„Pagaliau mano gimimo diena! Vakar nei iš šio, nei iš to šovė į galvą, kad ji tikriausiai nei liūdna, nei linksma, o puiki diena. Turėčiau jaustis laimingas, nes pragyvenau šimtą ir daugiau gyvenimų. Argi tai nėra didelė laimė?“, – savo septyniasdešimtmečio proga prieš trejus metus kalbėjo antradienį miręs Vilniaus mažojo teatro aktorius Audris Chadaravičius.

Apie tūkstančius vaidmenų, tinginystę, labiausiai įsiminusius vaidmenis, apie teatrą anksčiau ir dabar bei jo metamorfozę aktorius kalbėjo Lietuvos radijui prieš trejus metus.

Tuomet jam buvo 70 metų.

Gimiau Kaune, aktorių šeimoje, Onos Juodytės ir Mečio Chadaravičiaus šeimoje sekmadienį, 12 valandą. Mušė varpai.

Visi sakė – bus kunigas. Kunigu nepavyko – tapau aktoriumi. Bet televizijos daugiaserijiniame filme „Giminės“ suvaidinau kunigą.

Aktoriui reikia į vaidmenį įsigyventi. Tai tas pats, kaip pragyventi tą gyvenimą, paversti tą vaidmenį gyvenimu.

Esu laimingiausias žmogus: suvaidinau teatre per šimtą vaidmenų, kine – daugiau kaip dvidešimt, įkalbėjau tūkstančius animacinių filmų. Jie ilgą laiką eidavo tiesiai į eterį. Kirminuką dubliuoji – jo net biografiją sugalvoji.

Vaidinau pirmame televizijos pastatyme, kuris įvyko 1957 metais, „O vis dėlto ji sukasi“.

Man šis jubiliejus turi būti labai laimingas. Maža to, mane Ekscelencija apdovanojo „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Ir kaip man tai tinka! Ir žinote kodėl? Todėl, kad aš esu bajoras.

Aš – tinginys

Esu prie tinginio. Bet prie tokio, kuris mėgsta skaityti, svajoti, galiu ir malkų pakapot, butą išvalyt, pieną rauginti. Žmona atėjusi sako: „Ko tu čia guli“.

Sakau: „Rauginu pieną – stovi pieno puodynė ant lango“.

Tingėdavau mokytis tekstą.  

Būtų sunku dirbti su Eimuntu Nekrošiumi. Su Rimu Tuminu lengviau, bet jis irgi mėgsta prie stalo pasėdėti.

Nemėgstu sėdėti prie stalo: jei suprantu, ką turiu vaidinti, man norisi daryti. Tai nereiškia, kad susirenki, perskaitai tekstą ir – prašom į sceną.

Ką tokia repeticija duoda? Juk reikia išsiaiškinti, koks režisieriaus požiūris, ką aš ir mano kolega turi išreikšti.

Jei jau imdavaus dirbti – tai iki išsekimo. Kaldavau tekstą kaip eilėraščius. Labai įsigilindavau – buvau apsiskaitęs jaunuolis. Penkerių metų buvau perskaitęs „Don Kichotą“.

Nuo Moljero iki Šveiko

„Stepančikovo dvaras“ – mano, kaip aktoriaus, viršūnė.

Savęs nelaikau genialiu ar ypač gabiu aktoriumi. Esu normalus neblogas aktorius. Tai ne kuklumas – kalbu, ką jaučiu.

Galiu vaidinti ir tragiškus, ir nepaprastai komiškus vaidmenis. Pavyzdžiui, tragiškas vaidmuo – Moljeras. Jaučiau, kad vaidinu savo gyvenimą. Ir čia pat galiu suvaidinti Šveiką.

„Vyšnių sode“ Firsą suvaidinau.

Vienas diplominių spektaklių buvo „Vyšnių sodas“, kuriame vaidinau praeivį. Trys replikos ten. Prisilipdžiau ant krūtinės plaukų, pasidariau be dantų. Ir labai gerai praėjau.

Po karo ar per karą taip pat buvo pastatytas „Vyšnių sodas“, kuriame mano tėvas vaidino Gajevą, o motina – Šarlotę. Mano karjera prasidėjo nuo praeivio, o dabar vaidinu Firsą.

Ir dar su tuo paltu, su kuriuo tėvas vaidino Gajevą, aš suvaidinau „Laukinėj anty“ – taip jaučiau lyg tėvo apkabinimą.

Darbo dabar mažai turiu, bet aš nelabai ir veržiuosi, nes visą gyvenimą maniau, kad jo turiu labai daug.

Teatras – kaip miškas

Pasaulis neparastai įvairus – gyvena nepaprastai įvairūs žmonės. Daugelis manęs nepažįsta.

Viskas kaip gamtoje: auga dideli medžiai, gražūs, tarp jų krūmai gražūs, gėlytės žydi – viskas lyg suderinta. Vienas medis supūva, kitas pats nukrenta.

O jei į tokį miško kampą įsiveržia brakonierius, kuris pradeda pjauti didžiuosius medžius, tada suveši apačioje esantis šabakštynas – niekam nereikalingas, bet jis vis tiek veržiasi į viršų. Tai jau nebe miškas, ir niekas nebenori į jį įeiti.

Čia metafora su šiandieninio teatro situacija.

Bet jau atauga medžiai, valomi takai, ir tikiu, kad viskas atsistos į savo vietą – tai nereiškia, kad taip, kaip buvo mano laikais, bet atsistos į normalų gyvenimą, atsiras tikroji demokratija.

Šiandieniniame teatre man niekas nepatinka. Pasižiūrėjau visus išgarbintus spektaklius. Bet tai nėra teatras, tai kažkas kita.

Sunku pasakyti, kas pasikeitė – viskas pasikeitė. Galima rodyti tuos „fuckingus“, galima rodyti ir dar šlykštesnius dalykus, bet tą reikia rodyti meniškai, o ne parodyti, koks šlykštus gyvenimas. Šitą mes žinome visi. Nežino tik jaunimas. Tik kam tą jaunimui rodyti – jie užaugs ir patys tą pamatys.

Norisi tikėti, kad visa tai pasitaisys.

Su aktoriumi kalbėjosi Jolanta Kryževičienė.

Velionis bus pašarvotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje. Lankymas – balandžio 23 d., trečiadienį, nuo 15 iki 20 val., o balandžio 24 d., ketvirtadienį, nuo 9 iki 12 val.

Karstas išnešamas balandžio 24 d. 12 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse.