Jau tapusiu tradiciniu geriausių laidų konkursą "Pragiedruliai"  Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) kartu su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu organizavo  šeštą kartą. Šių metų konkurse buvo išrinktos geriausios praėjusiais metais transliuotos  televizijos ir radijo kultūros laidos, geriausia radijo laida vaikams,  skirti penki specialieji prizai.

Konkurso nugalėtojais pripažintos šios laidos: Geriausia nacionalinių televizijų kultūros laida 
Gražina Sviderskytė, Arvydas Anušauskas  „Žemaitis pas Beriją“ (rodyta per „LNK“);
Geriausia regioninių/vietinių  televizijų kultūros laida  - Janina Skeberdienė, Rita Ščiglinskienė „Krašto takais: Dubysos regioninis parkas“ (rodyta per „Kelmės kabelinę TV“).
Geriausia laida vaikams - Vida Ramanauskaitė  Grišmanauskienė  „Tauškučių skrynelė“ (transliuota per Alytaus radiją „FM99“).
Specialieji prizai: Už dėmesį kultūrai  UAB „Alytaus radijas “; Už kūrėjo portretą – Nijolė Visockienė, Artūras Konderauskas, Aida Brašiškienė; „Provincija“ (rodyta per Šiaulių regiono TV „S plius“); Už istorinės sąmonės  puoselėjimą - Rimas Bružas  „Amžininkai. Vilko vaikai“ (rodyta per „LTV“); Už nepažinto kultūros paveldo puoselėjimą  Inga Berulienė, Justinas Lingys „Vikingai“  (rodyta per „Balticum TV“); Jūratei Marčiulaitienei  - Dzūkijos krašto metraštininkei.
Šiemet vertinimo komisijos pirmininku buvo Katlaikų radijo "Mažosios studijos" direktorius pranciškonas Julius Sasnauskas. Bernardinai.lt skaitytojams siūlome jo kalbos, pasakytos konkurso metu, tekstą.

Jau šeštą kartą renkamės vis gražesnėse vietose, kad iškilmingai apvainikuotume “Pragiedrulių” konkursą. Vykusiai pasiskolinę iš Vaižganto tą kone magišką žodį, kurį jis tardavo beveik su pamaldumu, rašė didžiąja raide, į kurį norėjo sudėti žinią apie savo amžininkų, pasišventėlių, Lietuvos gaivintojų, drąsias ir išmoningas pastangas, kaip jis sakė, “prasidrėksti dengiančias tamsybes ir švystelėti savo visuomenei”. Pragiedruliais.

Panašus, gal tik ne taip poetiškai nusakytas tikslas buvo pasirinktas ir šiam konkursui. Vertinimo komisijai buvo liepta kuo atidžiausiai įvertinti pateiktų laidų profesionalumą ir meistriškumą, kūrybinės veiklos aktualumą ir reikšmę bei jų išliekamąją vertę.

Dirbome rimtai. Peržiūrėtos 26-ios televizijos laidos. Pasiklausyta 6-ių (deja, tik 6) radijo laidų. Dar šešios televizijos ir radijo laidos, sukurtos vaikams. Skleidėsi plati mūsų žiniasklaidos kūrėjų profesionalumo, kultūrinių intertesų, skonio, jautrumo, pagaliau – kultūringumo panorama. Tikrai vertinga patirtis. Juk nevažiuosi specialiai į Alytų ar Kelmę, ar Šiaulius, kad išgirstum ir pamatytum, kokiu kultūriniu penu kartas nuo karto maitinami tenykščiai radijo klausytojai ir televizijos žiūrovai. Net ir Vilniuje toli gražu ne viską sugaudysi, kas plūsta kasdien iš radijo imtuvų ar ekranų.

Žinoma, komisijai pirmiausia rūpėjo išrinkti laidų nugalėtojus. Bendro vaizdo, visumos to, kas buvo pamatyta ir išgirsta, atskirai nevertinome ir neaptarinėjome. Kiekvienas turbūt susidarė savo įspūdį. Pajuokaudavome, kad etnografiniai kaimo siužetai vis tie patys – duonos kepimas, virkaujanti armonika ar smuikelis, nemirtingos dzūkiškos dainos. Gal iš tikrųjų nieko kitko jau ir neliko lietuviškame sodžiuje? Nors prisemenu, kaip užpernai visiems tikras atradimas buvo Žemaitijos užkampy susukta laida apie kitur jau išnykusią Velykų nakties karnavalo tradiciją. Tie provincijos perliukai visada šiek tiek paslėpti, neišreklamuoti, reikia pastangų juos aptikti. Bet dažnai nueinama lengviausiais, jau daugsyk nuvaikščiotais takais. Dėl to ir nebeįdomu, prėska, viskas tik iš reikalo, ne iš aistros. Ir be pragiedrulių.

Apmaudu, kad šiemet pagrindiniais prizais nebus apdovanotos nei nacionalinių, nei regioninių/vietinių radijų kultūrinės laidos. Nacionaliniai radijai paprasčiausiai nesiteikė atsiųsti konkursui nė vienos laidos. Šešios vietinių radijų kultūrinės laidos komisijai pasirodė per silpnos varžytis dėl pagrindinio apdovanojimo. Rastųsi negeras precedentas premijuoti bet kai, jeigu jau nėra iš ko rinktis. Todėl nuspręsta skirti tik specialųjį prizą, ir ne konkrečiai laidai, o darbščiausiam radijui. Galbūt toks sprendimas pakurstys radijo žmonių ambicijas per kitų metų konkursą susigrumti rimčiau.

Tuo tarpu televizijos kūrėjų ambicijų nereikia ir nereikės kurstyti. Vis labiau tampame vaizdo, judesio, spalvos gaudytojais. Tiek nacionalinės, tiek vietinės televizijos atsiuntė ne vieną įdomų, meistrišką, tikrai vertingą darbą. Didelių ginčų, kuriai iš 26 laidų skirti svarbiausią apdovanojimą, tarp komisijos narių nekilo, nors išrinkus geriausią, dar norėjosi dairytis atgal, prisiminti, kad ir ta, ir kita laida buvo puiki. Čia vėl į pagalbą atėjo specialieji prizai. Tikiuosi, kad nepražiūrėjom tų, kurių darbas buvo vertas pagyrimo.

Radijo ir televizijos laidos vaikams buvo tik šešios, bet jų pakako išsirinkti, tiesa, gana nelengvai, kuri mums, suagusiems, pasirodė pati simpatiškiausia. Gaila, kad komisijoje nėra nė vieno vaiko – nežinia, kaip viską vertintų tikrieji tų laidų adresatai. Kita vertus, dažnai kartojama kažkurio iš vaikų literatūros klasikų frazė, kad vaikams reikia rašyti taip, kaip suaugusiems, tik truputį geriau. Šiaip jau to „truputį geriau“ kitąsy ir pasigendi vaikams skirtoje radijo ir televizijos produkcijoje. Švebeldžiuojama, maivomasi, tarsi tai ir būtų pats tikriausias vaikiškas kalbėjimas. Ir dar besaikiai, ilgiausi muzikiniai pasažai, kai pritrūksta žodžių, nesuprantamos dainelės anglų kalba.

Dėl gimtosios kalbos irgi būtų ką pasakyti. Pamažu dingsta atsakomybė už viešai, televizijoje ar radijuje, pasakytą žodį. Kaip kalbu, taip gerai. Kultūrai skirtų laidų tai ypač nepuošia. O jeigu dar taisyklingos lietuvių kalbos mokanti laidelė pati pridaro kirčiavimo klaidų, tai jau visai juokinga.

Vaižganto „Pragiedrulių“ paantraštė skelbia, kad tai esą „vaizdai kovos dėl kultūros“. Anuomet, Nepriklausomybės priešaušryje, už lietuviškąją kultūrą reikėjo kautis iš paskutiniųjų. Dabar ramesni, taikesni laikai, kultūra kuriama be kraujo praliejimo. Bet vis tiek man čia norisi to antro vaižgantiško žodžio – kova. Jis reiškia teisingą ir niekada neprarandantį savo vertės kultūros kūrėjo nusiteikimą. Vienos ar kitos tamsybės nuolat mes savo iššūkius žmogų laisvinančiai ir pakeliančiai kultūrai. Jos nepasiduoda be kovos, be drąsios ir aistringos ištikimybės, nebaisu sakyti – be pasiaukojimo.

Nes šiaip jau galima kurti laidą po laidos apie kultūros žmones ar reiškinius, tik visa tai „nepradrėks tamsybių“ ir nebus pragiedruliai.

Apie anas savo laikų „kovas dėl kultūros“ Vaižgantas sakė: jas „atmindami, ir dabar tebečepsime pasigėrėjimu“. Taigi kad ir mes po kiek laiko, mintimis perbėgę tai, ką buvo nuveikta kultūros labui, galėtume sučepsėti pasigėrėjimu.

Bernardinai.lt