Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, vadinamą Gerojo Ganytojo sekmadieniu, švenčiama ir Pasaulinė maldų už dvasinius pašaukimus diena. Siūlome kun. Silvano Cola mintis apie kunigystę.

Silvano Cola, katalikų kunigas, teologas, 22 knygų bei daugybės straipsnių ir mokslinių studijų autorius, ilgametis Fokoliarų judėjimo narys, atsakingas už judėjimo kunigus. Kalbėdamas 1982 metais Pauliaus VI auloje vykusiame tarptautiniame kunigų bei vienuolių kongrese, jis pateikė itin realistišką, bet drauge vilties kupiną mūsų dienų kunigo situaciją.

Nenoriu būti žmogiškai optimistiškas, bet dieviškai, nes toks optimizmas remiasi dieviškąja vilties dorybe, kuri yra tikrumas. Šio optimizmo vedamas galiu sau ir jums pasakyti, kad mums teko išties didelė laimė gyventi tokiais laikais, kai, rodos, žlunga visos vertybės, ypač religinės, ir tai paliečia tiek tikinčiuosius, tiek ir mus, kunigus bei vienuolius. Gal kartais mums kyla noras nostalgiškai pasvajoti apie herojišką kankinių epochą, kai krikščionybė bujojo ir sklido ne dėl ko kito, kaip dėl išliejamo kraujo; gal ilgesingai žvelgiame į atsiskyrėlių bei cenobitų epochą, į laikus, kai kruvinąją kankinystę pakeitė ilgas ir kantrus vidinio žmogaus kūrimas praktikuojant dorybes bei artimo meilės darbus; gal kartais apima viduramžių krikščionybės nostalgija, kuomet vienintelis liaudies ir valdžios žodynas buvo teologinis bažnyčios arba patirtinis didžiųjų mistikų žodynas; kas žino, gal kartais ilgimės Humanizmo bei Renesanso laikotarpio, kai Bažnyčia dar galėjo sėkmingai daryti įtaką pedagoginiam žmogaus humanizavimo procesui, nors tiesą pasakius, tai - labiau pasaulietinis nei religinis judesys, vis dėl to, juo buvo mėginama pasiekti ne žmogaus humanitas, bet jo divinitas.

Vėliau įvyko Reformacija, paskui Kontrreformacija, ir užuot žvelgę į žmogų ir pasaulį, mes, krikščionys, susiskaldėme tarpusavyje, tuo metu pasaulis slydo į geidžiamą proto autonomiją nuo tikėjimo. Apšvieta ir subjektyvizmas, liberalizmas ir marksizmas bei froidizmas vis labiau nutolino jį nuo religinių šaknų. Sukūrė du, tarpusavyje nebekomunikuojančius pasaulius: taip vadinamąjį pasaulietinį ir bažnytinį. Vienas, sakoma, pagrįstas protu, o kitas - tikėjimu; ir kai mūsų laikais pasaulietinė valstybė pradėjo tam tikru būdu užimti Bažnyčios vietą, ėmusi teikti karitatyvinę pagalbą, susidarė įspūdis, kad mes, kunigai, galutinai netekome savo vaidmens. Jau nebesame tarpininkai, nes nėra kam tarpininkauti, nes net tarp krikščionių atsiranda manančių, kad Dievas yra miręs. Pasijutome išmesti lauk, beveik svetimi šiame žemiškajame mieste ir pradėjome jausti asmeninės tapatybės krizę, ir gal, kas yra dar blogiau, suabejojome pačios Bažnyčios tapatybe bei vaidmeniu šiuolaikiniame pasaulyje. Nors esame dantimis įsikibę į tiesas tikėjimo, įlieto mums per krikštą, ir vis dar jas skelbiame, tačiau tai yra pastangos tikėti pačiu tikėjimu, užuot tikėjus Dievo galybe – Jėzumi Kristumi ir Jo Evangelija.

Žinau, kas atsitinka daugumai iš mūsų: išoriškai atrodome kupini tvirtų įsitikinimų, o viduje buvome ar esame pilni dvejonių, kankinamės, nes į mus prasismelkė racionalizmas - prasismelkė sociologizmas, psichologizmas ir gal net natūralizmas. Jau nebežinome, kodėl gyvename celibate ar bent jau abejojame istorine mūsų celibato nauda. Žinome, kad nuo Jėzaus laikų iki paskutiniojo Susirinkimo buvo nuolat kalbama apie tai, kad kunigai yra vienas kūnas ir viena siela su Vyskupu ir tarpusavyje, ir vis dėlto daugelis iš mūsų miršta nuo vientvės, išgyvena nesusikalbėjimo dramą su savo ganytoju bei su savo pašaukimo broliais - sielos, minties, bendradarbiavimo, finansiniame lygmenyje.

Visą dėmesį sutelkėme į liturgiją ir galbūt vienybę, išreiškiamą iškilmingomis koncelebracijomis, tačiau tas Jėzaus buvimas liturgijos šventime, tas realus Jėzaus buvimas Eucharistijoje, kuris turėtų tapti Bažnyčios vienybės priežastimi ir apraiška, nevirsta konkrečiu gyvenimu. Kyla grėsmė, kad žodžiai „agite quod tractatis“ (elkitės, kaip mokote), mums ištariami šventimų akimirką, pavers mus melagiais, nes liturgijos metu išreiškiame ontologinę vienybę, kurios tuoj pat išsižadame tarpusavio santykiuose. Taip ima nykti pašaukimo prasmė, gal net ir gyvenimo prasmė, o kadangi tikime Dievą, savo vienatvėje šaukiame: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“.

Vis dėl to negaliu neprisiminti, kad šį šauksmą supratau, ne kaip psalmės citatą, bet kaip pamatinę gyvenimo prasmę būtent fokoliarų judėjime, kuomet – turiu omenyje šeštąjį dešimtmetį – kalba apie Apleistąjį Jėzų daugelio buvo laikoma nauja, Bažnyčiai nežinoma doktrina ir tik vėliau suvešėjo teologiniai darbai, besigilinantys į Jėzaus, apleisto ant kryžiaus, paslaptį. Supratau jį kaip pamatinę gyvenimo prasmę, nes būtent tą akimirką Jėzus atskleidė visą tiesą apie savo ryšį su Tėvu, o kartu ir paties gyvenimo bei socialumo dėsnį, kuris ragina „atiduoti gyvenimą“, kad būtum.

Labiau nuovoka, nei protu supratau ir tą nepaprastą Chiaros Lubich meditaciją, kuri sako:

“Turiu tik vieną sužadėtinį šioje žemėje – Apleistąjį Jėzų:
be Jo neturiu kito Dievo.
Jame – visas Rojus su Trejybe ir visa žemė su Žmonija.
Tad mano yra tai, kas Jo, ir nieko daugiau.
O Jo yra visuotinis Skausmas, taigi – ir mano...
Mano yra tai, kas mane skaudina.
Mano yra mane dabar liečiantis skausmas. Mano – greta esančiųjų sielų skausmas...“

Supratau, kas yra kunigystė, nes būtent išgyvendamas apleistumą ir mirtį ant kryžiaus Jėzus pagimdė Bažnyčią, prisiimdamas sau nuodėmę ir visuotinį skausmą. Tariau sau: tad mano yra susiskaldymas tarp krikščionių Bažnyčių, mano - doktrininis pasimetimas, mano - nesusikalbėjimas tarp vyskupo ir kunigo, vieno kunigo su kitu, kunigo su pasauliečiu, mano yra celibato nesupratimas, mano - racionalistinė pagunda, mano - egzistencinis melas tarp to, kas pamokslaujama ir kaip gyvenama, mano - kunigų vientavė... Bet visas tas skausmas yra Jėzus, tai Jo skausmas, būtent šis kunigų skausmas, jei priimamas ir mylimas, gimdo Bažnyčią! Tik dėl šios priežasties turime būti dieviškai optimistiški, nes jeigu „Apleistąjį“ išgyvename savyje, jei į Tėvo tylą, dėl kurios jaučiamės nerealizavę savęs ir beformiai, atsiliepiame tikėdami Tėvo Meile, tuomet ir mes Jėzuje dalyvaujame naujosios kūrinijos gimdyme.

Tačiau reikia būti tokiems, kaip Jis, kuris nors ir būdamas Dievas ėmėsi plauti Apaštalams kojas; nors ir kalbėdamas, kaip turintis valdžią, nepriėmė jokios valdžios formos - nei visuomeninės, nei dvasinės. Nereikalavo sau jokių teisių, išskyrus vieną, kuri derėjo Jam pagal prigimtį: kaip sūnus paklusti Tėvui iki mirties ir mirti dėl žmonių kaip jų brolis.

Šiandien viskas žlunga? Ne. Jei norime, tai Prisikėlimą skelbianti aušra.

Vertė Saulena Žiugždaitė