Problema vis dėlto egzistuoja

Apie buvusius Lietuvos revoliucionierius ar kairuoliškų pažiūrų politikus, visuomenės veikėjus dabar kalbėti ir nemadinga, ir tarsi nepatogu. Neretai politiškai rizikinga. Tuoj Lietuvą mylinčiųjų klubo gali būti apšauktas Maskvos šnipu, rusofilu, komunistų išpera, žydų ar masonų įtakos agentu, ar dar bala žino kuo. Tiesa, šiame įtarume yra ir pagrįstų nuogąstavimų. Tebeegzistuoja sovietinės imperijos nostalgijos fenomenas, visuomenėje gana aktyvėja neseniai Algirdo Patacko taikliai pavadinta nomenklatūrinės mitologijos kūrėjų grupė, įnikusi rašyti memuarus apie sovietinės Lietuvos grožybes. Memuarus, kuriais mėginama įpiršti visuomenei mintį, jog sovietinė okupacija Lietuvos valstybingumo iki galo nebuvo nutraukusi, kad ir tuomet visi triūsę tik Lietuvai, o socializmo kūrėjų kaip ir nebuvę... Svarbus ir kitas momentas – bent kiek Rusijoje B. Jelcino laikais atsivėrę archyvai, o ir ten pasirodančios istorinės tematikos knygos rodo, kad Kremliaus bolševikų šnipinėjimo tinklas buvo kur kas didesnis ir įtakingesnis, nei galėjome įsivaizduoti. Ir ne tik Kominternas ar garsusis Mopras buvo apraizgęs krūvas valstybių, būta kur kas daugiau rafinuoto įsismelkimo į tarpukario Baltijos šalių valstybines struktūras, įvairias politines partijas, ypač kairuoliškos pakraipos, netgi verslą. Iš šiandienos pozicijų, nors ir labai nenoriai, bet turime pripažinti, kad Rusijos finansinė įtaka Lietuvai tikrai prasidėjo ne nuo dujotekanų laikų. Veikiau dėsninga, o ne atsitiktina, kad garsūs sovietiniai žvalgai Juozas Grigulevičius ar Pavelas Sudoplatovas į Vakarus užduočių atlikti vykdavo su lietuviškais pasais. O Vilnius, norime mes to ar nenorime, ne tik Gailestingumo miestas, bet ir tarptautinio terorizmo, revoliucinių ir politinių judėjimų, špionažo vienas iš pagrindinių Rytų Europos centrų. Kodėl išlaikęs lyderio pozicijas daugiau kaip šimtmetį jis savo nematomą amplua turėtų staiga  prarasti?

Situacijos unikalumas pasireiškia dar ir tuo, kad po 18 nepriklausomybės metų Lietuvoje į revoliucionierius bei kairumo fenomeną tebežiūrima taip, kaip visuomenę išauklėjo Sovietų Sąjungos propagandos ir švietimo sistema. Juk jeigu eilinio piliečio paklaustumėte ką nors apie dekabristus, Černyševskį ar narodnikus, jis nedvejodamas juos pavadintų bolševikų pirmtakais, daugumai iš pasąmonės išlįstų revoliucionieriaus provaizdis Spartakas, kuriam nepasisekė tik dėl to, kad neišmanė klasių kovos, Paryžiaus komuna ir kiti melai. Eilinis Lietuvos pilietis spalio perversmą net nesusimąstydamas vadina spalio revoliucija. Beje, net dabartiniai kai kurie istorijos vadovėlių autoriai, pataikaudami sovietų propagandos apmulkintiems vakariečiams, t. y. juos mėgdžiodami, ramiu veidu diskutuoja, ar spalio perversmą visgi pagal „nusistovėjusią“ tradiciją nereikėtų vėl vadinti revoliucija. Atseit, net Vakaruose taip įprasta. Be abejo, eilinis vyresniosios kartos Lietuvos pilietis ligi šiol naiviai tiki, kad kitų kairiųjų partijų – menševikų, eserų, anarchistų - buvusi tik saujelė, daugumą sudarę bolševikai. Nors būta atvirkščiai. Liūdna, kad didesnė Lietuvos visuomenės dalis šiomis pasakomis tebetiki arba mano, jog šio „failo“ perkurti neverta. Tad kairumo, revoliucionierių fenomenas perduotas dabartinei Rusijai, kaip galutinės tiesos monopolio paveldėtojai ir jų pagrindinei, o gal ir vienintelei kūrėjai. Taip lietuviai ligi šiol su entuziazmu bent šioje srityje pratęsia rusišką idėją. Tūlas komentarų rašytojas, be abejo, su neklystančio eksperto arogancija pasakys, kad tautos išgamų revoliucionierių mums nereikia, čia tautos atmatos – patys „ruskiai“ ir rašykit monografijas apie putnas ir kapsukus. Taigi jie ir rašo, o mes tylime. Kad ir Nilo Nikandrovo monografiją, beje, išleistą populiariojoje serijoje „Įžymiųjų žmonių gyvenimai“, apie vieną didžiausių XX amžiaus šnipų - vilnietį Juozą Grigulevičių. Ir ne tik. Taip Lietuva dėl politinės konjunktūros lieka visiškai šioje srityje be diskurso, tiksliau Lietuva šioje srityje pati to nesuvokdama su entuziazmu pratęsia rusiškąjį diskursą. Iš čia ir kairumo karantinas.

Tad apie minėtuosius nerasime naujų istorinių monografijų, sovietų necenzūruotų atsiminimų naujų leidinių, tuo labiau verstų iš rusų ar anglų kalbos. Apie revoliucionierius, kairiuosius politikus nekalba miestų gidai, turistiniuose maršrutuose jų keliai nebežymimi, o likę atminimo ženklai ramiai kėpso Grūto parke.  Verslaus Vilimo Malinausko dėka bent šioje srityje apšokome latvius ir estus. Pasirodę Brazausko, Šepečio, Vaigausko atsiminimai ar rinkiniai apie Sniečkų, Šumauską susidariusio vakuumo neužpildo, bet dar labiau jį iškreipia. Tad lietuvių sąmonėje žioji didžiulė informacinė tuštuma, prisidedanti prie stichinės selektyvinės atminties formavimosi.

Jeigu dabar Lietuvoje atsirastų koks maoistų ar anarchistų sąjūdis, didesnė visuomenės dalis net nepajėgtų jo identifikuoti. Kaip ir nesuvokė, kas atsitiko Gedimino prospekte 2008 metų kovo 11–ąją.

Kodėl Lietuva, kodėl Vilnius

Vilnius nuo seno, ypač buvusioje Rusijos imperijoje, garsėjo kaip vienas pagrindinių revoliucinių judėjimų centrų, vieta, kurioje virė kairuoliškos idėjos, ateityje lėmusios ne vienos tautos gyvenimo scenarijus. Vilniuje veikė narodovolcai, narodnikai, eserai, bolševikai ir menševikai. Buvo stiprūs socialdemokratai. Vilniuje gimė Bundas, žydų kilmės asmenų socialistinė partija, veikė sionistai – socialistai. Iš Vilniaus bei jo apylinkių kilę spartakistas Janas Tyška, faktinis Vokietijos komunistų partijos įkūrėjas, menševikė Liubov Akselrod, anarchistas Aleksandras Berkmanas. Vilniuje savo veiklą vystė socialdemokratai Bronislavas ir Juzefas Pilsudskiai, bolševikai Feliksas Džeržinskis, Josifas Piatnickis. Pagaliau iš Lietuvos žemės kilę žymūs JAV visuomenės veikėjai Abraomas Cahanas, Sidney Hillmanas, anarchistė Emma Goldman, PAR komunistų vadovas, artimas Nelsono Mandelos bičiulis  Džo Slovo, eserai Eugenijus Azefas ir Grigorijus Geršunis ir daugelis kitų. Lietuva „padovanojo“ sovietinei Rusijai visą plejadą ypač talentingų karo vadų. Tai vadinamojo Rusijos pilietinio karo didvyriai, divizijų, armijų vadai. Kad ir molėtiškis Vytautas Putna, vienas garsiausių ir talentingiausių sovietinės Rusijos karvedžių, beje, pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniuje dalyvis, net 1930 metais trumpam aplankęs Lietuvos Respubliką, nepraleidęs progos užsukti į M. K. Čiurlionio galeriją Kaune. Buvo artimas žinomo rašytojo Serafimovičiaus bičiulis, pats turėjo ir literato talentą. Buvo ir rokiškėnas Jokūbas Smuškevičius, sovietinės karo aviacijos kūrėjas, legendinis generolas Duglasas, kuriuo taip žavėjosi Ernestas Hemingvėjus. Buvo ir 9–osios, vėliau 18-osios armijos vadas uteniškis Jeronimas Uborevičius, sutriuškinęs garsųjį Denikiną. Yra daug ir aukštus postus užėmusių administracijos darbuotojų, būta, deja, nemažai ir lietuvių čekistų. Beje, Stalino represijų metais beveik visi buvo sušaudyti. O kur dar Lenino legendiniai lietuviai - asmeninis vairuotojas bei sargybinis? Jų biografijos, kūrybinis palikimas Lietuvos visuomenei nėra žinomas. Jeigu mes bent šiek tiek daugiau žinotume apie iš Lietuvos kilusius veikėjus, Rusijoje patraukusius su komunistais, tai kartu su latviais ir lenkais, vien juokaudami prie alaus bokalo, atvykusiam iš Rusijos narsiai nusiteikusiam Putino gerbėjui per keletą minučių nesunkiai įvarytume nevisavertiškumo kompleksą. Tikrai, be kitataučių rusų bolševikai nebūtų išsilaikę valdžioje nė pusmečio, ir Sovietų Sąjunga nebūtų atsiradusi, kuria Rusijoje vėl taip entuziastingai ir nostalgiškai didžiuojamasi.Gana įdomi epopėja supa Lietuvos socialdemokratų partiją. Pati pirmoji Lietuvoje įsikūrusi politinė partija dar 1896 metais deklaravo nepriklausomybės siekį, vėliau šiuo klausimu užėmė prieštaringą poziciją, sovietinės Lietuvos ideologų visą laiką buvo metodiškai šmeižiama, rodoma tik per bolševikų Kapsuko ir Dzeržinskio veiklos prizmę. Kaip žinome, šioje partijoje ne vienus metus sukiojosi bene žinomiausias pasaulyje Rytų Europos socialdemokratas Juzefas Pilsudskis. Įdomios paralelės, gal ne itin malonios lenko nacionalisto ausiai – Pilsudskio tėviškė visai netoli nuo Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio gimtinės, o Juzefo Pilsudskio tremties vieta Sibire buvo visai netoli Lenino tremties vietos. O kur mūsų naujųjų istorikų monografijos apie tarpukario Lietuvos Respublikos kairiuosius, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos žvalgybų užverbuotus lietuvius agentus, teroristus? O lietuviai Ispanijos pilietiniame kare? Jų būta daugiau kaip šimtas, net Argentinos lietuvių ten atsibelsta. Iš jų būta ne tik bolševikuojančių, bet ir prisiekusių trockistų ar šiaip nuotykių ieškotojų. O kitos Lietuvoje veikusios kairiosios partijos, teroristinės grupuotės, o Lenkijos okupuoto Vilniaus politinis širšėlynas? O Amerikos lietuvių kairuolių bei sovietų maitinamų komunistų istorija? Tai ne tik Lietuvos istorijos paraščių ar miesčioniško skonio egzotika, tai galimybė atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva ir išeiviai iš jos tiek daug davė pasauliui kairiųjų lyderių? Negalime to paaiškinti vien carinės Rusijos kultūros polinkiu į nihilizmą ar prastu ochrankos prevenciniu darbu, bolševikinės Maskvos įtaka. O kur silpnos pilietinės visuomenės, socialinių kontrastų, socialinės atskirties įtaka? Nejaugi Lietuvos istorikams neįdomu, kodėl tarpukario Lietuvos karo kapelionas kunigas Adolfas Sabaliauskas 1921 metais balandžio 20 dieną, po komunisto Petro Varkalio sušaudymo, savo dienoraštyje įrašė šiuos žodžius: „Taip, vienas bolševikas nudėtas – vienu priešu mažiau: aš juk patriotas, nuosavybės šalininkas, o svarbiausia - krikščionis. Bet siela nenori taip veikiai nusiraminti. Balsas iš širdies gelmės sako: jei žmonės miršta už idėją, tai ji turi pagrindą. Ir daug aukų bolševizmas pareikalavo, ir jis nėra vienos šalies padaras: bolševizmo idėja randa sau šalininkų visose šalyse. Sakytum, čia dirba rusų pinigai. Iš dalies taip. Bet ne viskas. Visos revoliucijos – tai sprogimas voties, išaugusios dėl kraujo gedimo, dėl organizmo nesveikatos. Tas pats visuomeniniame gyvenime. Kažkuris pasakė: bolševizmas – tai neatlikta krikščionybės pareiga.“ Taigi, drįstu manyti, kad rimtesnis kairumo istorijos Lietuvoje diskursas, solidūs tyrimai panaikintų grėsmingą stichinę selektyvinės atminties lietuvių identiteto formavimą bei galų gale išvaduotų bent iš Rusijos kultūrinės orbitos. Nenorėčiau būti suprastas, kad siunčiu tautai žinią, jog Lietuva turi teisę ir į savo renegatų ilgiausią sąrašą Europoje, bei karštai trokštu, kad jų dalyvavimas Lietuvos istorijoje būtų išsamiau atskleistas. Problema slypi ne čia. Lietuvos renegatais toli gražu tik nedidelę kairuolių dalį galėtume taip pavadinti, nors dabartinė politinė konjunktūra tokį požiūrį perša. Mes negalime būti visiški daltonikai. Istorijoje svarbūs net pustoniai, svarbus istorinio momento kontekstas, pagaliau - kiekvienos kairiosios partijos ar judėjimo vaidmuo kiekvienoje šalyje buvo skirtingas ir suvaidino pačius įvairiausius vaidmenis. Juk nelabai galėtume dėti absoliutų lygybės ženklą tarp Sovietų Sąjungos ir Pietų Afrikos Respublikos komunistų? O kairuoliškų pažiūrų Jurgis Mačiūnas tikrai statytinas į vieną gretą šalia Stalino ir Lenino premijų laureatų? Pagaliau mūsų istorikams, valstybės tarnautojams bei politikams reikia turėti šiek tiek ir pilietinės drąsos norint sau patiems pripažinti, kad Lietuva buvo ne tik knygnešių, bebaimių partizanų, šaunių krepšininkų, pagaliau ne tik baltaraiščių, bet ir kairiųjų politikų perykla. Ir nieko čia nei blogo, nei gero, tiesiog yra kaip yra. Lietuvos įvaizdžiui tai tikrai nepakenks, tik praplės Lietuvos pasakojimą pasauliui, o svarbiausia – visų pirma mums patiems.O kad mano mintijimai nepakibtų ore be konkretesnių pavyzdžių, priedui pateikiu trumpas šešias lietuviams mažiau žinomas CV, ne įsidarbinti VP Markete, bet lietuvių atminties „folderiams”. Nuo čia jau galima skaityti pagal pasirinkimą, pagal skonį. Patikėkite, žaidimas balta – juoda sunkiai dėliosis. Puokštę parinkau siekdamas politinių spalvų įvairovės. Jeigu kam labai kirba mintukė, ar proporcingai neturėtų būti daugiau vienos tautybės atstovų, iš anksto galiu nuliūdinti – atsižvelgiant į tai, kad mano apdainuojamu laikotarpiu lietuviai iš esmės buvo kaimo tauta, lietuvių kairuolių būta proporcingai pernelyg daugoka. Kodėl? Čia jau klausimas istorikams profesionalams.

Liubov Akselrod (1868-1946)

Menševikė, filosofė, literatūros tyrinėtoja.

Liubov Akselrod gimė Dunilovičiuose, netoli Vilniaus. Būdama šešiolikos, 1884 metais įsitraukė į pogrindinę revoliucinę organizaciją „Narodnaja volia“. Savo veiklą vystė Vilniuje. Buvo organizacijos ryšininkė, važinėjo po miestus, kuriuose veikė ar steigėsi narodovolcų būreliai. 1887 metais po narodovolcų nesėkmių Peterburge ir Vilniuje, Akslerod emigravo į į Šveicariją. Ten įsitraukė į Rusijos revoliucinių emigrantų gyvenimą. 1892 metais įstojo „Darbo išvadavimo“ grupę ir tapo nuoseklia marksiste, ištikima G. Plechanovo šalininke. 1900 metais Akselrod baigė Berno universitetą, įgydama filosofijos daktaro laipsnį. Nuo to laiko ji tapo viena pagrindinių autorių filosofinėmis temomis Rusijos socialdemokratų spaudoje „Iskra“ ir „Zaria“. 1906 m. Rusijoje paskelbus amnestiją opozicinių partijų nariams, ji grįžo kaip ryški menševikų partijos lyderė, po G. Plechanovo stipriausia filosofė marksistė. 1906 metais pasirodė jos rinkinys „Filosofinės apybraižos. Atsakymas filosofams, istorinio materializmo kritikams“. 1917 metais, po spalio perversmo, ji, kaip dauguma menševikų, ne emigravo, o liko Rusijoje. Nors 1909-aisiais  straipsnyje ji aštriai kritikavo Lenino knygą „Materializmas ir empiriokriticizmas“, be to, buvo menševikų partijos centro komiteto narė, didelis autoritetas jai padėjo išvengti bolševikų represijų. Nuo 1920-ųjų Akselrod pasižymėjo kaip dėstytoja įvairiose sovietinėse mokslo institucijose. Sovietiniais metais buvo išleista ne viena L. Akselrod knyga. 

Mirė Akselrod 1946 metais vasario 5 d. Maskvoje.

Andrius Bulota (1872-1941)

Socialistas liaudininkas, teisininkas, masonų ložės narys.

Gimė Putriškiuose, Marijampolės rajone. 1897 m. baigė Petrapilio universiteto Teisės fakultetą. Bendradarbiavo su Vincu Kudirka, Jonu Kriaučiūnu ir kitais nacionalinio judėjimo veikėjais. Rašė eiles, korespondencijas „Varpui“ ir „Ūkininkui“. Nuo 1904 m. dirbo advokatu Vilniuje. 1905 m. prisidėjo prie pašto tarnautojų streiko organizavimo, už ką buvo carinės policijos suimtas ir kalintas. 1907–1912 m. buvo Rusijos II ir III Dūmos deputatas, dirbo trudovikų frakcijoje. II Valstybės Dūmoje buvo frakcijos sekretorius, III Dūmoje – frakcijos pirmininkas. 1917 m. gegužės mėn. atstovavo Rusijos socialistų revoliucionierių partijai. Vadovavo valstybinei komisijai liepos mėn. bolševikų rengtam sukilimui tirti. 1917 m. pabaigoje išrinktas Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos CK nariu. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo advokatu Marijampolėje, dėstė Marijampolės gimnazijoje. 1929 m. apkaltintas pasikėsinimo į Augustiną Valdemarą rengimu. Už tai ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. Po 3 mėn. jam leista išvykti į Čekoslovakiją. 1930 m. grįžęs į Marijampolę vėl užsiėmė advokato praktika. 1940 m. birželio mėn. sovietams okupavus Lietuvą, paskirtas Liaudies seimo rinkimų komisijos nariu. 1940– 1941 m. dirbo LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo juridinio skyriaus vedėju. Andrius Bulota 1941 m. rugpjūčio 16 d. buvo hitlerininkų sušaudytas Paneriuose.

Buvo artimas rašytojos Julijos Žemaitės bičiulis. 1916–1917 m. su ja lankėsi Amerikoje, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo. Rūpinosi Žemaitės raštų leidimu.

Juozas Blaževičius (1891–1938)

Komunistas.

Gimė 1891 m. Novosiolkų km., Vilniaus gubernijoje. 1913 m. baigė Vilniaus karininkų mokyklą. Kovėsi Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Pradėjęs podporučiku, 1918 m. užsitarnavo papulkininkio laipsnį ir išėjo į atsargą. Tais pačiais metais įstojo į bolševikų partiją, metų pabaigoje atvyko į Rytų frontą ir vadovavo 27–osios šaulių divizijos 242–ajam Volgos pulkui. Vėliau vadovavo 27–ajai šaulių divizijai, kuri sėkmingai kovojo prieš Kolčaką, užėmė Omską, už ką jo vadovaujamai divizijai buvo suteiktas Omsko divizijos vardas. 1919 m. - vadovavo 59–ajai šaulių divizijai, kuri sutriuškino Kazachstano stepėse veikusius kolčakininkus. 1921 m. Turkestano fronto 1-osios armijos vadas. Jam vadovaujant buvo paimta Fergana, Samarakandas, Ašchabadas, nuverstas Bucharos emyras.Buvo talentingas karo vadas, išugdęs ne vieną Raudonosios armijos karininką. Nuo 1926 metų dirbo Gynybos liaudies komisariate, Priešlėktuvinės gynybos viršininku. 1938 m. represuotas.

Emma Goldman (1869–1940)

Anarchistė. Pagarsėjo ne tik kaip žymi visuomenės veikėja, bet ir kaip literatė. Anot to meto žurnalistų, „vienintelė moteris, kurios bijojo visa Amerika“.

Emma Goldman gimė 1869 metais Kaune, Vilijampolėje. Kai Emmai buvo trylika, Goldmanai išvyko gyventi į Sankt Peterburgą. Imperijos sostinėje Emmai teko palikti mokyklą ir šešis mėnesius dirbti fabrike. Eidama prieš tėvo valią, savarankiškai lavinosi, daug skaitė, susižavėjo N. Černyševskio idėjomis. 1885 metais, būdama tik šešiolikos, emigravo į Jungtines Valstijas. Suartėjo su anarchistais, daugiausia išeiviais iš Vokietijos ir Rusijos. Didžiausią įtaką jai padarė žymus anarchizmo ideologas Aleksandras Berkmanas (1870–1936). 1889 m. E. Goldman išvyko į Niujorką. Čia kovojo už darbo dienos sutrumpinimą, žodžio, asmenybės laisvę, lyčių lygybę. Net tarp feminisčių ji buvo laikoma radikalių pažiūrų. 1906–1918 m. Goldman leido žurnalą „Motina – žemė“, kuriame daug vietos skyrė amerikietiškos visuomenės kritikai, socialiniam neteisingumui, ir tapo pripažinta amerikiečių anarchizmo lydere. 1893 E. Goldman metams buvo įkalinta už bedarbių kurstymą demonstracijose.

Pirmojo pasaulinio karo metais pasisakė prieš privalomą karinę tarnybą, už tai pusmečiui buvo įkalinta, o 1919 m. su A. Berkmanu ir kitais „priešiškais elementais“ buvo deportuota į Rusiją. E. Goldman simpatizavo bolševikams, pateisino spalio perversmą. Bet neišgyvenusi visų trejų metų sovietinėje Rusijoje, visiškai nusivylė sovietiniu režimu. Ypač daug turėjo įtakos žiaurus Kronštato sukilimo numalšinimas. 1921 m. E. Goldman pabėgo iš Rusijos į Angliją. Ten skaitė paskaitas, tęsė literatūrinę veiklą, kritikuodama tik kapitalistinį išnaudojimą, bet ir komunistinį režimą, kaip visiškai žlugdantį laisvą asmenybę. E. Goldman neapkentė nacionalsocializmo, buvo aktyvi kovotoja prieš jo ideologiją. Per Pilietinį karą Ispanijoje palaikė antifašistus, 1936 metais Barselonoje savo audringomis kalbomis pelnė didžiulį autoritetą tarp katalonų anarchistų. Svarbu pažymėti, kad E. Goldman viena iš pirmųjų fašizmą ir stalinizmą įvardijo kaip totalitarinių režimų formą.

E. Goldman kūrybinis palikimas ligi šiol laikomas anarchizmo klasika. Žinomiausios knygos: „Anarchizmas ir kitos esė“, „Prekyba moterimis“, „Mano nusivylimas Rusija“, „Mano gyvenimas“.

E. Goldman mirė Toronte 1940 m. gegužės 14 dieną. Palaidota Jungtinėse Valstijose.

Grigorijus Geršunis (1870–1908)

Socialistas revoliucionierius (eseras). Vienas iš garsiausių teroristų Rusijos imperijoje.

Grigorijus Geršunis gimė 1870 m. Rugsėjo 29 d. Kaune. Studijavo farmaciją Kijevo universitete. Geršunis buvo socialistas, nuo 1899 m. darbininkų Partijos už Rusijos išlaisvinimą narys - steigėjas. 1900 m. Ochrankos areštuojamas. Kartu su Aleksandru Kerenskiu, Eugenijumi Azefu ir kitais 1901 m. įkūrė Socialistų revoliucionierių partiją. 1902 m. G. Geršunis taip pat įkūrė eserų Kovinę organizaciją, kuri tapo atsakinga už vidaus reikalų ministro D. Sipiagino nužudymo suplanavimą ir sėkmingą operacijos įvykdymą. 1903 m. Geršunis kartu su eserų Kovine organizacija organizavo Ufos gubernatoriaus N. Bogdanovičiaus nužudymą. Per šios veiklos laiką Geršunis nenujautė, kad jo pavaduotojas Eugenijus Azefas, beje, jo kraštietis, kilęs nuo Gardino, dirbo Ochrankos šnipu. E. Azefui pateikus informaciją apie Geršunio sąsajas su terorizmu, 1904 m. jis areštuojamas. Teismas siūlė mirties bausmę, bet nuosprendis buvo pakeistas sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. 1905 m. jis sugebėjo pabėgo iš Akutai kalėjimo, kuris buvo Rytų Sibire. Geršunis patraukė per Kiniją į Ameriką, kol galiausiai 1907 m. vasario mėnesį vėl atsidūrė Europoje.

Grigorijus Geršunis mirė 1908 m. kovo 29 d. nuo tuberkuliozės Ciuriche.

Juozas Grigulevičius (1913–1988)

Komunistas, legendinis sovietų žvalgas.

Juozas Grigulevičius gimė Vilniuje, mokėsi Panevėžio, vėliau Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1930 m. įstojo į Lenkijos komunistų partiją, tapo Lietuvių biuro CK nariu.1933 m. už komunistinę veiklą areštuojamas ir pralaikomas tris mėnesius Lukiškių kalėjime. Tais pačiais metais išvyko į Paryžių, kur dalyvavo Mopro veikloje. Išsiųstas į Argentiną vystyti minėtos organizacijos veiklos. Per keletą mėnesių tobulai išmokęs ispanų kalbą greitai įsitraukė į lietuvių, žydų, lenkų emigrantų bendruomenių veiklą, pelnė jų pasitikėjimą. 1936 m. Argentinos komunistų partijos išsiųstas į Ispaniją. Ten užverbuojamas sovietinės žvalgybos ir nuo tada uoliai vykdė tik jos užduotis. Ten organizavo trockistų grupės likvidavimą. 1938 m. išsiųstas į Meksiką vadovavo pasikėsinimui prieš Levą Trockį, ten užverbavo garsųjį Meksikos menininką Sikeirosą. 1940 metais grįžo į Argentiną ir ten organizavo diversinę grupę. Jo užverbuoti žmonės į Vokietiją strategines žaliavas gabenančius laivus padėjo per 150 minų, kurios sprogdavo tik laivui išplaukus į atvirą jūrą. Operacija buvo tokia sėkminga, kad salietros (iš kurios gaminamas parakas) gabenimas buvo taip sutrikdytas, kad nacistinė Vokietija buvo priversta ieškoti kitų būdų gabenti strategines žaliavas iš Lotynų Amerikos. Į savo žvalgybinį–agentūrinį tinklą J. Grigulevičius buvo įtraukęs per 200 žmonių. Po karo dirbo žvalgybinį darbą Italijoje ir Vatikane kaip Kosta Rikos ambasadorius. Būtent jam Stalinas buvo patikėjęs nužudyti Jugoslavijos diktatorių Broz Tito. Bet po Stalino mirties Berija atšaukė šią operaciją, ir Grigulevičiaus žvalgybinė veikla nutrūko visam laikui. Nuo tada jis apsigyveno Maskvoje ir padarė neįtikėtiną sovietinio mokslininko karjerą. Buvo laikomas pačiu geriausiu Lotynų Amerikos specialistu visoje Sovietų Sąjungoje. Parašė begalę straipsnių bei išleido per 30 knygų. Kai kurios išleistos ir lietuvių kalba.

Dabar jau beveik neabejojama, kad būtent J. Grigulevičius 1938 metais organizavo Adelės Šiaučiūnaitės nužudymą, sovietams išsiaiškinus, kad ji, būdama komunistė pogrindininkė, dirbo ir Lietuvos slaptajai policijai.

Džo Slovo (1926-1995)

Komunistas, Nelsono Mandelos bendražygis. Žymus Pietų Afrikos visuomenės ir politikos veikėjas.

Džo (Josefas) Slovo gimė 1926 m. Lietuvoje, Obeliuose. 1935 m. su šeima išvyko į Pietų Afriką ir apsigyveno Johanesburge. Antrojo pasaulinio karo metais savanoriu išėjo į armiją. Dalyvavo mūšiuose Italijoje. Johanesburge universitete studijavo teisę, dirbo advokatu. 1942 m. įstojo į Pietų Afrikos komunistų partiją (PAKP). Penktojo dešimtmečio pabaigoje–šeštojo pradžioje Slovo savo kalbomis išgarsėjo kaip kovotojas su rasine diskriminacija ir apartheidu. 1953 m. jis prisidėjo prie PAKP organizavimo, 1954 m. buvo išrinktas į jos centro komitetą. Slovo prisidėjo ir prie demokratų kongreso kūrimo (jį įkūrė europiečiai – kovos su rasine diskriminacija neprievartiniu būdu šalininkai). Kartu su kitais rengė 1955 m. Keiptaune vykusį Pietų Afrikos tautų kongresą ir jo baigiamąjį dokumentą – Laisvės chartiją. 1956 m. kaip apartheido priešininkas drauge su kitais 155 bendraminčiais buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavimu. 1958 m. buvo paleistas į laisvę.

Slovo glaudžiai bendradarbiavo su Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) viceprezidentu N. Mandela. Manoma, kad daręs jam nemažą įtaką. 1960 m. vyriausybei šalyje įvedus ypatingąją padėtį ir uždraudus PAKP bei ANK veiklą, Slovo vėl atsidūrė kalėjime, buvo paleistas po keturių mėnesių. 1961 m. kartu su Mandela ir ANK įkūrė slaptą teroristinę organizaciją „Nacijos ietis“, kuri veikė iš kaimyninių valstybių. 1963 m. policija suėmė beveik visus tos organizacijos narius. Slovo įsikūrė Londone, 1977 m. persikėlė į Mozambiko sostinę Maputu. 1984 m. gyveno Zambijos sostinėje Lusakoje ir Londone. Nuo 1985 m. jis buvo ANK vykdomojo komiteto narys, o 1984–1986 m. – PAKP vadovas, 1986–1991 m. – jos generalinis sekretorius. 1990 m. Slovo paskelbė deklaraciją „Ar socializmas žlugo?“, kurioje stojo už daugiapartinę demokratiją. 1990 m. legalizavus PAKP ir ANK veiklą, Slovo grįžo į šalį, kur buvo išrinktas daugiarasės Pietų Afrikos Respublikos vyriausybės statybos ministru. 1994 m. jam suteiktas aukščiausias garbės vardas – „Dėvintis leopardo kailį“. 1995 m., jam mirus, šalyje buvo paskelbtas gedulas, jo vardu pavadintos keleto miestų gatvės.

Bernardinai.lt