Kovo 14 d. mirė Chiara Lubich, tarptautinio Fokoliarų judėjimo įkūrėja, viena žymiausių mūsų laikų moterų Katalikų Bažnyčioje. Skaitytojams pateikiame glaustą jos gyvenimo pristatymą.

„Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“.

Šie Jono pirmojo laiško žodžiai puikiai išreiškia krikščionių tikėjimo esmę: 'Mes įtikėjome Dievo meile.' Šiais žodžiais krikščionis gali išreikšti pagrindinį savo gyvenimo apsisprendimą. Krikščionio gyvenimas prasideda ne nuo kokio etinio pasirinkimo ar didelės idėjos, bet nuo susitikimo su įvykiu, su Asmeniu, kuris suteikia gyvenimui naują horizontą, o kartu ir lemtingą kryptį."
Benediktas XVI

Įkvepiančioji kibirkštis

Būtent naujas Dievo Meilės atradimas atveria naują horizontą ir parodo naują viską nulemiančią kryptį ne tik Chiaros, bet ir milijonų žmonių gyvenime.

23 metų Chiara per Antrąjį pasaulinį karą Triente (Italija), vykstant viską naikinantiems bombardavimams, smurto ir neapykantos atmosferoje patyrė susitikimą su Dievu - Meile, Vieninteliu, kuris nežūva.

Šį atradimą ji pavadino „akinančiu“, stipresniu už Triento bombardavimą. Juo iškart pasidalijo su savo pirmosiomis draugėmis. Merginų gyvenimas radikaliai pasikeitė. Ant kapo, jei būtų mirusios, jos būtų norėjusios vienintelio užrašo: „Mes įtikėjome meile".

Šis atradimas atvers tą horizontą, kuris tapo jų gyvenimo tikslu: prisidėti, kad būtų įgyvendintas Jėzaus Testamentas „tegul visi bus viena“, Jo žmonijos šeimos suvienijimo planas.

Evangelija persmelkia visas gyvenimo sferas

 

Nuo to laiko Chiara ėmė nujausti, jog gimsta kažkas, kas pasieks pasaulio pakraščius, nušvies ir atnaujins visuomenę.

Išties, Chiarai šis naujas Evangelijos atradimas turėjo ne tik dvasinę reikšmę, ji buvo įsitikinusi, kad įgyvendinama Evangelija atneša galingiausią socialinę revoliuciją: pirmasis įrodymas pasireiškė jau 5-ajame dešimtmetyje vargingiausiuose Triento kvartaluose. Chiara ir jos bičiulės su miesto vargšais  dalijosi menkais savo ištekliais.

Jos įsitikino, kad pildosi Evangelijos pažadai: „Duokite ir jums bus duota“, „prašykite ir gausite“. Karo sūkuryje netikėtai gausiai atsirado maisto produktų, drabužių, vaistų, kurie sušvelnino didžiulę stoką.

 

Vienybės raktas

 

Susidurdama su nesuskaičiuojama daugybe skausmo, susiskaldymo ir žmonijos traumų veidų, Chiara visuose atpažįsta Kristaus, Žmogaus-Dievo Veidą. Veidą To, kuris ant kryžiaus šaukia savojo Tėvo apleistas. Jame atranda raktą, padedantį atkurti vienybę su Dievu ir tarp žmonių.

Būtent šie skausmo veidai tampa pirmaisiais Dievo valios ženklais, kurie ją paskatina įkurti Fokoliarų judėjimą. Judėjimas dėl savo sandaros įvairovės pamažu įgaus „tautos“ bruožų, brolybėje suvienyto pasaulio „laboratorija“.

Chiara kartoja, kad šis judėjimas „nebuvo žmogaus proto sugalvotas, bet atėjo iš Aukštybių. Dažniausiai aplinkybės atskleidžia, ko Dievas nori. Mes stengiamės sekti Jo valia diena iš dienos.“

Vienybė tarp atskirų žmonių, socialinių kategorijų, tautų yra svarbiausias judėjimo siekinys, kurį ji maitina savo raštais, pokalbiais, susitikimais, kelionėmis, visad primindama pirminį charizmos įkvėpimą bei radiklaumą.

 

Naujos charizmos atverti nauji keliai

 

Peržvelgiant pagrindinius judėjimo raidos etapus, išryškėja, kokių naujų kelių, pranokstančių bet kokį numatymą, atvėrė ši charizma, atsiliepdama į skubius nuolat išryškėjančius žmonijos poreikius.

Naujas dvasingumas Bažnyčioje - iš radikalaus atsakymo į Dievo Meilės kvietimą Evangelijos mokykloje kilo nauja dvasinė srovė, vienybės dvasingumas. Jo centre - meilė ir vienybė, įrašytos kiekvieno žmogaus DNR, vis labiau atskleidžia savo universalumą.

Šis naujas, Bažnyčioje gimęs, dvasingumas taps gyvybės syvus teikiančia limfa daugybei vyrų ir moterų iš kuo įvairiausių socialinių sluoksnių, įvairaus amžiaus, rasių ir kultūrų. Po keleto metų prie katalikų prisijungs kitų Bažnyčių krikščionys, žydai, taip pat ir kitų religijų išpažinėjai bei žmonės, neturintys religinių įsitikinimų iš visų pasaulio kraštų 182 šalyse.

Vienybės įrankiais tampa Chiaros įkvėpti specifiniai judėjimai: naujosioms kartoms, šeimoms, veiklai visuomenėje ir Bažnyčioje. Atsiveria tinkamiausias vienybės kelias - vaisingi dialogai; palaipsniui jos paakinti gimsta naujos visuomenės modeliai: miesteliai, įsikuriantys visuose 5 žemynuose. Siekiant skleisti vienybės kultūrą, daugėja komunikacijos priemonių skaičius: leidyklos, žurnalai, audiovizualiniai centrai, interneto svetainės.

Naujos perspektyvos įvairiausiuose visuomenės baruose atsiveria 20 a. pabaigoje: ekonomikos sferoje, kai Chiara, 1991 m. lankydamasi Brazilijoje ir matydama milžinišką socialinę nelygybę, inicijuoja Bendrystės Ekonomikos projektą, bei politikos sferoje, kai 1996 m. gimsta Politinis judėjimas už vienybę, kuris įvairiausių politinių pakraipų politikams, siekiant bendrojo gėrio, siūlo atsižvelgti į broliškumą kaip politinę kategoriją.

Vieno pasakyto „taip“ pasekmės

Chiara Lubich gimė Triente 1920 m. sausio 22 d. Fašistiniu laikotarpiu gyveno itin skurdžiai: tėvas socialistas dėl savo idėjų neteko darbo. Norėdama studijuoti, labai anksti pradeda užsidirbti pragyvenimui privačiomis pamokomis.

Krikšto vardas - Silvija. Pasirinks vardą Chiara (liet. Klara), sužavėta Klaros Asyžietės evangeliniu radikalumu.

1943 m. gruodžio 7 d. Chiara visam lakui ištaria savąjį „taip“ Dievui Trientų Kapucinų bažnytėlėje. Buvo viena 23 metų. Nesimatė nė mažiausio ženklo viso to, kas atsirado vėliau. Ši data laikoma judėjimo pradžia.

Tiesos ieškojimas, Dievo ieškojimas. Šis radikalus apsisprendimas tampa pirmu svarbiu žingsniu jos kelyje aistringai ieškant Tiesos, gilesnio Dievo pažinimo. Norėdama rasti atsakymą, gavusi mokytojos diplomą, įstoja į Venecijos universiteto Filosofijos fakultetą. Deja, negali tęsti studijų iš pradžių dėl karo sunkumų, o vėliau dėl prasidėjusio judėjimo gyvenimo. Nujaučia, kad atsakymą ras Jėzaus asmenyje, kuris apie save yra paskęs: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Jis bus jos Mokytojas.

Loreto, dvasinio nuotykio ištakos. 1939 m. dalyvauja Loreto mieste Katalikų akcijos jaunimui skirtuose kursuose. Šventovėje, kur, anot tradicijos, saugomas Nazareto namelis, glaudęs Šventąją šeimą, gauna įžvalgą, koks bus jos pašaukimas: Nazareto šeimos atkartojimas, naujas pašaukimas Bažnyčioje ir kad daugelis ja paseks šiuo keliu.

 

Katalikų Bažnyčioje

Pirmoji audiencija pas popiežių. 1964 m. Chiarą pirmą kartą audiencijoje priėmė tuometinis popiežius Paulius VI, kuris judėjime atpažino „Dievo veikimą“. Nuo to laiko daugėja – iš pradžių su Pauliumi VI, vėliau su Jonu Pauliumi II - privačių ir viešų audiencijų bei jų pasisakymų tarptautinių renginių metu.

1984 m. Jonas Paulius II, lankydamasis tarptautiniame judėjimo centre Rocca di Papa, pripažino, kad judėjime aiškia matomi susirinkime išryškėjusios Bažnyčios bruožai, o jo charizma išreiškia „Meilės radikalizmą“, kuris būdingas Dvasios dovanoms per visą bažnyčios istoriją.

Nuo 1998 m. Sekminių prasideda judėjimų ir naujųjų bendruomenių bendrystės kelias. Pirmajame didžiajame susitikime  per 1998 m. Sekmines Šv. Petro aikštėje Jonas Paulius II pripažino, kad šios naujos bažnyčios formos yra šv. Dvasios atsakymas nukrikščionėjimo pocesui ir tikisi sulaukti „brandžių bendrystės ir įsipareigojimo vaisių“. Kalbėdama kartu su kitais trimis judėjimų steigėjais Chiara Lubich jį užtikrina, kad „visomis jėgomis“ prisidės prie to, kad būtų įgyvendinta ši bendrystė. Nuo to laiko plėtojamas brolystės ir bendrystės ryšys tarp judėjimų ir naujųjų bendruomenių visame pasaulyje.

Sinodai ir Vyskupų konferencijų asamblėjos. Chiara dalyvavo Vatikane įvairiuose Vyskupų Sinoduose skirtuose: Vatikano II Susirinkimo 20-mečiui (1985), pasauliečių pašaukimui ir misijai aptarti (1987) bei Sinode apie Europą (1990 ir 1999). Chiara buvo paskirta Popiežinės pasauliečių tarybos konsultante (1985).

1997 m. buvo pakviesta pristatyti judėjimą per Bendrąją Filipinų Vyskupų konferenciją Maniloje. Vėlesniais metais ją kvietė Taivano, Šveicarijos, Argentinos, Brazilijos, Kroatijos, Lenkijos, Indijos, Čekijos, Slovakijos, Austrijos Vyskupų konferencijos .

Ekumenizmas

Judėjimo ekumeninis puslapis buvo atverstas 1961 m., tuo metu, kai popiežius Jonas XXIII krikščionių vienybės klausimą iškėlė kaip vieną svarbiausių jo 1959 m. paskelbtojo Susirinkimo klausimų. Chiara dalijasi gyvenimo Evangelija patirtimi susitikime su evangelikų-liuteronų grupe Darmstadte, Vokietijoje. Tai tapo vienybės dvasingumo sklaidos įvairiose Bažnyčiose pradžia.

Po keleto metų užsimezgė asmeniniai kontaktai:

- stačiatikių pasaulyje su ekumeniniu Konstantinopolio patriarchu Atenagoru I, o vėliau su jo įpėdiniais;

- Anglikonų bendrystėje iš pradžių su Kenterberio anglikonų arkivyskupu Ramsey iki dabartinio Rowano Williamso;

- evangelikų-liuteronų pasaulyje su tuometiniu Pasaulinės liuteronų federacijos prezidentu, vyskupu Christian Krause ir su generaliniais sekretoriais, kurie keičiasi Ekumeninėje Pasaulio Bažnyčių Taryboje Ženevoje. Visi skatina skleisti vienybės dvasingumą įvairiose Bažnyčiose.


Tarpreliginis dialogas

 

Visuomenėje, kuri vis labiau tampa daugiakultūrė bei daugiareliginė, išryškėja taikos ir dialogo, prasidėjusio aštuntajame dešimtmetyje, vaisiai.

Chiara ir judėjimas užmezga kontaktus ne vien su pavieniais iškiliais žmonėmis ar įvairių religijų išpažinėjais, bet su ištisais judėjimais.

Budistai. Pirmoji moteris krikščionė Chiara Lubich pateikia savo dvasinę patirtį 1981 metais vienoje Tokijo šventykloje, dalyvaujant 10 000 budistų, o 1997 metais Tailande ji kalbėjo budistų vienuoliams ir vienuolėms.

Musulmonai. Po kelių mėnesių istorinėje Harlemo mečetėje ‘Malcolm X’, Niujorke, ji kalbėjo susitikime su 3000 musulmonų afroamerikiečių;

Žydai. Tais pačiais metais žydų organizacijų kvietimu svečiuojasi Buenos Airėse.

Induistai. 2001 m. lankosi Indijoje: atverčiamas naujas puslapis judėjimo dialoge su induizmo pasauliu.

1994 paskiriama Pasaulio Religijų už taiką tarybos (WCRP) garbės prezidente.

Visuomenė

Nuo pat pradžių Triente prasidėjusi taiki evangelinė revoliucija sužadina ir religinių įsitikinimų neturinčių žmonių susidomėjimą. Su sekuliariu pasauliu dialogas plėtojamas remiantis didžiosiomis žmonijos vertybėmis, tokiomis kaip solidarumas, broliškumas, teisingumas, taika ir vienybė tarp žmonių, grupių ir tautų.

Chiara kviečiama kalbėti apie tautų vienybę JTO Simpoziume Stiklo Rūmuose 1997 m. gegužę.

Pasako kalbą Berne vykusioje Šveicarijos konstitucijos 150-ųjų metinių minėjime 1998 m. kovą.

Strasbūre pristato judėjimo visuomeninę ir politinę veiklą grupei deputatų Europos Parlamente 1998 m. rugsėjį.

Dar kartą kalba Stasbūro konferencijoje, skirtoje Europos Tarybos 50-mečiui tema „Rinkos visuomenė, demokratija, piletiškumas ir solidarumas“, pristatydama Bendrystės ekonomikos patirtį (1999 m. birželis).

Insbruke (Austrija) suvažiavime „1000 miestų už Europą“ kalba tema „Broliškumo dvasia politikoje - Europos ir pasaulio vienybės raktas“, dalyvaujant daugeliui miesto merų, aukštiems Europos politikams bei aukščiausio lygio Austrijos valdžios atstovams (2001 m. lapkritis).

Vienybės, taikos ir dialogo tarp tautų, religijų bei kultūrų skleidimas, kurį įkvėpė Chiara, sulaukė viešo tarptautinių, kultūrinių bei religinių institucijų pripažinimo: paskirta Templetono premija už pažangą religijos srityje (1977), UNESCO premija 1996 m. už auklėjimą taikai, Europos Tarybos Žmogaus Teisių premija (1998), garbės doktoratai, suteikti jai įvairių šalių universitetuose. Paminėtini didžiųjų religijų bei atskirų Bažnyčių vadovų įteikti apdovanojimai.

Pagal Focolare.org parengė Saulena Žiugždaitė

 

Bernardinai.lt

Nuotraukos CSC Audiovisivi