Visai neseniai Jevgenijaus Griškoveco pavardę žinojo nedidelė grupelė estetų, pamėgusių jo spektaklius. Dabar gi šis žmogus – ne vienos premios, beje, skirtingose kategorijose, laureatas: kaip dramaturgas, aktorius ir režisierius. Žinomiausi Griškoveco spketakliai – „Kaip aš suvalgiau šunį“ („Kak ja sjel sobaku“), „Dreidnautai“ („Drednouti“), „Odnovremenno“. Taip pat jis yra išleidęs keletą knygų, o dar – kartu su grupe „Bigudi“ leidžia muzikinius albumus. Pastarąjį mėnesį autorius aktyviai pristatinėja savo naujausią darbą – romaną „Asfaltas“.

Rašytojas, režisierius gimė 1967 metais. 1994 metais baigė Kemerovo universiteto filologijos fakultetą. 1990 įkūrė nepriklausomą teatrą „Ložė“, su kuriuo pastatė 9 spektaklius. 1998 metais išvyko gyventi į Kaliningradą, bet tais pačiais metais Maskvoje pristatė žiūrovams savo pirmąjį monospektaklį „Kaip aš suvalgiau šunį“.

Lietuvių kalba yra pasirodę keletas pavienių šio autoriaus tekstų vertimų periodinėje spaudoje, 2001 metais Šiuolaikinės dramos akcijoje buvo galima išvysti ir patį Griškovecą su spektakliu „Dreidnautai“, 2005 metais aktorius ir režisierius S. Mykolaitis pastatė spektaklį „Miestas“ pagal Griškveco pjesę... Kas žino, galbūt dabar itin suintensyvėjus J. Griškoveco kūrybos vertimams į įvairias pasaulio kalbas, išvysime šio autoriaus tekstų ir lietuviškai...

Skaitytojams siūlome vieną naujausių Jevgenijaus Griškoveco interviu apie jo kūrybą ir gyvenimą.

Ar sekate literatūros naujienas? Jūsų knygų lentynose tiek daug visko...

Ne, neseku. Daugiausia tai – leidėjų dovanos. Jie nuolatos bruka savo naujienas su įvairiausiais šūkiais: „štai, perskaitykite mūsų va šitai! Tai tiesiog bomba!“ Aš skaitau – o bomba vis nesprogsta. Jau seniai įsitikinau: jei kažkokia „bomba“ pasitaiko, ji ir be anotacijos sprogsta. Kai kažkas sako, jog atrado ar iškapstė 1988-ųjų knygą, kuri tiesiog super, suprantu, kad nieko gero joje nėra, jei ji tiek metų kažkur dūlėjo. Arba ši „bomba“ yra riboto veikimo – būtent tik tam žmogui. Ir jei kažkas sako, kad nori įgyvendinti dar 1984 metais sugalvotą sumanymą – nieko iš to gero. Sumanymai taip ilgai negyvena arba tam žmogui tiesiog su jais nesiseka. Ir apskritai, su užmojais reikia būti atsargiam, nes gerų sumanymų per metus pasitaiko tik keletas. Ir ateina jie greitai, o įgyvendinti juos reikia ilgai.

Bet Jūs tų sumanymų turite daugiau nei keletą?

Ne. Taip tik atrodo. Galime paskaičiuoti. Įsitikinsite ir sužinosite, kad esu tingus autorius. Spektaklis „Kaip aš suvalgiau šunį“ buvo pastatytas 1998 metų pabaigoje, taigi – prieš dešimt metų. Per tą laiką sukūriau viso labo keturis mono spektaklius, dar du režisavau (viename iš jų pats vaidinau). Vadinasi, per dešimt metų – šeši spektakliai. Trys albumai su grupe „Bigudi“, keturios knygelės (beje, labai mažos). Bendroj sumoj išeitų, kad į metus įgyvendinu vieną sumanymą.

Dar grįžkime prie „bombų“. Jūsų pirmasis spektaklis buvo didelio sprogimo bomba. Tai ir pirmasis Jūsų didelis darbas. Kai žmogui taip iš pirmo karto pavyksta išsiveržti, paskui dirbti gana sunku. Ar Jums nebuvo baisu tęsti šį darbą?

Žinoma, buvo. Bomba buvo sukurta dar dveji metai iki to, kai įvyko sprogimas. Tuo metu jau buvau pakankamai pavargęs. Bet jau tada labai aiškiai suvokiau, kad noriu dirbti tik kūrybinį darbą. Ir visas tas šurmulys dėl spektaklio mane džiugino, bet kartu ir vargino, atitraukė. Kitas spektaklis nebuvo taip gerai sutiktas. Nors jis buvo žymiai geresnis, sudėtingesnis, įdomesnis ir ilgiau gyvavo. Bet pirmasis spektaklis daugeliui mano žiūrovų ir liko geriausias. Manau taip nutiko todėl, kad pasirodžius antrajam spektakliui tiesiog nebeliko nuostabos momento. Man nuostabą kėlė tai, kad manęs nori, o žiūrovams – tai, kad aš toks lyg iš niekur atsiradęs. Nuostaba, nors ir nėra susijusi su meniniu įspūdžiu, vis dėlto stipriai jaudinantis išgyvenimas. O paskui – ko jau man besistebėti? Labai gerai pamenu tą antrojo žingsnio, antrojo spektaklio, siaubą, kai esi priverstas kurti jausdamas nuolatinį dėmesį. O dar visi nusiteikę taip, jog tai bus blogesnis darbas.... Ir kuo toliau, tuo to nustebimo mažiau. Juk tiems, kurie šiandien ateina į spektaklius, pavyzdžiui, būsimiesiems teatro studentams, aš esu metras, kuris visada buvo.

Metras su naujosios dramos vėliava?

Nežinau. Vėliavą man tik pripaišyta. Vis dėlto, manau, dar kurį laiką būsiu šiuolaikiškas.

Iš kur atsiradęs tas Jūsų „atitikimas laikui“ bei šiuolaikiškumas?

Nėra tokios kartos, kurią jausčiausi atitinkantis. O kodėl šiuolaikiškas? Todėl, kad niekas išskyrus šiandieną manęs nedomina. Aš tai be galo myliu. Ir kol turiu jėgų – nors jos ir nėra amžinos – visada mylėsiu tą laiką ir tą meninę erdvę, kurioje gyvenu.

O kas Jums yra meninė erdvė?

Tai didelis miestas. O herojus – didelio miesto gyventojas. Mano žmogus ilgą laiką buvo simbolinėje, reliatyvioje erdvėje, tiesiog kažkokiame dideliame mieste. O paskutiniuose mano kūriniuose tai jau konkretus miestas – Maskva, kuri dabar man atrodo gerokai įdomesnė ir sudėtingesnė. Bet tuo pačiu mano herojai neišvengia ir provincijos įtakos.

Jūs – pokalbio žanro žmogus. Toks įspūdis, kad Jūsų tekstas sukurtas ką tik, šią minutę, sąmoningai nebaigtas...

O iš tiesų jis – apgalvotas iki paskutinio žodžio.

Jūsų tekstuose daug kartojimų. Jums jie ypatingai svarbūs?

Vienas kritikas kartą pasakė: „kad ir kaip būtų keista, bet Griškovecas nori būti suprastas“. Ir man tai – vienas didžiausių komplimentų, kurį teko išgirsti profesinėje srityje. Kai kiekvieną dieną išeini į sceną, jauti gyvenimišką būtinybę būti suprastas būtent šiuo metu. Ir su rašytiniais tekstais tas pats. Aš stipriai abejoju dėl jų ir, svarbiausia, nelabai noriu, kad mano literatūriniai tekstai ilgai gyvuotų. Man tikrai labai svarbu būti suprastam. Daug rašytojų visiškai nenori būti suprasti, jie siekia būti tokie sudėtingi, kad skaitytojui tektų rautis plaukus, pateikia galybę aliuzijų, istorinės medžiagos, nerealių šifrų. Tada žmogus tiesiog galvoja, kad rašytojas itin išsilavinęs. Nesuprantu tokios literatūros.

Teko girdėti sakant, kad Jus vis dėlto geriau klausyti ir žiūrėti, nei skaityti?

Mano pjeses, žinoma, geriau klausyti ir tik klausyti. O knygas geriau skaityti. Yra nemažai žmonių, kurie žino mane tik kaip rašytoją. Faktiškai, jų kiekis yra didesnis – suskaičiuočiau daugiau kaip keletą milijonų žmonių, kurie mane skaito. Nors esu suvaidinęs nemažai spektaklių, bet žiūrovų tesurinkčiau vos pusę milijono. Be to, visada labai stipriai dirbau, kad galėčiau atskirti save nuo savo teksto. Pavyzdžiui, visai neseniai mano kūryboje atsirado moteriškų personažų. Aanksčiau niekada jų neturėjau, o jei ir būdavo, jos niekada nekalbėdavo.

Buvo baisu pradėti kalbėti moterišku tonu?

Ne tai kad baisu, tiesiog nebuvo galimybių.

Kodėl? Buvo nesuprantama? Svetima?

Buvo nesuprantama, bet ne visai svetima. Tiesiog moterys man niekada anksčiau nesusidėliodavo iki išbaigto personažo, viskas išbyrėdavo. O paskui štai ir atsirado tam tikro amžiaus moteris su vardu, ji prabilo ir net pradėjo veikti. Na, paskui ėmė ir numirė.

Kas yra Jūsų pirmasis skaitytojas?

Žmona. Aš dirbu taip, kad iš pradžių kelias savaites rašau, o paskui skaitau. O ji ir sako: aš noriu viską perskaityti nuo pradžios iki galo. O man taip pat norisi kuo greičiau išgirsti reakciją.

Bet ji ne kritikė. Ji pirma klausytoja – tada tiesiog matau ir girdžiu, į ką ji reaguoja, o į ką ne. Nors vis dėlto labai retai kada taisau tekstus. Paprastai rašau atvirai, nieko neslėpdamas. Rašau greitai, bet labai kruopščiai.

Ar rašytojas privalo turėti rašiklį?

Kadangi pats rašau rašikliu – tai mano darbinis instrumentas. Štai! (rodo savo delną) Pažiūrėkite, turiu net mazolį. Tiesiog nemoku spausdinti, nesuvaldau klaviatūros: arba diktuoju, arba duodu tekstą rinkti iš ranka rašyto lapo. Tušinuku rašyti man patogiau nei parkeriu. Parkeriu malonu dėti autografus.

Ar nebūtų paprasčiau išmokti spausdinti?

Nemoku ir nemanau, kad man tai būtina. Štai, nemoku ir visai nenoriu mokytis vairuoti mašiną ir žinau, kad jau niekada jos nevairuosiu. Mūsų šeimoje vairuoja žmona.

Spausdinti ir vairuoti automobilio nesiruošiate, o ar yra kažkas, ko norėtumėte išmokti?

Norėčiau geriau įvaldyti anglų kalbą. Ir labai norėčiau išmokti prancūzų, o dar labiau – vokiečių kalbos.

Keista. Vokiečių kalba dabar nepopuliari...

Be tai didinga kalba, kuria yra parašyta didi literatūra – ją aš ir norėčiau perskaityti originalo kalba. Vokiečių kalba man įdomi gramatine prasme, ji labai tiksli. Teko nemažai padirbėti su vertėjais, jie man uždavinėjo tokių klausimų, kurie tik įrodo, kad vokiečių kalba reikalauja visiško tikslumo. Labai norėčiau ją išmokti, bet, deja, neturiu tam laiko.

Šiuo metu Jūsų knygos verčiamos į daugelį pasaulio kalbų. Ar sekate tai?

Dirbu su vertėjais. Tam tikrų frazių ar net atskirų teksto dalių siūlau jiems neversti. Todėl, kad paprasčiau jas visiškai išmesti. Užsieniečiai to gali visiškai nesuprasti! Juokauti apie valdininkus, kurie ima kyšius Vokietijoje yra beprasmiška, nes vokiečiai tiesiog nesupras, apie ką čia kalbama.

Ar galėtumėte paminėti kažką, kas pastaruoju metu literatūroje Jus itini užkabino, įkvėpė ar ką tiesiog laikytumėte esminiu, svarbiu dalyku ar reiškiniu?

Literatūroje tokių įspūdžių nepatyriau, nes ir pats dirbu su tekstais. Tiesiog jie man nepalieka literatūrinio įspūdžio. Rašytojas, praktiškai, negali nieko daugiau skaityti. O štai kine teko patirti tam tikrų įspūdžių. Mane labai stipriai paveikė indų filmas „Vestuvės lietaus sezono metu“. Bet pastarieji mano metai susiję tik su laukimu ir nusivylimu. Apmaudu...

Kuo pats labiau jaučiatės – aktoriumi ar rašytoju?

Rašytoju. Taip, atlieku savo kūrinius scenoje, bet tai ne aktoriaus darbas. Aktorinis darbas yra tada, kai režisierius iškelia tau užduotį ir tu privalai atlikti savo vaidmenį. O aš „atlieku“ savo tekstus ir darau tai taip, kaip noriu. Taigi, aš – ne aktorius, aš – vaidinantis rašytojas.

Parengė Jurga Lužaitė

Bernardinai.lt