2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis
MENŲ TERAPIJOS CENTRAS SKELBIA REGISTRACIJĄ, KVIEČIAME Į ATVIRŲ DURŲ DIENĄ RUGSĖJO 9 D. 17.00-20.00 VAL Dėmesio! Žurnalo "Kelionė su Bernardinai.lt" trečiasis šių metų numeris pasirodys Rugsėjo 10-15 dienomis. Laukiame

Bernardinų kapinės - neblėstanti Vilniaus istorija

2008-04-21
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui - aktyvi pilietinė iniciatyva“ bei paminėdamas Fondo dviejų metų veiklos sukaktį (registruotas 2006m. balandžio 26d.), - tą pačią dieną, - balandžio 26 dieną, 10 valandą, kartu su Užupio bendruomene bei Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondu, kviečia į pavasarinę Bernardinų kapinių tvarkymo talką.

Senųjų kapinių istorija

Bernardinų kapinės, antros pagal senumą Vilniuje, tylą ir ramybę skleidžia Užupyje, kur kūrybinį džiaugsmą ir kančią patiria ne vienas meniškos sielos žmogus. Kapines supa Polocko ir Žvirgždyno gatvių namai, rytuose ir pietuose jos stačiu šlaitu nusileidžia į Vilnios upės slėnį.

Klasicistinio stiliaus Bernardinų kapinės įkurtos 1810 m., kai Vilniaus miesto taryba Vilniaus Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijai čia paskyrė 1 margo 103 rykščių (2,6 ha) sklypą kapinėms. Dabar šis plotas užima kapinių vietą, esančią nuo pagrindinių vartų iki kolumbariumų. Vėliau dalį kapinių kongregacija dovanojo Bernardinų bažnyčiai.

1857 m. Bernardinų bažnyčios klebonas prašė Vilniaus gubernijos valdybos skirti papildomo žemės ploto kapinėms išplėsti. Buvo pasiūlytas žemės plotas Vilnios slėnyje, tačiau bernardinai jo atsisakė, kadangi vieta pasirodė esanti pelkėta. 1860 m. kapinėms padidinti buvo pasiūlyta kita vieta, dabar užimanti vakarinę kapinių dalį į pietvakarius nuo kolumbariumų. Beje, per 1863 m. sukilimą sukilėliai čia slėpė savo ginklus.

Pradžioje kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Pirmasis Bernardinų kapinėse 1810 m. spalio 2 d. amžino poilsio atgulė Antanas Skimborovičius. Tik po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių, kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones, o nuo XX a. 7 dešimtmečio laidojama tik šeimų kapuose.

Ir kapinės turi savo stilių

Ne tik architektūriniams objektams, dailei ar literatūrai būdingas savitas stilius. Kapinėms taip pat būdingi tos epochos, kada jos buvo kuriamos, stilistiniai ypatumai. Turbūt išskirtinis kapinių bruožas – per šimtmečius jose susipynę begalė skirtingų materialiais simboliais išreiškiamų stilių. Labiausiai dėmesį atkreipia senove ir gilia praeitimi dvelkiantys antkapiai, koplyčios, kryžiai ir t.t.

Pagrindiniai Bernardinų kapinių statiniai išliko nepakitę ir jie liudija, kad kapinės Vilniuje buvo kuriamos atsižvelgiant į Europoje nusistovėjusias kapinių steigimo tradicijas. Tad nenuostabu, kad Bernardinų kapinėms būdingi klasicizmo bruožai.

1810 – 1812 m. vakarinė kapinių dalis buvo aptverta nedegto molio plytų mūro tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu. Šiuo metu kapinėse yra išlikę apie 10—15 m tvoros liekanų. Tuo pačiu metu pastatyti ir pagrindiniai vartai, esantys šiaurės vakarinėje kapinių dalyje, įrengti tarp tinkuotų plytų mūro stulpų. Vartai dvivėriai, viršuje turintys kaltus geležinius kryžius. Kapinių šiaurinėje dalyje senus amžius mena plytų mūro koplyčia, pastatyta apie 1828 m., prie kurios šonų išlikusios dviejų kolumbariumų liekanos. Pirmosios žinios apie trijų aukštų kolumbariumus siekia 1812 m. pabaigą. Beje, viename iš kolumbariumų 1812 m. palaidotas Vilniaus universiteto teisės profesorius Kornelis Pocalojevskis. Nuo koplyčios ir kolumbariumų takeliu keliaujant pietų kryptimi pasitinka seniausi kapai, menantys XIX a. aštuntąjį dešimtmetį. Išlikusi ir Vilniui nebūdingų formų kapinių pašventinimo koplytėlė. Ši inauguracinė klasicistinio stiliaus koplytėlė – vienas reikšmingiausių meniniu ir istoriniu požiūriu paminklų Bernardinų kapinėse. Kapinėse galima pamatyti ir įvairių istorinių laikotarpių paminklų, keletą nuostabių austrų secesinio ir modernistinio stiliaus darbų.

Pagrindinė Bernardinų kapinių koplyčia – klasicistinio stiliaus, dalijanti kapinių sienoje esantį kolumbariumą į dvi dalis. Viena iš jų buvo restauruota XX a. pabaigoje ir tai yra vienintelis tokio tipo statinys, išlikęs Lietuvoje.

Bernardinuose ilsisi žymūs žmonės

Kapinėse daugiausia palaidoti mokslo, meno, kultūros žmonės, revoliucijų ir demokratinio judėjimo dalyviai. Verta paminėti keletą žymesnių žmonių ir paminklų, kurie mena apie garbingus, tautai nusipelniusius žmones ir kurių paminklai žymi skirtingų laikotarpių laidojimo tradicijas.

Izabelos Paraka antkapinis paminklas, statytas po 1828 m., - vienas seniausių Bernardinų kapinėse. Jo forma klasicistinė - mūrinis kvadratinio skerspjūvio stulpas su piramidiniu, čerpėmis dengtu stogeliu.

Kairiūkščių šeimos kapai. Vytautas Kairiūkštis — tapytojas, menotyrininkas, dėstė Vilniaus universitete. Aliejumi ir pastele nutapė peizažų, figūrinių paveikslų, natiurmortų, portretų, parašė studijų apie lietuvių dailininkus, dailės teorijos straipsnių.

Halina Kairiūkštytė-Jacinienė – V. Kairiūkščio sesuo, taip pat dailininkė, menotyrininkė, etnografė. 1942—1950 m. dėstė Vilniaus dailės institute ir Vilniaus universitete. Parašė studiją apie Pažaislio vienuolyną, su kitais parengė albumą „Lietuvių liaudies menas. Audiniai“, sukaupė daug medžiagos apie lietuvių liaudies aprangą, kraičių skrynių tapybą, ornamentiką.

Abu menininkai palaidoti Kairiūkščių šeimos kapavietėje, kurią juosia tvorelė iš keturių kampinių apskritų stulpelių, sujungtų metaline grandine. Antkapį sudaro želdinių vietą juosiantis betono aptvaras ir paminklas — pilko granito stovinčios, kiek palinkusios į priekį, moters statula. Moters rankos prilaiko atverstos knygos pavidalo antkapinę plokštę, kurios viršutinėje dalyje iškaltas Ovidijaus eilėraščio ketureilis lotynų kalba.

1863 m. sukilimo veikėjo Ignoto Zdanavičiaus kapas – ant paties Vilnios slėnio šlaito, Zdanavičių šeimos kapavietėje. Čia palaidoti I. Zdanavičiaus tėvai - Aleksandras ir Emilija. Antkapį sudaro betono aptvaru apjuosta kapavietė, kurios centre yra želdinių vieta ir paminklas — rausvo granito obeliskas. Jame iškaltos Zdanavičiaus tėvų epitafijos bei ketureilis lenkų kalba. Pats antkapis pastatytas XIX a. 8 dešimtmetyje.

Pats I. Zdanavičius buvo ne tik 1863 m. sukilimo dalyvis, bet ir Vilniaus miesto sukilėlių kasos iždininkas, Lietuvos provincijų vykdomojo skyriaus narys. 1863 m. rugpjūtį paskirtas Vilniaus miesto sukilėlių komisaru, tačiau 1863 m. rudenį buvo suimtas ir 1864 m. sausio 2 d. pakartas Lukiškių aikštėje. Nežinia dėl kokių aplinkybių, po egzekucijos sūnaus kūnas atiduotas tėvams (tai vienintelė išimtis sukilimo Lietuvoje istorijoje), kurie jį ir palaidojo šiose kapinėse.

Daugiau informacijos galima rasti M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo svetainėje www.ciurlioniopaveldas.lt .

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Ben Webster

Žmonėms žinomas kaip puikus saksofonininkas, džiazmeno krikštą Benas gavo sėdėdamas prie fortepijono, buvusio pirmuoju vaikystės instrumentu, klavišų....

Simonas Čechavičius, „Autoportretas“, 1775 m.

Kai kurie lietuvių tapytojai žinomi ne tik gimtinėje, bet ir pasaulyje, kitiems teko garbė prisiliesti prie didžiųjų menininkų palikimo. Tačiau juos visus vienija meno lopšys – Italija.

Adata šiene

Yra ir tokių nedidelių įvykių rūšis, susijusi su smulkmenomis. Pastarajai priskirčiau dalykus, kurie nutinka tarsi savaime arba nepastebimai, bet jų buvimas turi didelės reikšmės. Įskaitant kultūrinę.

Mindaugas Navakas. Ekspozicijos fragmentas

Šeštadienio priešpietis. Visas Vilnius tikriausiai kokiuose nors festivaliuose, todėl NDG veikiančioje Mindaugo Navako parodoje tik keli užsieniečiai, o galvoje tuščia ir lengva.

Marc Bolan

Kartą Marcas Bolanas paklaustas, ar tik jis nekuria pasakų, mat jo vaikystės atsiminimai dviejuose interviu niekada nebūna tokie patys, jis atsakė, kad poetas nėra istorikas ir biografas. Jis – kūrėjas.

Laisvė ir tikėjimas- knyga

Turime semtis drąsos iš Bažnyčios istorijos šaltinio. Kiekviena tikinčiųjų karta grūmėsi su savais sunkumais ir naujai išgyveno tai, kad net mūsų silpnume Viešpats sugeba išskleisti savo stiprybę.