Lietuvoje vis dar dažnai kartojama, kad pagrindinis dėmesys, apdovanojimai, radijo bei televizijos eteris priklauso formatui – prodiuserių kuriamai ir „žvaigždžių“ atliekamai popmuzikai. Tačiau akivaizdu, kad yra ir alternatyvi scena su savo atlikėjais, muzikinių stilių įvairove ir skambesiu.

Vis populiarėjantis krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“ – gyvas įrodymas, kad savo klausytojų atranda ir krikščionišką muziką grojantys atlikėjai. Apie tai, ką reiškia groti ir kurti krikščionišką roką, giedoti šlovinimo giesmes ir būti išgirstam, kalbamės su grupės „Gyvai“ vokaliste ir dainų autore Milda Kriščiūnaite.

Papasakok apie savo kelią į muziką ir kūrybą. Nuo ko viskas prasidėjo?

Sunku pasakyti, kur buvo ta pradžia. Nuo pat vaikystės muzika buvo  šalia - tėvai leido į muzikos mokyklą, kur mokiausi dainavimo ir dirigavimo. Baigusi mokyklą ir pradėjusi studijuoti ir toliau dainavau chore. Suvokiau, kad muzika man nėra vien tik užklasinė veikla, o kažkas daugiau, su kuo norisi gyventi nuolatos. Vieną dieną su bičiuliais nusprendėme suburti grupę, ir taip viskas užvirė nuo pat pirmos repeticijos. Prieš septynerius metus toje repeticijoje ir gimė grupė „Gyvai“, kurioje dainuoju ir šiandien. Visą laiką, kuris lieka po darbo, skiriu muzikai, tačiau muzika man - kur kas daugiau nei tik laisvalaikio užsiėmimas.

Prieš metus kilo mintis suburti dar ir šlovinimo grupę. Taip gimė „Ichthus“ – grupė, šiuolaikiniais instrumentais ir giesmėmis šlovinanti Dievą bažnyčiose. Dažniausiai tai darome Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, bet būna (ir gana dažnai), pakviečia ir kitur.

Teko girdėti, kad su šiomis grupėmis tenka dalyvauti net užsienyje vykstančiuose įvairiuose renginiuose?

Su grupe „Ichthus“ praėjusį spalį buvome Bosnijoje ir Hercogovinoje vykusiame pranciškoniškojo jaunimo festivalyje.

Su „Gyvai“ ne kartą koncertavom Latvijoje, Vokietijoje (Pasaulio jaunimo dienose).

Grupė „Gyvai“ įvardijama kaip krikščioniškojo roko grupė. Kodėl būtent roko muzika?

Grojame tai, kas patinka, ką mėgstam. Nuo pat pradžių susirinkę groti, nesitarėm, kad grosim būtent roką, tiesiog grojom. Kiekvienas atsinešė savo stilistikos, grojimo manierą, patirtį ir skonį, taip natūraliai gimė toks stilius, kuris yra. Be abejo, per tuos septynerius metus kai kas pasikeitė, patobulėjome. Aš iš pradžių nelabai žinojau, kaip reikia dainuoti roko muziką, nes mano patirtis buvo chorinis dainavimas. Dabar tikrai daug išmokom visi, o ir pats roko muzikos suvokimas plėtėsi mūsų galvose, šiandien neapsiribojame vienu stiliumi.

Šiaip roko muzika - labai plati sąvoka. Yra įvairių jo rūšių, atmainų. Savojo patys neįvardijam, įdomiau, kai tai padaro klausytojas, vertintojas, kritikas.

Ką reiškia ta perskyra - rokas ir krikščioniškas rokas? Ar tarp šių dviejų įvardijimų yra didelis skirtumas?

Be abejo, skirtumų esama.

Viskas priklauso nuo vertybių, kuriomis remiesi gyvenime. Mes esame krikščionys, todėl mūsų gyvenimus ir kūrybą natūraliai veikia tai, ką tikime. Jei neveiktų, tai nežinau, ar galėtume vadintis tikinčiais Dievu žmonėmis. Tą skirtumą turbūt galima pastebėti skaitant dainų tekstus, matant elgesį scenoje, kalbas ir pan.

Tačiau kalbant apie skirtumus, nenorėtume atsiskirti, t. y. nenorime užsidaryti krikščioniškoje aplinkoje, grojame pačiose įvairiausiose salėse, klubuose, kavinėse, stadionuose ir pan. Mums būtų praradimas groti vien krikščionims. Be abejo, grojame jiems, ir jie yra mūsų artimiausi palaikytojai, tačiau, pvz., krikščionis gydytojas ar mokytojas nemoko ir negydo vien krikščionių.

Be to, visuomenėje „krikščioniškas rokas“ suprantamas šiek tiek iškreiptai: kažkokie bažnyčios fanatikai, keistuoliai ar dar neaišku kas. Tai stereotipas, gyvas žmonių galvose.

Kaip gimsta Jūsų dainos - tekstai, muzika, aranžuotės?

„Gyvai“ niekada neturėjo jokio prodiuserio, kuriame patys. Kas nors iš grupės sukuria dainą (ar pagrindinę idėją jai), atsineša į repeticiją ir tada grojame, aranžuojame kartu, klausome, kaip ji skamba, ir stengiamės ją maksimaliai išgryninti, kad gerai suskambėtų. Kai kurios dainos – ne tik bendrai aranžuotos, bet ir bendrai sukurtos.

„Gyvai“ yra išleidę du albumus.

Taip. 2003 ir 2006 metais pasirodė po albumą, dabar galvojame apie trečiąjį, jau pradeda labai atsibosti seni kūriniai (juokiasi). Jei Dievas duos, gal kitų metų pradžioje ir pavyks dar ką nors nuveikti šioje srityje.

Papasakok apie muziką, kurią Jūs klausote, kuri darė įtakos Jūsų pačių kūrybai.

Mes visi klausomės labai įvairios, gal net skirtingos muzikos. Vienu metu ėmiau daug klausytis amerikietiškojo krikščioniško roko ir šlovinimo grupių, kurios ten yra labai populiarios, ir krikščioniškas tekstas dainoje ten nieko nestebina. Iš tokių grupių paminėčiau „Creed“, „Lifehouse“, „BenjaminGate“, „P.O.D.“, „Casting Crowns“, Michael W. Smith ir daug daug kitų.

Išties Vakarų šalyse, ypač Amerikoje, dainų tekstuose minėti tikėjimą yra natūralus dalykas, tuo tarpu pas mus - tai dažniau sukelia įtarimą. Kaip Jūsų muziką priima žmonės?

Viena yra šlovinimas bažnyčiose, ir kitas dalykas - klube, mokyklos aktų salėje ar kitur už bažnyčios ribų atliekama krikščioniška muzika (ne giesmės). „Ichthus“ žmonės labai gerai priima, ypač jaunimas. Ir nenuostabu, nes šiandien Lietuvoje tokio šiuolaikinio šlovinimo trūksta. Man rodos, jaunimą į Bažnyčią galima pakviesti tik prabilus jam suprantama kalba. Ir forma (šiuo atveju muzikos stilius) nemažai reiškia.

Su grupe „Gyvai“ grojom tikrai įvairiose vietose: nuo auditorijos universitete iki „Siemens“ arenos. Taip, žmonėms kartais tikrai būna keista, kai dainoje ištari Dievo vardą. Tuo labiau, kai visur girdime tiek daug niekalo: „tu mano katytė, aš tavo meškiukas“ ir pan. Tačiau kai žmonės ateina į koncertus, klausosi, bendrauja su mumis, išankstinės nuomonės keičiasi. Kai kam patinka pats muzikos stilius, kiti gal kaip tik dėl tekstų mūsų klausosi. Žmonės įvertina tai, kas tikra, kas plaukia iš širdies. Todėl ir stengiamės ne paslėpti kažką, bet būti, kokie esame.

Kaip galėtum įvardyti krikščioniškos muzikos situaciją Lietuvoje. Kaip žinome, vyksta vienas kitas festivalis, tačiau ar randasi naujų, įdomių grupių?

Krikščioniškos muzikos situaciją Lietuvoje (bent iš dalies) atspindi festivalis „Sielos“. Kai su „Gyvai“ jame dalyvavome 2002 metais, pasirodė berods devynios grupės, 2006-aisiais grupių buvo per trisdešimt. Pagrindinė „Sielų“ problema šiandien - kaip sutalpinti į programą visus norinčius groti. Kita vertus, atsiranda ir kokybės kriterijus – jau reikia atrankos, kas pateks, o kam dar reikia patobulėti iki kitų metų.

Tačiau nedaug grupių, dalyvaujančių „Sielose“, išties gyvena aktyvų muzikinį gyvenimą (koncertai, albumų leidyba ir t. t.). Bet jų yra ir atsiranda naujų. Tas labai džiugu.

Gal tokių grupių didėjimas atspindi ir teigiamus pokyčius pačioje muzikoje, kuri imama suvokti ne tik kaip pigi pramoga, bet ir tam tikra vertybių sklaida?

Visada buvo žmonių, muzikantų, kurie turėjo, ką pasakyti ir žinojo, kaip tai daryti. Ne tik krikščionių. Po Nepriklausomybės atgavimo atsiradus komercinėms radijo stotims bei televizijai, situacija pasidarė tokia, kad eteryje ėmė dominuoti masinė kultūra, lėkšta popmuzika, kurios tikslas dažnai - uždirbti pinigų minimaliomis sąnaudomis; arba akcentuojama ne pati muzika, bet įvaizdis ir panašiai. Todėl visai nekeista, kad dominuojanti populiarioji muzika pas mus žemo lygio. Kita vertus, tokia muzika yra perkama, to nepaneigsi. Tačiau rinką daugiausia formuoja tos pačios radijo stotys. Toks štai uždaras ratas, į kurį patekti kiek kitokią muziką kuriantiesiems yra sunku. Todėl klausytojams, nesitenkinantiems popmuzika, tenka ieškotis savo nišų, savo kelių, kur yra kitokios muzikos. O atrasti yra ką. Lietuvoje yra gyva alternatyvinė scena, ir ji gana įvairi. Daugybė grupių, grojančių pačių įvairiausių stilių muziką. Krikščionių muzikantų atliekama muzika - tarp jų. Niekaip kitaip nepakeisime, nepaveiksime  muzikinės kultūros, kaip tik kurdami savąją – atskleisdami, propaguodami savas vertybes. Taip pat labai svarbu, ar žmonės (klausytojai) domisi, ar atsirenka, ką klausyti, ar ateina į koncertus, ar palaiko mėgstamus muzikantus pirkdami, bet ne kopijuodami jų muzikos įrašus.

Kalbino Dalia Žemaitytė ir Lina Valantiejūtė

Bernardinai.lt