„Bernardinai.lt“ tęsia diskusiją dėl Vilniaus Bernardinų bažnyčios pertvarkos projekto. Praėjusią savaitę buvo paskelbtas šio projekto architektų S. Šimelionio ir J. Mendelevičiaus tekstas „Bernardinų bažnyčios tvarkyba. Projekto autorių žodis“.  Pateikiame redakciją pasiekusį dailės istorikės, dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės atsakymą Bernardinų bažnyčios projekto autoriams.

Jau beveik metai Lietuvos dailės istorikų draugija kovoja prieš Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno žalojimą. Mokslų daktarai, docentai ir profesoriai su nerimu viešai sako ir rašo, kad Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas yra itin jautrus paminklas naujiems intarpams ir naujoms funkcijoms. Tačiau daliai praktikų, vykdančių objekto pertvarką, mokslininkai – ne autoritetas, jie nelinkę girdėti jų balso.

Pavojus unikaliam gotikinės architektūros ansambliui iškilo, kai buvo skirtos lėšos jo pritaikymui turizmo reikmėms. Liūto dalį skyrė Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Milijonai iš ES ir jų pagalba siekiamo tikslo suformulavimas pakibo virš Vilniaus Bernardinų bažnyčios kaip juodas grėsmingas debesis.

2008 m. kovo 7 dieną posėdyje Valstybinė kultūros paveldo apsaugos komisija, atsiliepdama į Lietuvos dailės istorikų signalus, nustatė, kad Bernardinų ansamblio tvarkymo projektas nusižengia Lietuvos paveldo apsaugos įstatymams ir tarptautinėms Pasaulio paveldo globos konvencijoms. Paraiška, kuria siekiama pritaikyti ansamblį turizmo tikslams, iš esmės siekia tik utilitarinių tikslų, o objekto konservavimo ar restauravimo problemų nesprendžia. Po šio verdikto per masines informavimo priemones išgirdome, kad projekto vykdytojai į komisijos nuomonę atsižvelgs.

Netrukus savo žodį tarė projekto autoriai, Lietuvos institucijų atestuoti architektai S. Šimelionis ir J. Mendelevičius. Perskaičius jų mintis, norisi sušukti kaip kadaise Ciceronas: O tempora, o mores !

Projekto autoriai išdėstė savąjį credo, pasiremdami pasaulio architektūros klasika – Senovės Romos architekto Vitruvijaus mintimis. Architektai Šimelionis ir Mendelevičius savo koncepcijos išeities tašku pasirinko Vitruvijaus kriterijų triadą, kurią pacitavo taip: „nauda, stiprumas, grožis“. Jų nuomone pastato prioritetas – tai nauda.

Bėda čia ne ta, kad mūsų architektai, ieškodami argumentų savo sprendimams, nuklydo net į antikos laikus. Bėda ta, kad Vitruvijaus jie neskaitė ir jo mokymo pagrindų nežino. Tad Vilniaus Bernardinų tvarkymo projekto ydų esmė - menka projekto vystytojų erudicija.

Prieš du tūkstančius metų parašyto veikalo apie architektūrą pirmosios knygos trečiosios dalies antrame poskyryje Vitruvijus pateikė vadinamąją „amžinai aktualią formulę“, kuria rėmėsi kiekvienas projektuojantis architektas. Vitruvijaus triadoje pirmoje vietoje įrašytas „stiprumas“ (arba ištvermingumas, lotyniškai – firmitas), antroje – „naudingumas“ (utilitas), trečioje – „grožis“ (venustas). Jo argumentacijoje architektas pirmiausia turi garantuoti pastato ištvermingumą, t.y. pastatyti jį taip, kad būtų tvirtas; antroje vietoje užtikrinamas statinio patogumas ir utilitarumas, o kiekviena pastato dalis turi atitikti jo funkciją; trečiasis kriterijus – tai grožis, nes kūrinys turi teikti malonumą, o gerą skonį nulemia simetrijos principų laikymasis. Skirtingai nuo Šimelionio ir Mendelevičiaus pateiktos interpretacijos, šios triados autorius nė vieno iš pagrindinių kriterijų neiškėlė kaip svarbiausio, jie suvokiami kartu, neatskiriamai papildantys vienas kitą. Bet jeigu laikytis originalo teksto, tai pirmoje vietoje yra stiprumas, o ne nauda, kaip norėtų projekto autoriai.

Išeities tašku pasirinkę „naudą“, Šimelionis ir Mendelevičius yra linkę viską paaukoti šiam tikslui. Ėmęsi projektuoti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, Vitruvijų jie atideda į šalį, pamiršdami jo trečiąjį kriterijų – kad kūrinys turi teikti malonumą. Jeigu pritaikysime šią mintį Vilniaus Bernardinų ansamblio atvejui – lankytojas pajus malonumą tada, kai matys nesugadintą XV- XVI a. sandūros kūrinį.

Vitruvijaus knyga analizuojama, verčiama į kitas kalbas ir tyrinėjama jau 600 metų. Smalsus žmogus, jos tekstą susiradęs internete (taip pat ir originalo kalba), netruks įsitikinti, kad Vitruvijus buvo labai konservatyvus, rėmėsi Senovės Graikijos ir Romos filosofais ir išminčiais, tik praeityje matė tikrąsias vertybes, o savo laikmečio architektūrą vertino kritiškai. Jo knyga atspindi bazines architektūros problemas. Tai ne tik vėlyvosios antikos architektūros, bet ir architektūros filosofijos knyga. Gaila, kad mūsų architektai jos neskaitė, nes Vitruvijus joje kalba ir apie moralinę architekto atsakomybę.

Prioritetu pasirinkę naudą, Šimelionis ir Mendelevičius nori, kad Vilniaus Bernardinų ansamblis būtų „normaliai“ eksploatuojamas. Tai reiškia, kad nepaisant XV-XVI a. sandūros pastato architektūrinės vertės (autento dvasios ir autentiško medžiagiškumo), jame turi būti įrengtos ultra modernios instaliacijos, kurios iš esmės tą dvasią sugriautų (liftai, unikalaus, vienintelio Lietuvoje vidinio kiemelio perdengimas). Vitruvijus jiems patartų paprastai: turistai lanko vienuolynus ne dėl liftų, informacinių centrų ir modernių tualetų, o norėdami pamatyti kiek galima daugiau autentiškos, nepakartojamos ir unikalios architektūros, nepaliestos šiuolaikinių modernizacijų. Čia ir kyla didysis konfliktas – ką kelsime į pirmą vietą – dirbtinai sugalvotus utilitarinius interesus ar vertybės išsaugojimą ateities kartoms, eksploatuojant ją su kuo mažesne invazija. Skirtingai nuo Šimelionio ir Mendelevičiaus deklaruojamos nuostatos „paveldas turi keistis“, šiuolaikinė paminklosauga deklaruoja architektūros paminklų tausojimą, nes jų moderninimas atima autento dvasią. Tokio tausojančio pritaikymo pavyzdžių apstu šiandieninėje Europoje: nėra lifto į Pizos varpinę, viduramžių vienuolynuose įrengiant viešbučius bendri tualetai daromi koridoriaus gale, kad išsaugoti autentišką patalpų struktūrą. Taigi pritaikymas turizmui turi prasidėti nuo prioriteto nustatymo: jei architektūros vertybė unikali, vienintelė, modernizacija turi būti minimali, nematoma. Projekto autoriai mano, kad viską uždraudus pastatai sunyks. Kodėl gi nevirto griuvėsiais senovinis Maltos miestas Mdina, žydų - Jeruzalė? Kodėl iki šiol stovi Skokloster barokinė pilis Švedijoje, kurioje nėra šildymo? Čia viskas draudžiama, pradedant modernių medžiagų naudojimu, baigiant bet kokiu keitimu. Iš tikrųjų, ko pritrūko, kad Bernardinų ansamblis taptų dar vienu unikaliu pasaulio paveldo objektu, kuriame pirmenybė atiduota autentui, o ne vartotojiškam turizmui?

Vitruvijus, kuris, kaip minėta, ypač vertino senovę, ir į tai atsakytų paprastai: civilizuotoje šalyje istorinio pastato pritaikymas prasideda nuo jo tyrimų, tada seka konservacija, restauravimas, tada ištiriamos galimybės tame pastate įrengti muziejų, lankomą bokštą ar panašiai, o jau galutinėje stadijoje pradedama projektuoti. Maksimalus autento išsaugojimas traukia minias turistų, kurie nebijo nei lipti stačiais nepatogiais laiptais, nei sušalti. Tačiau Vilniaus Bernardinų projekto vystytojai skuba, jiems reikia įsisavinti lėšas. Todėl Bernardinų ansamblio pritaikymo turizmui projektas rengiamas neatlikus jokios studijos. Sudarant pertvarkymų programą ir pasirašant sutartį, neapgalvota, ar nepadarys tie pinigai daugiau žalos negu naudos? Kai tokių projektų rengime mokslininkai nedalyvauja, šiek tiek juokinga skaityti projekto autorių apeliavimą į paminklo vertingąsias savybes. Pagal šią apverstą logiką išeitų, kad paties paminklo jiems nelabai reikia, ne, jis tik trukdo projektuoti, bet išsaugoti vertingąsias savybes būtina. O kas tai yra vertingosios paminklo savybės, kai pats pirminis paminklinis objektas jau sunaikintas? Kažkoks tuščias kevalas. Kaip gali išlikti vertingosios gotikinio bokštelio savybės, jei autentiška laiptinė jame naikinama, o per visą jo aukštį įrengiamas liftas? Autento kaip ir nebėra... Bet bokštelis stovės, kad ir vibruodamas, vertingosios savybės lyg ir yra. Štai taip mąsto mūsų atestuoti specialistai.

Architektų argumentacija, kad bokštas neva niekada nebuvo naudojamas, neįtikina, nes yra žinoma net keletas XVI a. pradžioje Lenkijoje pastatytų bernardinų bažnyčių su panašiais bokštais pietinėje pusėje; bernardinai statėsi pagal tam tikrą jiems priimtiną schemą. Jei bokšto nebūtų reikėję, jis nebūtų ir statomas. Gotikiniu bokštu-varpine nustota naudotis pastačius atskirai stovinčią klasicistinę varpinę (po 1870 m. ją pakeitė dabartinė neogotikinė).

Šiuolaikinė paveldosauga stengiasi apriboti autentiškos substancijos naikinimą, kuris buvo neišvengiamas, modernizuojant ir pritaikant pastatus. Tūlas inteligentas dažnai sako, kad štai keitė ir perstatinėjo XVIII ir XIX amžiais, laikai keitėsi, reikėjo gyventi, tad daug kas neišliko. Taip, tai tiesa. Gotiką keitė Renesansas ir Barokas, o vėliau daug keitimų darė XIX amžius. Tačiau šiuolaikinis paveldosaugos mokslas, kaip beje ir Vitruvijus, sako, kad praeitis moko, vadinasi, jei sunaikinsime viską, ką dar tebeturime po ankstesnių modernizacijų, – kas beliks, iš ko mokysimės? Tad šiuolaikinis pasaulis sukūrė ištisą sudėtingą paveldo apsaugos sistemą, kuria vadovaujasi visos civilizuotos šalys, siekdamos apsaugoti savo paminklus nuo sunaikinimo. Jei architektūros ansamblis paskelbtas aukščiausios klasės paminklu, jame tampa negalima jokia renovacija ar rekonstrukcija – štai nuo šito reikėtų pradėti. Šiuolaikinėje paminklosaugoje vengiama griauti, kapoti sienas, naikinti autentišką struktūrą; nedidinamos tarpuvarčių angos, nors pro jas ir nepravažiuoja greitoji pagalba ar gaisrinė; nekeičiami patalpų dydžiai, nors pastato funkcija ir keičiasi. Restauruojant pastatus, ieškoma įvairiausių išeičių. O ką daro Lietuvoje? Antai Kalvarijų sinagogoje, pritaikant pastatą muzikos mokyklai, permūrytos naujos sienos viršutiniuose aukštuose, įrengtos patalpos, kurių nebuvo (projektavo architektas A. Gvildys). Dailės akademijos studentai, atlikę praktiką inventorizuodami sinagogas, tikrosios šventyklos čia jau neberado, liko kažkoks hibridas. Ar negalima buvo su paveldo objektu pasielgti subtiliau, įrengti laikinas mobilias pertvaras, nenaikinti pastato struktūros?

Lengvabūdišką požiūrį rodo Vilniaus Bernardinų bažnyčios palėpėje projektuojamas muziejus. Reikia manyti, tai pačių brolių pranciškonų idėja. Bet kiek ji pagrįsta? Ar tai tikrai geriausia vieta muziejui šiame ansamblyje? Ar moderniais laikais muziejai kuriami bažnyčių palėpėse? Pakrovimo-iškrovimo veiksmas per stoglangį atrodo daugiau negu abejotinas, ir ar to iš tikrųjų reikia? Bernardinų bažnyčios pietinė pusė su ažūrinės architektūros bokšteliu – pati gražiausia šio pastato dalis. Dideli tūriniai stoglangiai ir keltuvas prie jų tikrai sugadins visą vaizdą. Ar negalima įsirengti muziejų paprasčiau? Prisimenu tėvo Stanislovo įrengtą liturginių rūbų, perkeltų iš Paberžės, muziejėlį Dotnuvoje, palėpėje. Provincija, kaimiškai, paprasčiausiomis priemonėmis šiurkščiai sukaltos pakabos, pusiau uždaras lankymui... Vilniuje broliai tikisi sulaukti tūkstančių lankytojų. Taigi muziejus turi būti labai modernus, su atitinkama apsauga ir visomis būtinomis instaliacijomis. Tačiau mums sako, kad muziejui bažnyčios pastogėje reikalingi erdviniai stoglangiai, neva vėdinimui. Seniausia žinoma ikonografija (XVIII – XIX a. piešiniai) jokių stoglangių nerodo. Iš tikrųjų šios bažnyčios pastogės vėdinimas buvo įrengtas labai seniai, gal būt, ją statant. Sienų viršuje iš abiejų pusių yra specialios angos, kurių pirminė paskirtis galbūt buvo gynybinė, vėliau - vėdinimas. Be to, yra daugybė priemonių įrengti vėdinimą ir be aukštų stoglangių. Rėmimasis ikonografine medžiaga čia niekuo dėtas. XVI a. pradžios freskose Bernardinų bažnyčioje tikrai nevaizduojama esama bažnyčia, nes tais laikais dailininkai dekoruodavo, remdamiesi ne natūra, o grafikos raižiniais. Todėl sakyti, kad štai Vilniaus Bernardinų bažnyčia yra buvusi su aukštais stoglangiais, nes panašius matome freskose, daugiau negu juokinga. Tai tik dar kartą iliustruoja, kad projekto autoriai netyrė bažnyčios architektūros, neįsigilino į jos ypatybes. Kadangi čia XVI a. pradžioje dirbo architektas iš Gdansko, galima buvo atlikti palyginimą su šio miesto gotikinėmis bažnyčiomis. Daug kas atsistotų į savo vietas. Tačiau projekto autoriams tokie klausimai turbūt net nekyla.

Analizuojant Bernardinų ansamblio tvarkymo projekto autorių paskelbtas mintis prisiminė vienas unikaliausių Lietuvos vienuolynų, įrengtas Jūžintų bažnyčioje. Kad neįgalieji galėtų patekti į jo celes keltuvą reikėtų įrengti priešais Didįjį altorių... Taigi ir neįgalieji, dėl kurių neva stengiasi projekto vystytojai, taip pat tik priedanga. Iš tikrųjų esama paveldo objektų, į kuriuos nei liftai, nei keltuvai, nei oru skriejančios gondolos, nei eskalatoriai neįrengiami. Pagaliau jeigu jau iš tikrųjų prie Vilniaus Bernardinų bažnyčios atvažiuotų autobusas su neįgaliaisiais ir reikėtų juos užkelti į bažnyčios pastogę, ką gi, pasirūpinkite specialiu mobiliuoju keltuvu, pristatomu prie sienos ir vėliau pašalinamu. Tai taip pat išeitis.

Pabaigai vėl grįžkime prie Vitruvijaus. Manyčiau, jis šiandien pasakytų, kad sprendimų yra daug ir įvairių, tik pirmiausia reikia nusistatyti prioritetus. Bet kai prioritetas yra vienas – įsisavinti ES milijonus, štai tada prasideda ekvilibristika žodžiais ir frazėmis, pasitelkiama įrodinėjimų grandinė, kuri subyra, vos tik ją atidžiau pakedeni. Vienas iš Vitruvijaus postulatų, kuriais jo nuomone turėtų vadovautis kiekvienas architektas – „architektas neturi būti godus“. Vitruvijus pateikė savotišką architekto garbės kodeksą. Pagal jį architekto etika grindžiama kuklumu, o talento pripažinimas ir šlovė nepasiekiami pelningų užsakymu dėka. Jis niekino architektų, didinančių sąmatą, godumą. Remdamasis Senovės Graikijos papročiais, kuriuos labiausiai vertino, jis teigė, kad sudarydamas sutartį su privačiu ar visuomeniniu užsakovu, architektas, parengęs būsimų statybų sąmatą, atsakė už ją savo nuosavu turtu.

Taigi ką pasakytų Vitruvijus šiandien, perskaitęs S. Šimelionio ir J. Mendelevičiaus suformuluotą Bernardinų bažnyčios „tvarkybos“ darbų pagrindimą?

Bernardinai.lt

Šv. Mikalojaus bažnyčia. Gdanskas. XV a. antra pusė. Panašios struktūros gotikinių bažnyčių Lenkijoje yra ir daugiau.

Vilniaus Bernardinų bažnyčios vaizdas iš pietų pusės. V. Zacharčiko fotografija. 1865-1867 m.