Šiandien kalbėsime apie moksleivių konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Konkursas yra organizuojamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Švietimo ir mokslo ministerijos bei yra skirtas ugdyti jaunosios kartos pilietiškumą ir patriotizmą.  Konkursas yra iš trijų dalių – rašinių, piešinių ir dainų. Šiandienos svečiai yra šio konkurso dalyviai Švento Kristoforo vidurinės mokyklos mokiniai Ieva, Agnė ir Kristijonas bei jų mokytoja Sonata Ževečkaitė.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Pirmas klausimas istorijos mokytojai. Kodėl Jūs nutarėte šiame konkurse dalyvauti, kodėl nusprendėte, kad ir jums verta prisidėti prie tokios iniciatyvos?

Sonata Ževečkaitė. Mes su vaikais šiame konkurse dalyvavome pirmą kartą. Manau, kad mokiniams žinoti ir prisiminti savo krašto istoriją yra vertinga – tai ugdo jų pilietiškumo jausmą, kūrybiškumą.

R. Č. Ir kaip Jūs vertinate rezultatus?

S. Ž. Manau, kad rašinių konkurse dalyvavusiems mokiniams šis darbas buvo įdomus. Kristijonas rašė rašinį remdamasis savo senelio – politinio kalinio – prisiminimais, o Ieva ir Agnė pateikė savo nuomonę, pasvarstymų ir vertinimų.

A. A. O ar pakankamai šiuo metu mokyklose mokama Lietuvos istorijos ir ypač tos jos dalies, apie kurią mes dažniausiai ir kalbame savo laidose – apie Lietuvos pokarį?

S. Ž. Iš tikrųjų, daugiausia pateikiama faktinė medžiaga, bet mokiniai domisi ir plačiau. Jie savarankiškai skaito tų įvykių amžininkų prisiminimus, kitas istorines knygas. O tada jau gali turėti savo nuomonę ir vertinimą. Todėl tokie konkursai kaip „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ mokiniams yra labai naudingi.

A. A. Paklausime pačių moksleivių – kodėl jus sudomino šis konkursas ?

Ieva. Man bet kokia papamokinė veikla yra įdomi. O pati tema žmogų gali dominti arba ne. Kai mokytoja man pasiūlė dalyvauti šiame konkurse, kilo įvairiausių minčių ir sumanymų. Į partizaninį judėjimą norėjau pažvelgti iš humanistinės, literatūrinės pusės – ne į įvykius, o į įvykių dalyvių jausmus ir išgyvenimus. Ir tai buvo tarsi stimulas.

Agnė. Man taip pat labiau įdomu gilintis į žmogaus jausmus, jo vidų. Bet kartu įdomu ir labiau įsigilinti į to laikotarpio istoriją, susipažinti su įvairiais šaltiniais. Nes tai mūsų – Lietuvos istorija.

A. A. Kur ieškojote pokario laikotarpį nušviečiančios informacijos šaltinių?

Ieva. Aš pirmiausia ieškojau knygynuose. Tačiau pasisekė rasti tik porą knygų apie partizanus. Bet jos buvo labai storos, todėl nusprendžiau paieškoti kur nors kitur. Labai apsidžiaugiau ir nustebau internete radusį tinklalapį, kuriame iš tiesų labai daug informacijos ir prisiminimų šia tema. Būtent prisiminimai įkvėpė mane nagrinėti jausminę pusę.

Kristijonas. Mano senelis buvo politinis kalinys. Norėjosi pagerbti jo atminimą. Taip pat norisi, kad šie Lietuvos istorijos įvykiai nebūtų pamiršti. Be to, man visa tai yra įdomu. Mano šeima yra išsaugojusi senelio laiškus. Skaičiau juos ir iš tų laiškų sudariau tokį lyg dienoraštį. Tiesiog įsijaučiau į tuos laiškus, aprašomus įvykius ir išgyvenimus, įsijaučiau į senelio vaidmenį ir įsivaizdavau save jo vietoje.

R. Č. O ar jūsų – moksleivių – nuomone, pakanka pagal oficialią programą gaunamos informacijos?

Ieva. Kaip minėjo mokytoja, dabar daugiausia pateikiami sausi faktai ir datos. Mano nuomone, trūksta platesnio požiūrio į įvykius per žmonių tarpusavio santykius. Norėtųsi daugiau diskusijų. 

Agnė. Mes daugiau nagrinėjame Pasaulio istoriją, o norėtųsi daugiau sužinoti apie Lietuvą.

A. A. Kristijonai, gyvename XXI a., o kalbame apie praėjusio XX. a. įvykius. Gerai, tavo senelis buvo politinis kalinys, o kiek dar aplink pažįsti žmonių, puoselėjančių gyvąją atmintį?

Kristijonas. Pažįstu daug. Ir žinau, kad visiems ši tema yra gana skaudi. Todėl ir reikia apie tai kalbėti. Negalima pamiršti žmonių, kovojusių ir kalėjusių už Lietuvos laisvę. Todėl ir tokius konkursus reikėtų skatinti. Negalima tų žmonių užmiršti.

A. A. O ar dabar jie jaučiasi užmiršti?

Kristijonas. Taip.

A. A. Iš tiesų, gaila. Kiek dar tokių konkursų, renginių galima būtų prigalvoti... Ne vien tik rašyti...

Kristijonas. Neseniai buvau Vilniaus mokytojų namuose ir mačiau daugybę piešinių šia tema. Manau, šį projektą būtina tęsti. Taip pat būtų įdomu pasikviesti į mokyklas politinių kalinių ir išgirsti jų prisiminimų.

A. A. Puiki mintis. Juk yra politinių kalinių ir tremtinių bendrijų, organizacijų. Ar dar nebuvote su jomis susitikę?

Kristijonas. Ne.

A. A. O ką apie tai galvoja mokytoja – ar vertėtų kaip mokymo priemonę panaudoti gyvąją istoriją? Kol dar jos turime...

S. Ž. Manau, kad tai būtina. Jei tęsis konkursas, tikiuosi, kad bent jau jame dalyvausiantiems mokiniams galėsime suteikti ir tokios patirties. Tiesioginis bendravimas būtų naudingas abiem pusėms – viena pusė nesijaustų užmiršta, o kita pusė galėtų geriau suprasti.

A. A. O kaip jaunimas galvoja – ar gali sugrįžti tokie gūdūs, pokarį primenantys laikai su trėmimais, kova, krauju?

Ieva. Gerai pagalvojus, ko gero, nelabai tikisi. Sudėtinga būtų tai įsivaizduoti. O jei kas ir įvyktų, tai visos sąlygos jau būtų kitokios – dabar kiti laikai, kitokios priemonės, kitokia žmonių patirtis.

R. Č. Bet juk ir šiuo metu daugelyje šalių tebevyksta panašių dalykų. Ar nesibaiminate, kad tai gali ateiti ir pas mus ?

Ieva. Niekada negali sakyti niekada.

R. Č. Klausimas mokytojai. Jūs dalyvavote moksleivių rašinių vertinime. Kokios temos vyrauja rašiniuose, kokios temos moksleiviams labiausiai rūpi ir skauda ?

S. Ž. Mūsų, Švento Kristoforo vidurinėje, šia tema rašė apie dvidešimt dešimtokų. Darbus vertino keturios mokytojos – dvi lituanistės ir dvi istorikės. Labiausiai į akis krito mokinių noras suprasti. Ne pateikti faktus, tokių rašinių kaip referatai buvo nedaug, o noras suprasti, įsijausti į to laikotarpio žmonių jausmus ir siekius – kaip jie gyveno, dėl ko ir kodėl jie kovojo, kaip jie jautėsi. Man pačiai, kaip mokytojai, buvo malonu matyti, kad mokiniai stengėsi perprasti Laisvės problemą. Jie stengėsi suprasti, kad tai buvo vienas iš pagrindinių tikslų, esančių aukščiau visko, tikslas, vertęs pamiršti net šeimą.

R. Č. Na tai, iš tiesų, idealistinis variantas. Ar visi darbai tokie ar buvo ir ne tokių idealistinių ?

Moksleivių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureatai

S. Ž. Kaip minėjau, dalis darbų buvo panašūs į referatus, kur mokiniai stengėsi pateikti faktų, vaizdinės medžiagos, atrastų šeimos nuotraukų, laiškų ištraukų. O štai Kristijono, Agnės ir Ievos darbai išsiskyrė akcentuojamomis vertybinėmis nuostatomis – analizavo, kodėl žmonės kovojo už laisvę, ką jiems ta  laisvė reiškė. Šie moksleiviai Švento Kristoforo vidurinėje būtent ir tapo rašinių konkurso nugalėtojais, o jų darbai buvo pristatyti į respublikinį konkursą.

A. A. O ką už tai gausite? Ir ar dalyvausite kitais metais šiame konkurse?

Ieva. Gausime patirties.  

A. A. Ar dvidešimt šiame konkurse dalyvavusių mokinių iš jūsų mokyklos yra daug ar mažai ?

S. Ž. Šiame konkurse dalyvavo dešimtokai. Mūsų mokykloje jų iš viso yra šiek tiek daugiau nei šimtas. Be to, laikėmės savanoriškumo principo. Viena vertus, savanoriškai konkurse dalyvavusiųjų skaičius lyg ir neatrodo labai didelis, kita vertus, man labai džiugu, kad mokiniai yra pilietiški ir besidomintys.

R. Č. Ar jūsų bendraamžius iš tiesų domina Lietuvos istorija, ar ji bent kiek yra svarbi?

Kristijonas. Viskas priklauso nuo žmogaus. Vieni į viską žiūri plačiau, o kitiems terūpi kompiuteriniai žaidimai. Mano dauguma draugų yra tokie, su kuriais galiu diskutuoti bet kokiomis temomis, taip pat ir Laisvės tema. Ši tema yra labai svarbi, tačiau tikrai ne tarp visų.

A. A. Kristijonai, jūs galite diskutuoti, bet mums įdomu kaip tavo bendraamžiai supranta tą laisvės temą. Juk tų okupacijos laikų jūs net prisiminti negalite.

Kristijonas. Aišku, prisiminti negalime, bet išgirsti vyresniųjų pasakojimų yra įdomu.

A. A. Dar mums būtų labai įdomu išgirsti, ką, pavyzdžiui, tau, Kristijonai, pačiam reiškia Sąjūdis ?

Kristijonas. Gimiau aš 1990 m., kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Sąjūdyje dalyvavo mano tėvai. Tiesa, mama daugiau rūpinosi manimi mažu, bet giminės vyrija dalyvavo visuose svarbiausiuose įvykiuose.

Ieva. Iš tikrųjų tarp mūsų nėra daug besidominčių istorija, ką jau kalbėti apie kokias nors diskusijas šia tema. Bet jei kompanijoje atsiranda pora žmonių, kurie tai moka tinkamai pateikti, tada tikrai galima rasti bendrą kalbą. Pateikimas yra labai svarbu.

A. A. Ar žodis patriotizmas neverčia šiandienio jaunimo šypsotis ?

Agnė. Šiaip tai verčia. Bent jau mano asmeniniai pažįstami nėra patriotai. Jie savęs tokiais nelaiko. Jie nevertina to, ką turi. Žmogus iš viso nevertina to, ką turi, o įvertina tik tada, kai praranda. Tai, kad Lietuva yra laisva, jie priima kaip aksiomą – taip yra, taip ir turi būti, taip ir bus.

A. A. Man atrodo, kad 1939–1940 m. mūsų seneliai, ko gero, taip pat panašiai galvojo... Iš tiesų, tai sudėtingi dalykai. O kaip jūs žiūrite į tai, kad iš Lietuvos emigravo tokia daugybė žmonių?

Agnė. Kiekvienas žmogus ieško, kur jam geriau. Jei jam blogai Lietuvoje, vadinasi, jis turi išvažiuoti. Nematau  nieko blogo.

Kristijonas. Grįžtant prie patriotiškumo. Keistas dalykas tas, kad patriotiškiau nusiteikę yra jaunesni už mane draugai. Tai mane ir stebina. Tie aštuntokai, devintokai yra tikri patriotai – jie ir himną moka giedoti, ir vėliavą keliant stovi pasitempę... Man tai yra gražu ir pagirtina.

R. Č. O ar patys mokytojai tarpusavyje diskutuoja tokiomis temomis? Ar mokytojams iš tiesų rūpi skatinti jaunimo patriotizmą, ar tai tiesiog užgožia kasdieniai rūpesčiai?

S. Ž. Mokytojams tai iš tikrųjų rūpi. Mokome ne tik istorijos, bet ir pilietiškumo. Net disciplina yra tokia - pilietinis ugdymas. Mokytojams tenka spręsti, kaip tą mokinių pilietiškumą ugdyti. O toks konkursas kaip „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ yra ir pagalba, ir paskatinimas. Beje, sutinku su tuo, kad šiuolaikiniai mokiniai nelabai nori apibūdinti save žodžiu patriotas. Bet tai nereiškia, jog laisvė jiems nėra vertybė. Manau, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms jie galėtų įvertinti, kas tai yra laisvė. O dabar, kaip ir buvo sakyta, jie tiesiog neįvertina to, ką turi. Taip pat negalvoju, jog situacija yra kritinė, kad mokiniai yra visiškai nepilietiški ...

A. A. Vien jau tai, kad jūs esate šioje studijoje, rodo, jog bent jau dalis mokinių tikrai yra pilietiški. Ir tuo mes tikrai džiaugiamės. Ačiū už pokalbį.

Pabaigoje siūlome pasiklausyti konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ dainų konkurso laureatų Simonos Smirnovos ir Liudo Belicko dainos.

Konkurso laureatų daina

Vieni iš konkurso laureatų Simona Smirnova ir Liudas Belickas	Dainų konkurso laureatai baigiamajame koncerte turėjo galimybę atlikti savo kūrinį kartu su aktoriumi, bardu Gediminu Storpirščiu