... Kiršino gyventojus, kūrė neapykantą visur: vaikams mokykloje, gatvėje, parduotuvėje... Užsakytuose straipsniuose kaltino parko direktorę viskuo – ir Neringos savivaldybės aplaidumais, įstatymų laužymais ir gamtos reiškiniais. Gendančiais keliais, prastais ir blogai prižiūrimais tualetais paplūdimiuose, kasmetiniais gaisrais ir per seklaus gaisrinėms marių gylio, su planavimu ir statybomis susijusių įstatymų pažeidimais savivaldybėje, užtrūkusiu „Maximos“ atidarymu, kormoranų perimviečių, atsiradusių anksčiau, nei įkurta parko direkcija, žuvų mariose mažėjimo, menamų ar tikrų pasiutligių, briedžių ir stirnų nacionaliniame parke, trumpo turizmo sezono, socialinio būsto trūkumo, jaunimo išvykimo į didmiesčius ir užsienį ar blogo oro. Rinko žmonių parašus. Ne sykį ir ne du. Surinko nedaug. Per mažai. Prieš ankstesnį parko direktorių pavykdavo gerokai daugiau. Todėl dar labiau siuto.

Ir užpylė visas instancijas skundais. Dešimtimis skundų.

Po to bandė pirkti - siuntė raštelius: „Kiek, kur ir kada?“ „Į kokią pusę turi būti buto langai? Kiek kambarių?“ Teisėsauga sakė, kad tai ne įrodymai.

Vėliau pranešė apie neva parko direktorės įvykdytą autoavariją Šilutėje ir pabėgimą iš įvykio vietos. liudininkai atpažino ir parko direktorės automobilį ir pačią direktorę. Byla buvo nutraukta tik įrodžius, kad pati parko direktorė tuo metu buvo komandiruotėje užsienyje su kitais kolegomis, o automobilis stovėjo Vilniaus oro uoste saugomoje aikštelėje.

O po to jie pradėjo atvirai grasinti. Išgertuvėse su vietiniais siūlė dideles sumas „už jos ir vaikų galvas“. Atvykę į parko direkciją šaukė šaudysią kalašnikovais.

O galiausiai pakeitė ministrą savesniu. Ir vėl įsidrąsino, vėl puolė. Pasistatė ant marių kranto nelegalų vagonėlį – štabą su dauginimo aparatu ir su nauju antplūdžiu pyškino dešimtys skundų, proklamacijų. O galiausiai prie mūsų namų, po langais, naktį uždegė kapinių žvakę ir šalia padėjo geltoną chrizantemą su juodu kaspinu. Policija netyrė. Sakė, kad grasinimas – tik tada, kai peilis po kaklu ar virvė ant kaklo.

Jie tikri savimi. daug. Jie turtingi, jie galingi, valdžia. Kažkada jie taip palaužė ankstesnį parko direktorių. Skundais, užsakomaisiais straipsniais, žmonių parašais. Ir direktorius užmerkė akis prieš savivalę. Prieš sąmoningą ir sistemingą įstatymų laužymą. Kol galiausiai buvo atleistas už tai, kad vienas neįveikė sistemos.

„Greitai būsi atleista ir tu,“ - prieš kelias dienas parko direktorei pergalingai išrėžė padėjėjai. Ir apsvaigę nuo savo valdžios atvirai išklojo visą scenarijų: užvertėm skundais, dabar bus kontrolės. Bus piketas, pareikalausim pasitraukti. O kitą dieną Seime, Aplinkos komitete, tam bus pritarta.

Ir tai nebuvo tik girtųjų, pabirusiųjų iš nelegalaus vagonėlio, štabo pagyros. Naujas ministras prieš mėnesį atėjo su šūkiais: „Apsaugosiu saugomas teritorijas nuo turčių“. „Paskelbsiu karą nelegalioms statyboms“. O paskelbė karą Parko direkcijai - užpuolė revizijom (pagal skundus). Ir ėmėsi saugoti turčius nuo saugomų teritorijų. Pasiūlė nutraukti bylas dėl neteisėtų statybų Kuršių nerijoje taikos sutartimis.

Buvo ir piketas. Užvakar. Laisvės dieną. Praėjus parai po grasinimų kapinių simboliais. Užlipo ant scenos Seimo narys ir parko direktorę, penkių vaikų mamą, pavadino pokario stribe. Jam plojo (skystai - buvo mažai žmonių), jis jautėsi herojumi. O vaikai, nepriklausomybės karta, manęs klausė, kas tai yra – stribas? Kodėl taip vadina mamą? Ką galėjau atsakyti? Pasakiau, kad senelis – politinis kalinys, papasakos, jis žino geriau, jis pats tai patyrė lageriuose. Nors geriausiai, aišku, žino ministro tėvas, KGB papulkininkis. Jis vadovavo jiems.

Po to jie, piketo organizatoriai, iškilminga kolona atvažiavo prie mūsų namų. Demonstratyviai sustojo po langais, ten, kur visada stovi tie, mus sekantieji, užtamsintais langais automobiliai. Šįkart pergalingai išlipo: Seimo narys, tas, kuris vadino mus stribais. O kartu su juo - išvogto žvejybos laivyno „Jūra“ likvidatorius, pagarsėjęs ryšiais su rusų šešėliniu pasauliu, to nelegalaus vagonėlio - štabo šeimininkas. Savivaldybės tarybos narė, kuriai verkiant reikia taikos sutarčių, nes jos pastatas tarp kitų dešimčių galimai neteisėtų teisme. Ir tas, kuris parko direkcijoje grasino kalašnikovais – norėjo vietoj žvejų namukų Gintaro prieplaukoje statyti viešbutį. Buvo linksmi, pakylėti, gal degtinės, gal euforijos. Mojavo, šaukė man per kiemą: „Saugok savo moteriškę“, „saugok jos sveikatą“, „greitai ateis laisvė“.

Seimo narys nepriėjo prie mūsų su vaikais. Liko anoje barikadų pusėje, ten, kur laužomi įstatymai. Kur pinigai ir savivalė. Kur jie.

Po to visi triukšmingai susėdo į savo prabangius limuzinus ir nuvažiavo. Švęsti artėjančios savo laisvės. Į tą restoraną, kuriam labai reikia taikos sutarčių. Greitų sutarčių, kol nesibaigė teismas.

Pūtė smarkus pietryčių vėjas. Marių bangos įnirtingai vertėsi per Nidos krantines gilyn į pusiasalį. Rodės marios ir vėl, kaip prieš tūkstančius metų, veržiasi susijungti su jūra. Kai jų neskyrė šis trapus smėlio takas, vadinamas Kuršių nerija.

Buvo Kovo 11-osios popietė. Rytoj prasidės devynioliktieji antrosios Nepriklausomybės metai.

Trumpa įvykių dosjė

2006-05-09, Seimo narys H. ŽukauskasDabartiniu metu politika Kuršių nerijoje yra labai keista. Visi žiūrime: ar ten vyksta statybos ar nevyksta, ar savavalinės, ar ne savavalinės. O ypač, kai atsirado nauja Nacionalinio parko direktorė“ (spaudos konferencija Seime).

2006-05-13, Seimo narys A. Bosas: „Nacionalinio parko direktorė dažnai pareiškia savo politines nuostatas, tačiau tinkamai nevykdo savo tiesioginių pareigų. KNNP direktorė yra visiškai neveikli, tad niekas negali garantuoti, kad toks gaisras nepasikartos po savaitės“ („Respublika“).

2006-11-07, Seimo narių paklausimas aplinkos ministrui (A. Boso iniciatyva): „VSTT bei KNNP antrus metus užsiima tik nelegalių statybų skandalais, pamiršdami tiesiogines savo funkcijas.

Iš Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų: „Veiklą Nacionaliniame parke organizuoja biudžetinė įstaiga Nacionalinio parko direkcija. Kuršių nerijos gyvenviečių bendrieji ir detalieji planai, statinių, inžinerinių komunikacijų ir kitų objektų statybos projektai rengiami, derinami ir tvirtinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, kitų įstatymų, statybos techninių normatyvinių dokumentų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Jų sprendiniai neturi prieštarauti Nacionalinio parko planavimo schemai.“

2007 m. gruodį Preilos ir Nidos seniūnijose renkami gyventojų parašai prieš „asmenis, kurie prisidėjo prie nelegalų statybų Neringoje – A. Stancikienę ir R. Baškytę.“ Parašai adresuojami Prezidentui, Gen. prokurorui ir kt., akcijos iniciatoriai – V. Valceris, I. Baltrušaitienė, Neringos savivaldybės administracija, išduodanti leidimus statyboms.

I. Baltrušaitienė – Neringos tarybos narė; dėl jos pastato Nidoje, Lotmiškio g. 1, teisėtumo vyksta teisminiai procesai.

2001 metais V.V alceriui, SODROS Klaipėdos skyriaus vadovui, iškelta byla dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo ir žalos valstybei padarymo – byla vėliau nutraukta dėl senaties termino. Šiuo metu V. Valceris viešbučio „Kuršių kiemas“ Juodkrantėje direktorius (savininkė – jo sesuo). 2007-10-03 negavęs KNNP direkcijos sutikimo naujai statybai V. Valceris parko direkcijos pastate pagrasina: „Jus visus čia iššaudysiu kalašnikovais, o pirmiausia – direktorę.

2008-03-11 pikete Smiltynėjeprieš gyventojų genocidą“ priimamas nutarimas: „Atleisti iš pareigų susikompromitavusias pareigūnes - Saugomų teritorijų tarnybos direktorę R. Baškytę ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorę A. Stancikienę.“

Piketo dalyviams autobusus organizavo Neringos savivaldybė, pranešimus žiniasklaidai išplatino Klaipėdos savivaldybė.

Piketo organizatorius R. Zujevas neseniai pasistatė prie Kuršių marių, Gintaro įlankoje, nelegalų vagonėlį. Buvęs Seimo pirmininko A. Paulausko patarėjas, socialiberalų partijos atsakingasis sekretorius, 2001 m. turėjęs atsistatydinti po to, kai paaiškėjo, jog kartu su ūkio ministru būdami oficialioje delegacijoje Maskvoje apsigyveno ir buvo maitinami už Š. Kalmanovičiaus, siejamo su KGB ir rusų mafija, pinigus. Anksčiau dirbo išvogto Lietuvos jūrų laivyno „Jūra“ likvidatoriumi. Likviduojant valstybinę laivybos įmonę „Jūra“ Zujevas su Valceriu už simbolinę kainą ir įsigijo vertingus pastatus Juodkrantėje. „Jūros“ grobstytojai nebuvo nubausti dėl senaties termino. Laikinoji Seimo komisija, tirianti EBSW ir G. Petrikio aferas, pernai aptiko, kad ankstesnės Seimo komisijos surinkta medžiaga apie Jūros laivyno bylą iš Seimo paslaptingai dingo.

2008-03-10, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas, socialiberalas G. Jakavonis: „Man jau pabodo gausūs skundai dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovų veiklos. Nei A. Stancikienės, nei R. Baškytės negalima prileisti prie gamtosauginės veiklos. Žiniasklaida joms uždėjusi „didžiųjų gamtosaugininkių aureolę“, tačiau turiu rimtų prielaidų, kad ten dedasi ir negerų dalykų" („Lietuvos žinios“).

2008-03-11, G. Jakavonis: „Kuo A.Stancikienė skiriasi nuo Dzūkijoje siautėjusių sovietinių stribų? Jie buvo su rusiškom uniformom“. (Piketas Smiltynėje)

2008-01-31, Kandidatas į aplinkos ministrus, socialliberalų partijos pirmininkas A. Paulauskas:Aplinkos ministerijos laukia svarbiausias uždavinys - sustabdyti savavališkas statybas ir turčių skverbimąsi į saugomas teritorijas" (BNS).

2008-03-06, aplinkos ministras A. Paulauskas:Jeigu būtų priimtas teismo sprendimas griauti pastatą Kuršių nerijoje ir tas pastatas būtų nugriautas, gali būti pateiktas ieškinys toms institucijoms, kurios išdavė leidimus, todėl svarstome taikos sutarčių variantus“ („Panorama“).

2007-09, Prezidentas V. Adamkus: „Jeigu valstybė padarė klaidą ir leido arba neprižiūrėjo, kaip dera, tai, manau, valstybė turi nugriauti ne vietoje išdygusius statinius ir atlyginti tiems, kuriems buvo suteikti nepagrįsti lūkesčiai. Valstybė privalo laikytis savo įstatymų ir juos gerbti. Todėl kad ir kiek kainuotų ar būtų nuostolingi Kuršių nerijos, kaip saugomos teritorijos, atstatomieji darbai, ji turės būti atstatyta ir likti tokia, kokia buvo. Jeigu šitą Lietuvos stebuklą, kurį dar turime, kurį tokį sunkiai rastume visoje Europoje, leisime sunaikinti, tai nežinau, ar apskritai mes turime dar kokią savigarbą. Apskritai ar yra valstybė, ar mes galime joje tvarkytis taip, kaip tvarkomasi civilizuotame pasaulyje." (žurnalas „Ekstra“)

2006-03-14, Konstitucinio Teismo sprendimas: „Teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo."

2007-06-28, Konstitucinio Teismo sprendimas: „Apibendrinant konstatuotina, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas. Taigi jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei  inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides. Priešingu atveju ne tik būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso - saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, taip pat būtų akivaizdžiai nusižengta Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams.

Bernardinai.lt