Choreografė Aira Naginevičiūtė – Lietuvos kultūros ministerijos premijos laureatė, pirmojo Lietuvoje šiuolaikinio šokio kolektyvo „Sonata“ šokėja, šokio trupės „Fluidus“ įkūrėja ir vadovė. Ji dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur pernai bakalauro diplomus gavo jos kuruojamo šokėjų-aktorių kurso studentai. Likus savaitei iki spektaklio „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ premjeros, su Aira kalbamės apie jos gyvenimo prio­ritetą – kūrybą.

Jau daugiau nei dešimtmetį kuriate choreografiją spektakliams. Esate išbandžiusi įvairiausias šokio technikas ir stilius. Koks yra spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“?

Lietuvoje nėra ryškiai besiskiriančių šokio mokyklų ar stilių. Mūsų, choreografų, nėra daug, tačiau kiekvienas turime savo estetiką, individualius informacijos perteikimo būdus.

Negaliu priskirti savo naujo spektaklio kuriai nors kategorijai. Taip, mano dabartinėje kūryboje svarbią vietą užima japonų buto šokio technika ir filosofija, bet tai nėra buto spektaklis. Anksčiau kurdavau improvizacijas – štai pirmajame „Auros“ festivalyje improvizavau scenoje su gyva muzika – mušamaisiais, vėliau kūriau ir energingą, ekspresyvų šokį, domėjausi įvairiausiomis technikomis ieškodama naujų formų. Praėjau daug skirtingų etapų, bet suradau savo kelią.

Dabar aš nebenoriu daryti revoliucijos. Tiesiog noriu kurti.

Už spektaklį „Processus“ 2003 m. buvote apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Galima suskaičiuoti ant pirštų, kiek kartų šis spektaklis rodytas Lietuvos ar užsienio scenose. O Jūsų spektaklis „Nėščia tyla“ žiūrovams parodytas tris kartus. Ar nebijote, kad naują spektaklį ištiks tas pats likimas?

Statydama spektaklį „Mėnulis nepai­so lojančių šunų“ pirmą kartą galiu repetuoti toje erdvėje, kurioje bus premjera. Juk paprastai turime ne daugiau nei tris dienas, dažnai į salę įeinam tik iš vakaro. Anksčiau būčiau sakiusi, kad tai –­ prabanga, tačiau dabar manau, kad tai –­ būtinybė. Tad gal šis spektaklis turės savo namus?

„Processus“ gimė Menų spaustuvės Raudonojoje salėje. Naujam spektakliui vėl pasirinkote Menų spaustuvę. Kodėl?

Man patinka alternatyvios erdvės. Kartu su Birute Banevičiūte buvome pirmosios choreografės, stačiusios ten spektaklius. Kai kūrėm „Oronėra“, su visa kūrybine grupe Menų spaustuvėje tiesiog gyvenome. Ten buvo gera kūrybinė aura.

Mes su studentais „iššokome“ visą „Spaustuvę“. Čia kūrėme instaliacijas, skaitėme tekstus, šokome, piešėme ant sienų, šlavėme, perėjome visus rūsius, kiemelius, kiemus. Vaikščiojome keliais tiesiogine prasme. Čia išlieta daug mūsų prakaito.

Jums dažnai tenka praminti takus.

Kiekvienas turi savo kelią. Visi lipame į kalnus. Gal skiriasi kalnai, gal batai.

Mano spektaklis bus pirmasis naujai įrengtoje pagrindinėje Menų spaustuvės salėje. O galimybė būti pirma yra ir laimė, ir nelaimė. Ateity Menų spaustuvė bus puiki vieta jauniems menininkams eksperimentuoti, ieškoti, rengti kūrybines laboratorijas.

O dabar, kol vežė ir montavo įrangą, negalėjome repetuoti ištisą mėnesį. Dėl įvairių priežasčių ši premjera buvo atidėta net 4 kartus, o tai kelia kūrybinių, režisūrinių, organizacinių, vadybinių problemų.

Žodžiu, procesas buvo ilgas ir sunkus, buvome priėję ribą, kai reikėjo rinktis –­ arba nedaryti, arba daryti tokiomis sąlygomis, kaip yra. Pasirinkau daryti...

Kaip gimsta Jūsų spektakliai?

Spektakliai prasideda nuo vaizdinių mano galvoje. Mane labai įkvepia ir šokėjai. Pavyzdžiui, Goda Laurinavičiūtė. Atlikdama judesį, ji ieško tobulybės.

O toliau – bendras procesas, visų mūsų kūryba. Kai kurie mano sprendimai yra galutiniai ir nekeičiami, bet yra ir bendrų ieškojimų.

Mane ne kartą kritikai vadino „juodąja“ choreografe. Spektaklį kuriu kaip mozaiką. Tai daugybė spalvų ir atspalvių –­ kaip vitraže. Žiūrovas mato tas spalvas, kurias jis sugeba, pasirenka matyti.

Naujame spektaklyje ieškote galimybių kurti garsines kompozicijas, išreiškiamas per kūną. Kaip gimė ši idėja?

Kuriame garsines kompozicijas kūnais, tačiau kūnai – ne tik instrumentai. Jais stengiamės atskleisti personažus, bet tuo pačiu ir išlaikyti paslaptį.

Šią idėją norėjau įgyvendinti jau seniai – dar 1996 m. Lietuvos šokio informacijos centro rengtam „Naujojo šokio projektui“ sukūriau spektaklį „Nepakelk galvos“, kuriame naudojau skardas garsams išgauti. Tas skardų naudojimas buvo sudėtingas, visi mane atkalbinėjo. Apie sudėtingesnę techniką nebuvo nė kalbos. Vėliau bandžiau įgarsinti popierių. Bet dėl lėšų ir erdvės stygiaus mano galimybės visuomet buvo ribotos. Tikiuosi, kad šįkart pavyks bent prisiliesti prie tos idėjos, kokia gimė mano galvoje.

Viso improvizacinio-kūrybinio proceso metu neturėjome reikiamos technikos. Tad teko ją įsivaizduoti ir imituoti. Tai Sizifo darbas.

Kodėl spektaklyje atsirado dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė?

Tai pirmasis mano spektaklis, kurį kuriant aktyviai bendradarbiavome su dramaturge. Ketinome kurti pjesę, bet paaiškėjo, kad šokis labiau dera su poezija. Tad derinome judesį, tekstą, garsą –­ kartu su Gabriele Labanauskaite ir Vladu Dieniniu, kuris yra spektaklio garso režisierius, stebėjome ir fiksavome šokėjų improvizacijas.

Tai apie ką šis spektaklis?

Visada keliu egzistencinius klausimus. Šia prasme nieko nauja nebus. Visi mes ir verkiame, ir juokiamės, ir kenčiame, ir patiriame ekstremalių būsenų. Kai manęs klausia: „Vėl statai spektaklį apie ekstremalią būseną?“, atsakau: „Taip, bet juk toks gyvenimas.“

Be to, kaip ir visi mano spektakliai, šis yra apie toleranciją.

Šio spektaklio koncepcija – erdvė be horizonto, šviesos begalybė. Tiesa, scena bus juoda. Tai ir begalybė bus juoda. Nepaisydama nieko, norėjau, kad liktų begalybės koncepcija.

Koks turi būti Jūsų šokėjas?

Savarankiška, kūrybinga asmenybė, gebantis transformuoti vidines būsenas, kurti vaidmenį.

Mano spektakliuose šokėjas privalo būti atviras, nes reikalauju skleisti koncentruotą energiją. Jei šokėjas neskleidžia energijos, jis yra tik mėsos gabalas.

Mano tikslas – kad šokėjai skleistų fluidus į žiūrovą, kurtų uždarą atmosferą. Taip gimsta spektaklis – uždaras pasaulis, kitas organizmas, kuriame skleidžiasi santykiai ir emocijos – viskas kaip tikrame gyvenime. Žiūrovas turėtų pasijusti lyg stebėdamas tą pasaulį pro rakto skylutę. Tai lyg „sekretas“, kurį atkasi ir pamatai kombinaciją, bet atkapstyt smėliuką turi tu pats.

Kaip nusiteikęs žiūrovas turėtų ateiti į premjerą?

Čia man į galvą ateina pagrindinė mano spektaklio „Fata Morgana“ mintis: rėmas turi dvi puses. Ir jei tu stovi vienoje, nereiškia, kad įrėmini kitus. Toks rėmas yra tarp scenos ir publikos. Juk šokėjas nuo scenos taip pat mato žiūrovus.

Norisi, kad žiūrovas, atėjęs į spektaklį, atrastų grožį – vienas gal gražioje rankoje, švelniame judesy, kitas – natūraliame garse, švelniame šnibždėjime.

Grįžtamasis ryšys labai svarbus: niekada nepamiršiu, kaip vienas žmogus kartą man pasakė, kad žiūrėdamas „EGO ir ID“ verkė.

Ar keičiasi šiuolaikinio šokio kūrėjų situacija Lietuvoje?

Keičiasi, tačiau lėtai. Dirbu su profesionaliais šokėjais, kurie šiuo metu yra pasiekę karjeros viršūnę – turėtų žydėti scenoje ir išgyventi iš savo profesijos, bet neišgyvena.

Ar keičiasi visuomenės požiūris į šiuolaikinį šokį?

Manau, kad imama žiūrėti į šokį kaip į lygiavertį teatrui meną. Bet vis dėlto teatre daugiau toleruojama – tai, kas vyksta scenoje (pradedant keiksmažodžiais, perversijomis, netgi šlapinimusi), netapatinama su režisieriumi. O šokiui taikomi kiti reikalavimai. Mes pripratę prie tam tikros šokio estetikos.

Įkvėpimas. Iš kur jis ateina?

Įkvėpimas ateina netikėtai. Stebėjimas, ginčai, muzika, smulkmena, pokalbiai su draugais, kartais – vidiniai lūžiai, kai iš vieno lygmens pereini į kitą.

Kaip pavyksta viso kūrybinio proceso metu išlaikyti precizišką dėmesį detalei?

Aš kuriu tai, kas man gražu. Man rūpi nekomformizmas. Menas turi būti nekomformistiškas.

Kas būtų Jūsų mokytojai?

Mokytojas gyvenime yra labai svarbu. Man pasisekė, nes turėjau pačius geriausius mokytojus. Tačiau šiuolaikiniame šokyje mokai ir mokaisi kartu. Čia negalima nubrėžti aiškios ribos, kur prasideda viena ir baigiasi kita. Man mokytojai yra bendraminčiai, su kuriais galiu dalytis patirtimi, emocijomis, kūryba. Tai ir Kira Daujotaitė, venesuelietis Davidas Zambrano, buto šokio kūrėjas japonas Ko Murobushi, italų choreografas Emio Greco.

Ar galima tikėtis, kad sulauksime dienos, kai bus įsteigtas Airos Naginevičiūtės teatras?

Šitą situaciją galėčiau įvardyti savo spektaklio pavadinimu „Nėščia tyla“...

Ką manote apie jaunąją šokio kūrėjų kartą?

Visų pirma aš juos suprantu.

Kas Jus labiausiai skatina profesine prasme?

Draugai ir kolegos užsienyje. Žinojimas, kad jie su manimi, supranta mane. Labiausiai trūksta pokalbių, diskusijų, improvizacijų, kūrybinių ieškojimų, ginčų, laisvų emocijų, subtilaus susišnekėjimo.

Žinoma, šokio spektaklių pas mus mažai, gal todėl žmonės labai laukia, tai malonu. Bet tuo pačiu kartelė užkeliama labai aukštai. Neleidžiama padaryti nė vienos klaidelės. O jei nepadarysi to laukiamo stebuklo – sutryps kaip bizonų banda.

Kas Jums teikia didžiausią kūrybinį džiaugsmą?

Džiaugsmas ateina netikėtai – kai kūrybinio proceso metu pamatai, kad niekas nuo tavęs jau nebepriklauso. Nuo tam tikros akimirkos manęs tame spektaklyje nelieka. Tokia paradoksali situacija. Bet man ji patinka.

Tai lyg kūrinio savarankiškas gyvavimas, atsiskyrimas nuo kūrėjo. Tas organizmas, miestas gyvena be manęs. Tai tarsi perėjimas į kitą etapą.

Kalbėjosi Kristina Savickienė

Vladimiro Lupavskojaus nuotrauka