Vienuolika metų Niujorke. Pažintis, vėliau tapusi draugyste su Jonu Meku. Iliustruotos Jono Meko knygos, kartu sukurti filmai, užfiksuota Dvynių griūtis. Po vienuolikos metų skubėjimo dailininkas Eugenijus Varkulevičius vėl sugrįžo į ramų, gimtąjį Kauną.

Papasakokite apie Niujorką. Juk išvažiavote prieš vienuolika metų iš visiškai kitokios Lietuvos, nei ji šiandien, ir tiesiai į Niujorką. Kokį kultūrinį šoką patyrėte?

Matot, kaip buvo. Mano giminė pabėgo iš Lietuvos. O aš jau sovietmečiu buvau apsėstas Amerika ir Niujorku. Giminės rašė laiškus, siuntė plokšteles, buvau apsėstas „Rolling Stones“, „The Doors“ muzikos. Visada norėjau būti ten, nes ten - laisvė. Ir sakiau - nepasiduosiu. Mano brolis, draugai jautėm tą laisvę iš ten, bet dabar, kai tu sakai, kaip tas Niujorkas, kaip aš ten atsidūriau. Dabar nežinau, kaip čia pasakyti. Aš pavėlavau, matyt. Reikėjo išvažiuoti anksčiau, kai man buvo 20-30 metų. Išvažiavau 1994 m., Lietuvoje revoliuciją jau buvom padarę.

Tiesą sakant, atrodo, kad išvykau visiškai atsitiktinai. Būsiu atviras – nesitikėjau, jog Niujorke užsilaikysiu. Mane pakvietė draugas ir parodą atidarė, kai jis pradėjo rodyti Niujorką – su tais dangoraižiais, o aš kaip tik buvau grįžęs iš Berlyno, pajutau, jog Niujorkas turi laisvę, kokios niekur kitur nėra. Kiek ten skirtingų tautų, religijų, muzikos..

Anksčiau tapiau abstrakcijas, o paskui pasinėriau į krikščionybę. Mane domino Vilius Orvidas, liaudies menas, bet ne rūpintojėliai, o stacijos. Po to išvažiavau į Hamburgą, ten katalikų galerijoje buvo mano pirmoji paroda. Tada niekas iš lietuvių negalėjo išvažiuoti, juk žinai, kaip buvo sudėtinga. Susidėjau penkiolika paveikslų, visi jie buvo religinės tematikos - stacijos, kryžių keliai - ir išvažiavau. Kai grįžau iškart Jėzuitų gimnazijoje įvyko mano paroda. Ją lankė katalikų hierarchai. Tuo metu norėjau restauruoti darbus, atstatyti koplyčias, bet taip ir nesuradau, kas man padėtų, visi sakė, kad - neturim pinigų. O aš rimčiausių restauratorių suradau, o jie man taip pasako. Ir tada aš pasakiau – Dievas su jumis ir vėl grįžau prie abstrakcijų.

Niujorke grįžti prie religinės tematikos neįmanoma, nes jie pragmatikai. Pažiūrėk, kiek tautų ten yra, su kuriomis aš turėjau bendrauti - ir su vienais labai atvirai, o su kitais labai jau taip atsargiai, nes gali ir pro langą išmest, jei pasakysi netinkamą žodį.

Bet Niujorke skirtingos tautos, skirtingos religijos. Ir vis tiek susišneka. O pas mus – niekada.

Apie Niujorką galima kalbėti ir iš geros, ir iš blogos pusės. Kai dvyniai nukrito, tai viskas pasikeitė. Aš juos filmavau. Buvau netoli. Jums atrodo, kad Niujorkas kaip kokia pekla, o ten paprasčiausiai verda gyvenimas, žmonės visi ten važiuoja užsidirbti, pragyventi.

Jei Niujorke pripažįsta menininką, tai yra aukščiausias pripažinimas?

Aš angažavausi, nes mano kelis darbus nupirko, ir man to gana. Niujorkas yra išskirtinis – pavojingas. Niujorkas yra žmogaus išbandymas. Kaip sakoma, jei tu išgyvenai Niujorke, išgyvensi visur. Tas visada egzistavo.

O kaip Jūs ten išgyvenote?

Viską, viską išgyvenau. Nuomojausi kambarėlį pas žydukus, o priešais mane baikeriai gyveno. Taip, tu pabandyk ten išeiti. Man sako, tu žinai, kur tu išsinuomavai? Tai šitie ten sėdėdavo, aš vaikščiodavau, netoli buvo Jono Meko „Antologija“ ir baras, kur su Jonu vis pasėdėdavome. Taip mes ten ir sukomės - tarp visokių menininkų ir galerijų.

Ar įmanoma parduoti paveikslą Niujorke?

Kaip čia pasakius. Jei apie meną, tai labai sunku, bet kičo ten kiek nori ir parduoti jį lengviau.  Niujorke, Čelsy, pilna galerijų, tu per dieną jų visų nepereisi. Pereik per tas galerijas ir pamatysi, kad visur absoliutus kičas. Viskas iš šiukšlių dėžės surinkta, sumaigyta, apipurkšta ir sako – tai menas. Tokio meno negaliu suprasti.

O Europoje atkreipė dėmesį, kai aš iliustravau Jono Meko knygą „Mano naktys“. Tai buvo modernaus meno muziejuje Paryžiuje. O Niujorke, Dieve mano, tu ten ką nori gali daryti... ir likti nepastebėtas, nesuprastas.

O ką daryti, kad pastebėtų?

Reikia būti Jurgiu Mačiūnu (juokiasi). Zapkumi - jis ir profesorius, ir ne vieną studentą išleido į pasaulį. Menininkui Niujorke pragyventi nėra lengva, tu turi turėti matymą arba tuos, kurie tave finansuotų, skatintų. Ir dar - turi būti žmogumi. Niujorke gyventi menininkui labai sudėtinga.

Po vienuolikos metų grįžote į Lietuvą. Kaip čia sekasi gyventi ir kurti?

Matot, čia kaimas, tai nėra blogai, bet negalima lyginti su tuo, kas buvo ten. Aš grįžau prie ramybės ir Niujorko nesapnuoju, nė vieną sekundę. Žinai, kur menas eina?

Kur?

Į nieką. Va, visą mėnesį dirbu prie triptiko. Matot, mano darbai arba pavyksta, arba ne. Arba draugams, arba ne. Kaip ir mano filmai – draugams, kaip bendravimo forma vienas su kitu. Būna, kad iškart pajaučiu širdimi, jog pavyko, o būna – kankinuosi, kankinuosi - ir nieko...

Žvejys sėdi ant ledo (juokiasi) ir jaučia, ar ištrauks tą žuvį, ar ne. Lygiai taip ir man.

Kalbino Audronė Lapienienė

Bernardinai.lt