XX amžius – pats žiauriausias, pasak JAV politologo Z. Brzezinskio. Bet ir pats kūrybingiausias. Po Pirmojo pasaulinio karo atrodė – nieko negali būti baisiau. Tada atėjo Antrasis. Abu karai ir kitos praėjusio amžiaus negandos stipriai keitė ir Lietuvos fotografiją – tik įgavęs pagreitį darbas būdavo sutrikdomas, o nugriaudėjus paliauboms reikėdavo pradėti beveik nuo pradžių.

Nuotrauka prisiminimui. Vytautas Stanionis, 1946

„Pirmosios pokario kartos aistra gyventi atnešė milijonus gyvybių, – karo ir pokario netekčių spraga buvo užpildyta,“ - teigia A. Juozaitis. Pamažėl visi atitoksta, grįžta prie ankstesnio gyvenimo. Lietuvos fotografija po Pirmojo pasaulinio karo kiek suprastėja, vėl grįžta prie amatininkiškumo, tačiau vis dar aktyviai dirba nepralenkiamas klasikas Janas Bulhakas. Nors fotografuoja mažiau, įsitraukia į mokslinę, pedagoginę ir visuomeninę veiklą. Lietuvos ir Lenkijos fotografų autoriteto vardą įgavęs dar prieš karą, 1919 m. Bulhakas pradeda dėstyti fotografiją Stepono Batoro universitete, pakviestas dailininko Ferdinando Ruščico. Ten jis išaugina pirmąją profesionalių fotomenininkų kartą. Meninės fotografijos katedros – studijos įkūrimas buvo reikšmingas visai Vilniaus fotografijai, kadangi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tačiau praradus sostinę, ji vystėsi Lenkijos fotografijos kontekste, nors stebima lietuvių menininkų. Fotografus tuo metu vienijo Bulhako iniciatyva 1927 m. įsteigtas Vilniaus fotoklubas.

Šviesos fotografas, kaip jį pavadina M. Matulytė, ypač gerai pažino Vilniaus architektūrą, dalis šių žinių, perteiktos fotografijose, mus pasiekė ir tebežavi (Lietuvos Nacionalinio muziejaus išleista knyga „Janas Bulhakas. Vilniaus barokas“).

1919 m. Kaunas tampa laikinąja sostine, o kartu ir Lietuvos fotografijos centru. Europoje jau praūžęs modernizmas, fotografijos kalbai suteikęs naują meninę išraišką, įteisinęs fotografiją kaip meną. Tiesa, pripažinimas, kad fotografija yra meno kryptis, lygiavertė dailei, todėl gali būti eksponuojama muziejuose ir galerijose, visame pasaulyje ėmė ryškėti tik po Antrojo pasaulinio karo. Štai 1932m. žurnalistas Petras Babickas Kaune surengia pirmąją Lietuvoje personalinę fotografijos parodą, kurios recenzentas Juozas Tumas savo straipsnyje iškelia klausimą: „Ar fotografija – menas“? Dėl šio klausimo kyla vis naujų diskusijų.

P. Babicko nuopelnas - ir Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įkūrimas tais pačiais metais Kaune. Ši ypač prisidėjo prie meninės fotografijos puoselėjimo, spausdino knygas, leido periodinius leidinius apie fotografiją (žurnalas „Fotomėgėjas“, išleistas 1933 m. Ir 1934 m.). Nuolat rengdavo parodas ir konkursus Fotografijos sekcija, 1935 m. pradėjusi veikti Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungoje. Tuo metu Lietuvos fotografai aktyviai dalyvaudavo ir užsienio parodose. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje Lietuvai nebereikėjo šaukti „Aš dar gyva“, - kaip sako Skirmantas Valiulis. Aukso medaliai įteikti Lietuvos fotomėgėjų draugijai, Vytautui Augustinui, Baliui Buračui, Vytautu Gavėnui, Steponui Kolupailai, Otto Milaševičiui, Antanui Naruševičiui, Petrui Babickui, Gediminui Orentui, Ipolitui Skrinskai. Lietuvos fotografija įsibėgėja.

Balys Buračas. Daininkė Katrė Laigonienė, 90 metų amžiaus. 1933

Suprantama, kad valstybę sukūrusiai tautai rūpėjo krašto aukštinimas ir dvasios kėlimas. Šiauliuose 1932 m. įkurta „Putpelės“ draugija, kurios siekis – populiarinti lietuvių tautą. Surengus kilnojamą fotografijos parodą, kuri buvo vežiojama po įvairius Lietuvos miestus, daugiau žmonių atsirado galimybė pamatyti fotografų darbus.

Skubėta užfiksuoti nykstančią etnografiją. Ypač skubėjo Balys Buračas – tautodailininkas, etnografas, publicistas, fotografas, muziejininkas. Savo visą gyvenimą jis paskyrė fiksuoti nacionalinį savitumą ir Lietuvos kultūros būdingus bruožus. Buračas etnografinius siužetus daug kur parežisuodavo, tarytum norėdamas sugrįžti į XIX amžiaus Lietuvos kaimą, mat jau tuo metu jis buvo sparčiai modernėjantis, paveiktas abiejų pasaulinių karų, sovietų primestos kolektyvizacijos, iš viso to kilusios niveliacijos. Įdomių paralelių čia įžvelgiama su Jano Bulhako kūryba – pastarasis Pirmojo pasaulinio karo metu skuba įamžinti Vilnių, Balys Buračas – kaimo archajiškiausius bruožus. Fotografo uždavinys – „pasidarbuoti ne taip dėl pelno, kaip dėl žūstančių brangenybių gelbėjimo” žiūrovui puikiai atskleidžia lietuvių liaudies gyvenimą ir kūrybą. Viename iš savo straipsnių Buračas aprašo ir komišką žaidimą „Ateina fotografai“: „Vienas vaidina ‚gyvą aparatą‘, o kitas – fotografą [...]. Fotografuodamas pakelia drobulę nuo gyvo aparato ir parodo jo užpakalinę dalį. Tai reiškia, kad jau ‚nufotografavo‘.“ Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis nuolat spausdindavo savo fotografijas įvairiuose Lietuvos laikraščiuose bei žurnaluose, siuntė į JAV, o šiuolaik su savo darbais pamažu sugrįžta į fotografijos akiratį. Pripažįstama Buračo įtaka septintojo, devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografams, dabar laukiama naujų jo kūrybos atradimų ir interpretacijų.

Mergelė burnelę prausė, 1922. Vaikai maudosi, 1932

Rugių pjovėjai pereina su vainiku, 1934. Vaikai perneša rugiapjūtės baigtuvių vainiką, 1924

1944 metais prasidėjusi sovietinė okupacija iš Lietuvos atėmė daug pajėgių fotografų. Vieni ilgam nutilo, kiti tęsė darbą svetur (P. Babickas - Brazilijoje, V. Augustinas, K. Daugėla - JAV). Tų metų liepos 10-ąją sovietų armijai bombarduojant Vilnių, vienas sprogmuo pataikė į namą, kuriame buvo įsikūrusi J. Bulhako fotostudija – sudegė dešimtys tūkstančių negatyvų ir fotografijų, įranga, biblioteka, dokumentų archyvas. Nelaimė ir nauja okupacija paskatino fotografą išvykti į Lenkiją, kur 1950 m. jis mirė.

Sovietinė okupacija veikė visus kultūros reiškinius, tarp jų ir fotografiją. Pasikeitė parodų turinys, funkcijos, eksponavimo sąlygos. Plakatinis stilius, ideologizuota, pagražinta tikrovė -  būdingi pirmųjų pokario metų fotožurnalistikai. Etnografinėje srityje tebedirbo Balys Buračas, nors žodis „etnografija“, nuotraukose vaizduojamos bažnyčios, kryžiai ir kiti objektai nebuvo valdžios toleruojami. Nepaisant to, įamžintos ir partizanų kovos, trėmimai, tikroji kasdienybė. Šios nuotraukos į viešumą iškilo tik Atgimimo laikais, surengus B. Kazlausko, P. Veličkos, V. Stanionio ir kt. parodas.

B. Buračas. Kryžiaus statymo iškilmės, 1937 m.

1946 m. gyventojams keičiant pasus, Vytautas Stanionis gavo leidimą fotografuoti Seirijų kaime. Taupant juostas, gyventojai fotografuoti po du, už jų pakabinus baltą paklodę. Iki išleidžiant V. Stanionio 1945-1959 metais padarytų nuotraukų albumą, fotografo vardas asocijuodavosi būtent su šių „pasinių“ fotografijų pluoštu.

Vytautas Stanionis. Seirijai, 1946 m.

Vis dėlto įdomu stebėti du žmones prieš fotoaparatą. Jie, vyras ir žmona, tėvas ir sūnus, kaimynai, papildo vienas antrą, kartu išryškindami vienas kito skirtumus, ypatybes. Seirijų kaimo gyventojai – iškentėję karą, kiti - gal net du. O kai kurių veidai laimingi, akyse raibuliuoja viltis. Ir taip nesinori jiems sakyti (o patiems sau vis tiek žinoti), kas jų laukia. Tuo fotografija ir yra nuostabus menas – fiksuoti dabar, o žvelgiant į nuotraukas kartkartėmis išgyventi. Ateities nežinant ir nebijant.

Monika Lipšic. Iš Lietuvos fotografijos istorijos: 1839-1920

Bus daugiau

Bernardinai.lt