Lietuviška žiniasklaida ir jos bėdos regis neišsemiama tema, apie kurią visada yra ką pasakyti. Su tokiomis mintimis ir tariausi dėl interviu su LTV laidos „Savaitė“ vedėju, Bernardinai.lt komentatoriumi Rimvydu Paleckiu. Tačiau pokalbis išsirutuliojo apie pozityvias Lietuvos žiniasklaidos tendencijas, LRT darbą bei lietuvišką publicistiką ir žurnalistikos laisvę.

Kaip trumpai apibūdintumėte šiandienės lietuviškos žiniasklaidos būklę ir tendencijas? Kokios pirmos mintys ir apibūdinimai peršasi į galvą?

Sakyčiau, kad pamažu lietuviška žiniasklaida man atrodo vis geriau. Ji tikrai atrodė labai prastai dar prieš kelerius metus. Tiesiog kuo toliau, tuo situacija darsoi vis aiškesnė. Anksčiau įvairiausių povandeninių srovių ir rifų buvo kur kas daugiau, o ir apie juos žinojo ar bent numantyti galėjo tik nedidelis būrelis žmonių.

Dabar apie tai, kas iš tikrųjų vyskta Lietuvos žiniasklaidoje, mes žinome kur kas daugiau ir būtent todėl, kad vis daugiau žmonių garsiai apie tai prabyla. Anksčiau juk kritikuoti žiniasklaidą buvo tolygu beprotybei, ir tas žmogus buvo suvokiamas kaip išsišokėlis. Dabar situacija keičiasi. Man tikrai patinka, kad klausytojai, skaitytojai, žiūrovai apie žiniasklaidą žino gerokai daugiau nei prieš keletą metų. Ir dar labai džiugina tai, jog vis geriau išmokstame spaudą skaityti tarp eilučių, žiūrėti laidas ir atskirti, kodėl ir kaip pateikiama informacija. Tai padeda žmonėms pasirinkti ir atsirinkti.

Iš to, ką sakote, atrodo, kad minėti pokyčiai labiausiai nulemti išorinių veiksnių: tam tikros kritikos ir pastabų iš visuomenės, galbūt kiek drąsesnių žurnalistų. Tačiau ar per šiuos metus pasikeitė pati žiniasklaida, ar ji tapo skaidresnė, ataskingesnė?

Savo patirtimi remdamasis galiu sakyti, kad nebuvo lengva pradėti išsakyti kritiką žiniasklaidos atžvilgiu. Nėra lengva ir dabar. Bet mažėjanti baimė kitikuoti ir didėjantis pastabių ir apie tai kalbančių žmonių skaičius keičia ir pačią žiniasklaidą. Kadaise buvo manoma, kad žiniasklaida neliečiama ir nekritikuojama, o jei kas nors ryžtasi tai padaryti, tai jį galima paprasčiausiai užčiaupti, o dabar tai padaryti tampa kur kas sunkiau. Todėl žiniasklaidos atstovams tenka atsižvelgti į pastabas ir kritiką, tenka keistis. Juk pamažu tampa akivaizdu, kad žiniasklaidos produkcijos vartotojas jau nebetoks kvailas ir priimantis viską, ką jam siūlo, nes pasiskaito ir kritiškų nuomonių, atskiria, kas yra kas.

Todėl manau, kad skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų pastabumas ir reiklumas keičia pačią žiniasklaidą, verčia ją labiau pasyti žurnalistinės etikos normų ir pan.

Galų gale matau, kad keičiasi ir tie, kurie anksčiau diktavo žiniasklaidos madas. Turiu omenyje V. Tomkų ir G. Vainauską. Jų era eina į pabaigą, ir jie tikrai nebėra nei madų, nei temų, nei žiniasklaidos darbo metodų diktatoriai. Maža to, šie žmonės ilgą laiką jautėsi neliečiami ir esantys už kritikos ribų. Jie galėdavo kiekvieną žmogų sunaikinti, sumaišyti su purvais, apšmeižti ar politiškai sužlugdyti. O štai šiandien jie patys tapo galimais kitų žiniasklaidos priemonių taikiniais. Jie nebegali būti tokie vienvaldžiai, ir jų taip nebebijo. Juos galbūt vis dar vertina kaip įtakingus, ir niekas nepaneigs, kad jie tokie yra, tačiau baimės liko kur kas mažiau. Galiu tai pasakyti iš savo patirties. Iš pradžių aš tikrai baiminausi rašyti Bernardinams.lt savo komentarus apie žiniasklaidą, nes tada ta tema buvo tabu.

Dabar viskas kiek paprasčiau, o rašyti Bernardinams.lt ir dėstyti savo poziciją, man yra lengviau dar ir todėl, kad dirbu nacionaliniam transliuotojui. Esu laisvas ir žinau, kad esu neverčiamas daryti dalykų, kuriuos pastebiu, apie kuriuos rašau ir kritikuoju. Tiems, kurie dirba privačiose žiniasklaidos priemonėse, tenka daryti kompromisų su savo sąžine, tenka nutylėti, o kritikuoti apskritai yra kur kas sunkiau. Tačiau žinau, jog tai, ką rašau, aš tam tikra prasme parašau ir už juos.

O apie tai, kas vyksta LRT, turėtų kalbėti žmonės, kurie mato ir, būdami nesusiję su šia įstaiga, gali apie tai kalbėti. Nereikia norėti iš ten dirbančių žmonių, kad jie patys dar ir save plaktų. Todėl labai laukiu ir tikiuosi, kad apie mūsų veiklą rašys tie, kurie nori ir gali. Mums nuo to bus tik geriau, nes pagrįsta kritika visada yra tik į naudą. 

O apibendrindamas galiu sakyti, kad žinojimas, jog kiekvienas, kuris kiša ranką į žiniasklaidos košę arba lipa ant bačkos norėdamas kažką viešai pasakyti, gali būti sukritikuotas kito tokio paties, verčia kur kas labiau rinktis žodžius bei darbo metodus, atsisakyti šantažo ar šmeižto, kuris žiniasklaidoje kažkada buvo toks gajus.

Dirbti nacionaliniam transliuotojui užsienio šalyse dažnu atveju yra prestižo reikalas. Būtent todėl, kad yra daugiau laisvės, daugiau galimybių ne atstovauti žiniasklaidos kanalo šeiminko interesams, bet siekti objektyvumo. Tačiau Lietuvoje dažnu atveju žurnalistai tai ne visada įvertina ir renkasi darbą privačioje žiniasklaidoje.

Iš tiesų egzistuoja toks dalykas, bet paaiškinimas gana paprastas – tiesiog privati žiniasklaida gali mokėti daugiau. Tai nebūtinai reiškia, kad ji turi daugiau pinigų, tačiau juos paskirsto taip, kad dažnai atlyginimai yra didesni.

Visuomeninis transliuotojas yra finansuojamas iš biudžeto ir taip pat gauna pinigų, tačiau nepalyginamai daugiau jų ir išleidžia, nes kuria laidas ir projektus, kurios finansiniu požiūriu niekada neatsipirks, tačau jos yra reikalingos ir svarbios. Juk komercinė televizija nedarys nė vieno produkto, kuris potencialiai neatsipirktų, tuo tarpu nacionalinio transliuotojo programa formuojama visiškai kitais pagrindais. Taigi dėl to, kad privačiose televizijose lėšos naudojamos komerciškiau, jų naujienų tarnybose dirbantys žmonės gauna didesnius atlyginimus, o tai kai kuriuos žurnalistus ir vilioja. Žinoma, yra ir priešinga tendencija. Sulaukiame į LRT grįžtančių žmonių, kurie sako, kad tegul jau mano alga bus keliais šimtais litų mažesnė, bet aš gerai jausiuos ir nereikės man kompromisų su savo sąžine bei žurnalistine etika daryti. Taigi yra ir tokia tendencija.

Bet kuriuo atveju esu įsitikinęs, nors tai tik subjektyvi mano nuomonė, kad visuomeninio transliuotojo tiek laidos, tiek ir žinios yra nepalyginamai objektyvesnės nei komercinių televizijų, nesakau, kad tobulai objektyvios, nes abejoju, ar tokių apskritai gali būti.

Kas lemia skirtingą naujienų tarnybos darbą visuomeniniam transliuotojui ir privačiame kanale?

Galiu gana aiškiai palyginti ir įvardyti skirtumus, nes pats esu dirbęs ne tik LRT, bet ir privačiose televizjose bei laikraštyje. Tiesiog privačiame kanale tu visada labai aiškiai žinai, kokios temos ar žmonės yra tabu. Žinai, kas yra tavo šeimininkas ir kur yra jo interesų ribos. Be abejo, viskas daroma ir pasakoma gana subtiliai, niekas juodųjų sarašų redakcijoje nekabina, bet tikrai labai aiškiai. Ir taip susiformuoja tam tikros temos, tam tikros pozicijos svarbiausiais klausimais, o pasaulis tarsi padalijamas į dvi dalis, iš kurių viena, kad ir kas nutiktų, yra neliečiama. Taigi sukuriama savotiška profesinės laisvės iliuzija. Juk kuriant laidas ar reportažus, kuriuose paliečiami šeiminko interesai, yra pateikiama ir kita nuomonė, atspindima kita pusė, ačiū Dievui, kad nebedaroma taip primityviai, jog tik į vienus vartus pateikiama informacija, tačiau viskas vis tiek pateikiama tam tikru aspektu. Oponentų nuomonė galbūt pateikiama nelabai aiškiai arba jie patys pateikiami nelabai simpatiškai ir pan.

Nacionalinėje televizijoje to nėra, o visi subjektyvumai kyla iš natūralaus fakto, kad patys žmonės yra subjektyvūs. Tačiau visas kolektyvas drauge yra subalansuotas, ir taip erdvės tiesmukam subjektyvumui nelieka. LTV, mano supratimu, žurnalistų pasaulėžiūrų ir simpatijų požiūriu apima labai platų pažiūrų spektrą, o tai savo ruožtu atsispindi ir rengiant žinias. Tuo tarpu komercinių televizijų žinių kartais net nėra reikalo žiūrėti, nes iš anksto gali numanyti, kaip vienas ar kitas svarbesnis įvykis bus pateiktas, kas bus pliekiamas, o kas glostomas. Ten balanso nėra. Yra viena aiški tendencija, kuri dažnu atveju net nebūna viešai deklaruota.

O kas tokiu atveju lemia skirtingą požiūrį į užsienio naujienas? Kartais jos atrodo tarsi įseserės vietoje, nepagrįstai nuvertinamos, o Lietuvos žiūrovui tarsi dirbtinai pristatomos vos ne paskutinės. Čia jau vargu ar galima kalbėti apie interesų konfliktus.

Užsienio naujienų atranką ir jų kokybę taip pat nulemia turimos lėšos. Žinių tarnyba yra prabanga kiekvienai televizijai. Nežinau tokios televizijos, kuri turėtų pelno iš žinių tarnybos darbo. Net viską kruopščiai suskaičiuojančios komercinės televizijos žinių tarnybas išlaiko kitų pelningų projektų sąskaita. Tai daroma dėl prestižo ir svorio, nes naujienų tarnyba privačiose rankose yra didžiulis ginklas. Tačiau jie vis tiek taupo, kiek gali, nes korespondentų išlaikymas ar siuntimas į užsienį, medžiagos pirkimas iš užsienio naujienų agentūrų ir pan. kainuoja didžiulius pinigus.

Savo ruožtu manau, kad LTV naujienoms iš užsienio vis dėlto galėtų skirti daugiau dėmesio ir reikšmės. Visuomeninė televizija, finansuojama iš biudžeto lėšų, galėtų galbūt kažkur pataupyti, bet užsienio korespondentų punktams ir informacijai galėtų skirti dar daugiau dėmesio, nors ir dabar jo skiria nemažai. Visų pirma tai labiausiai pasitarnautų žiūrovams, taip pat ir žurnalistams bei visai televizijai suteiktų daugiau prestižo.  

Daug diskusijų sukelia faktas, kad per LTV galime stebėti „Lietuvos ryto“ prodiuserinės kompanijos rengiamas laidas. Kaip, Jūsų nuomone, tai derėtų vertinti ir suprasti?

Visų pirma žiniasklaidos skaidrumą suprantu kaip drąsą pasakyti tai, kuo tiki, kokias pozicijas palaikai ir kam atstovauji ar priklausai. Šiuo požiūriu skaidri gali būti ir privati žiniasklaida, jei tik ji aiškiai deklaruoja savo interesus.

Pagal šią logiką taip pat ir man galima, o dažnai ir bandoma „pripaišyti“ ką tik nori: pradedant seneliais ir baigiant tėvais ir broliais. Mėginama sakyti, kad ginu jų ar kokių nors politinių partijų interesus. Tokią teoriją sukurti įmanoma, tačiau kadangi nieko panašaus nedarau, tai tikiu, kad žiūrovai tai mato ir atskiria mano laidose.

Atrodo, panašiai galima kalbėti ir apie „Lietuvos ryto“ produkciją, rodomą per nacionalinį transliuotoją. Regis, mes žinome, kad, tarkime, TV forumas yra „Lietuvos ryto“ produkcija, tačiau savaime tai nebūtinai reiškia, kad yra atstovaujami kažkokie interesai, kad prasilenkiama su objektyvumu. Bėda ta, kad, įdėmiau pasižiūrėjus laidas, akivaizdu, jog jos vadinamojo šeimininko pozicija ir atstovauja tam tikriems interesams. Žinoma, gali būti taip ir savaime, tai vėlgi nėra joks kriminalas, jei tik aiškiai įvardijamas „šeimininkas“. Štai ir drįsčiau suabejoti, ar užrašas titruose „UAB Spaudos televizija“ paprastam televizijos žiūrovui, ne žurnalistui, ir ne tam, kuris šiek tiek domisi lietuviškos žiniasklaidos peripetijomis, tikrai nurodo „Lietuvos rytą“. Manau, apie tai reikėtų pranešti kur kas aiškiau ir taip, kad to būtų sunku nepastebėti. Ir tada sakyčiau, kad to pakanka, nes, kai žinau, kas yra laidos prodiuseriai, galiu spręsti ir apie laidose pateikiamą informaciją, kviečiamus pašnekovus, pateikiamas nuomones ir atitinkamai į jas reaguoti bei vertinti.

Taigi iš esmės aš nedarau problemos iš to, kad Lietuvos televizijoje yra rodoma „Lietuvos ryto“ produkcija. Aš tiesiog manau, kad jinai ne visiškai tinkamai ir aiškiai ženklinama ir pristatoma žiūrovui.

O visos kitos kalbos jau yra vertinimai ir svarstymai. Yra kriterijų, pagal kuriuos taryba vertina laidas, sprendžia, ar jas rodyti, ir jei, pavyzdžiui, LRT taryba nuspręstų, kad viena ar kita laida netinkama, jos eteryje paprasčiausiai neliktų.

Taigi aš, kaip vartotojas, sakyčiau, jog tokia produkcija gali būti, ir ji net gali būti rodoma per visuomeninę televiziją, jei tik ji yra kokybiška, gera, profesionaliai parengta, tačiau ne mažiau svarbu, kad ji būtų aiškiai ir lengvai atskiriama ir viešai deklaravusi savo interesus.

Tačiau faktas, jog visuomeninis transliuotojas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, sudaro prielaidas jam taikyti kitokius vertinimo kriterijus nei, tarkime, komercinėms televizijoms. Daug dažniau žiūrėdami LTV žmonės pagalvoja, kodėl štai iš mano pinigų išlaikomas kanalas yra ne toks, kokio norėčiau, rodo ne tokias laidas, filmus ar koncertus, galų gale rodo man „Lietuvos ryto“ produkciją. Ir taip pamanyti bei pretenzijas pareikšti jaučia turįs teisę kone kiekvienas pilietis...

Sunku mane apkaltinti simpatijomis „Lietuvos rytui“, tačiau turiu pripažinti, kad perverčiu jį, kaip ir visus kitus laikraščius. Žinoma, jis galėtų būti objektyvesnis, kokybiškesnis ir pan., bet kol jis nėra vienintelis laikraštis Lietuvoje, ir, kol galime rinktis, tebūnie jis, koks nori.

Tas pats pasakytina ir apie televizijas. Būkim objektyvūs – „Lietuvos rytas“ vienintelis iš visų laikraščių turi savo prodiuserinę kompaniją ir kuria TV laidas, o jas transliuoja visos televizijos, ne tik LRT. Diskutuotina tik tai, kad Lietuvos gyventojai netiesiogiai sumoka „Lietuvos rytui“ už per visuomeninę televiziją rodomas jo laidas. Tai, ko gero, vertėtų apsvarstyti. Tačiau pripažinkime ir tai, kad visos tos laidos eteryje atsirado tuo pačiu konkurso būdu. Nėra vienašališkų sprendimų, visur yra griežta atranka. Ir jei ta pati TV forumo laida tą atranką perėjo, lieka tik konstatuoti, kad geresnių laidų, matyt, tuo metu nebuvo pasiūlyta. Ir galų gale net jei aš ir manau kitaip, bet jei taryba priėmė sprendimą – lieka tik manyti, kad viskas buvo daroma pagal įstatymą, todėl tos laidos kūrėjams priklauso pinigai.

Štai artėja naujas televizijos sezonas ir vėl kartosis ta pati procedūra: bus teikiami siūlymai, svarstoma, priimamas sprendimas ir taip sudaromas televizijos tinklelis. Ir, žinoma, būdamas tarybos narys, jei tik matyčiau, kad bus kuriama panaši laida kaip TV forumas, bet ją kurs žmonės nepriklausomi nuo „Lietuvos ryto“, aš balsuočiau už tokią laidą. Bet jei nėra geresnių, tai telieka konstatuoti, kad tokia yra Lietuvos televizijų rinka.

Kaip vertinate laidas, kurios susilaukia populiarumo, yra kokybiškos, tačiau neatlieka jokios šviečiamosios ar kultūrinės misijos? Turiu omenyje visus šokių bei dainų dešimtukus, koncertus ir pan. Juk visuomeniniam transliuotojui taikomi ne tik žiūrimumo ir populiarumo kriterijai.

Na, čia gana dvipusė ir iki galo neišdiskutuota problema, kurios atžvilgiu bent kiek televizija besidomintys žmonės turi savo nuomonę. Televizijos misija ir tikslai yra labai aiškiai apibrėžti nacionaliniam transliuotojui skirtame įstatyme. Tačiau jei tik formaliai žiūrėtume ir vykdytume tik tai, kas parašyta įstatyme, tai bijau, kad ir metai nepraeitų, kai LTV žiūrėtų gerokai mažiau žiūrovų, nei dabar žiūri BTV. Pažvelkite į LTV2 pavyzdį. Dabar tai nedideliam žiūrovų skaičiui skirtas kultūros kanalas, kurio žiūrimumas siekia vos apie 1 proc. Palyginimui - LTV žiūri 13 proc. gyventojų. Kai skaičiai tokie, iškyla klausimas, kam tokia televizija transliuoja, ir ar pasiekia tos misijinės laidos ką nors. Kažkada juokavome, kad dabar būtų daug pigiau kai kurias laidas tiesiog įrašyti į DVD ir išsiuntinėti norintiems prenumeratoriams, nes kai kurių labai svarbių ir gerų laidų žiūrovų, atrodo, yra net nepadoriai mažai.

Norėdami, kad tas šviečiamąsias kultūrines laidas pažiūrėtų ar galų gale bent išgirstų apie jas, turime žiūrovą priversti bent jau įsijungti LTV. Taigi jį reikia kažkaip pritraukti, sudominti. Juk televizijos žiūrovas yra masinis žiūrovas, kuris dar ir persotintas įvairiausių reginių ir laidų. Todėl LTV eteryje jam siūlomos pramoginės laidos, kurių metu, per anonsus, jis supažindinamas ir su įvairiomis kitomis laidomis, kurias galbūt jis ir pažiūrės. Taigi aš taip aiškinčiau kokybiškų komercinių produktų pateikimą į LTV eterį, nes per jas keliamas ne tik visos televizijos reitingas, bet ir sudaroma galimybė žmonėms pristatyti kitas, svarbias ir reikalingas, tačiau mažiau žiūrimas laidas.

Savo komentaruose negailite aštrių žodžių lietuviškai publicistikai. Kaip vertintumėt ir trumpai apibūdintumėt Lietuvos televizijų publicistiką?

Manau, kad situacija gana graudi. Nė vienas kanalas nemato tokio žanro laidų kaip prioritetinių. Be to, tikra tiriamoji žurnalistika yra brangi. Štai kad ir Audriaus Lelkaičio kartu su BBC atliktas tyrimas apie nelegalių imigrantų iš Lietuvos padėtį Didžiojoje Britanijoje. Tai tebuvo gal 8 minučių reportažas, tačiau sukėlęs gana didelį rezonansą ir nuskambėjęs tikrai plačiai. Aš bijau pasakyti, kiek tai kainavo, tačiau faktas, kad investuoti į tokį tyrimą reikėjo. Ir tyrimo kaina veikiausiai buvo tokia, kad už ją Lietuvoje bent porą mėnesių būtų galima išlaikyti kokią nors žurnalistinius tyrimus imituojančią laidą.

Iš esmės tai, ką mes matome Lietuvos televizijose, net nėra tyrimai. Tai yra tam tikros nuleistos informacijos pateikimas naudojant žurnalistines priemones. Štai ir Rūtos Grinevičiūtės vedama laida „Paskutinė instancija“. Manau, kad Rūta tikrai gabi žurnalistė, ir jei ji dirbtų tikrai žurnalistinį darbą, būtų viena geriausių Lietuvoje. Tačiau jos laidą apie Leo LT būčiau linkęs naudoti kaip mokomąją priemonę žurnalistikos institute. Mano manymu, tai buvo klasikinis tendencingo, propagandinio „žurnalistinio“ darbo pavyzdys. Per visą daugiau nei pusvalandį trukusią laidą nebuvo pateikta nei vienos nuomonės prieš, nei vieno kontrargumento, vien tik kanalo šeimininkams naudinga pozicija. O ir visos vaizdinės priemonės taip pat parinktos atitinkamai. Žmonės buvo rodomi itin antipatiškai, sulėtintais vaizdais, o pasisakyti jiems taip ir nebuvo leista. Na vargu ar tai žurnalistika, o kai tai dar pavadinama tyrimu.

Nė viena redakcija Lietuvoje neskiria lėšų tikrai ilgiems, kokybiškiems tyrimams, kurių metu reikia išlaikyti žurnalistus, kurie galutinį produktą pateiks gal tik po pusės metų. Nėra nė vieno tokio šeimininko, tam nesiryžta ir nacionalinis transliuotojas.

Pradėjome pokalbį nuo minties, kad žiniasklaidos situacija gerėja, daugėja konstruktyvios kritikos, mažėja baimė ir nebaudžiamumo nuotaikos. Ar tokia pat optimistine gaida jį ir pabaigtumėt?

Taip, kaip jau minėjau, matau pozityvių pokyčių ir tendencijų. Tarkime, labai sveikintina tokia iniciatyva kaip portalas gzi.lt, ir norėčiau tikėti, kad tai, jog jis regis gerąja prasme stringa, reiškia ne ką kitą, o tik tai, kad žurnalistai nebeturi bėdų ir problemų, apie kurias norėtų diskutuoti, o profesionalumą demonstruoja savo darbais.

Iškalbingai atrodo ir tai, kad pats Bernardinams.lt dabar rašau kur kas rečiau nei anksčiau. Tai nereiškia, jog tapau mažiau pastabus. Tiesiog yra dalykų, kurie nesikeičia ir, atrodo, jau niekada nebesikeis, todėl nesinori kartkartėmis apie juos rašyti bei kartotis. Kita vertus, tenka pripažinti, kad yra ir begalė pagerėjusių dalykų, apie kuriuos kažkada rašiau, bet jie jau nebeaktualūs. Taigi situacija nors ir pamažu, bet keičiasi į gera.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė

Bernardinai.lt