„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome išskirtinį interviu su kunigu Hermanu Šulcu. Šis žmogus jau keletą dešimtmečių misionieriauja Ruandoje, Afrikoje. Užsienio reikalų ministerijai parėmus, muzikantas Hokšila Andrade buvo nuvykęs į Ruandą rinkti medžiagos kuriamam filmui apie kunigą H. Šulcą. 

Pradėkime nuo Lietuvos. Keista klausti apie tai Jūsų Ruandoje, bet vis dėlto - kas naujo Jūsų įkurtoje Jaunimo sodyboje, kurią įsteigėte senelių žemėje Kėkštų kaime (Kretingos raj.)?

Teisingai formuluojate klausimą – tikrai keista atsakinėti į tokį klausimą čia, Ruandoje. Viską žinau tik bendraudamas internetu, tačiau labai pasitikiu naujuoju direktoriumi Ričardu Liškausku, kuris savo darbą pradėjo nuo rudens, tad, manau, kad viskas ten gerai.

Pagrindinė naujiena – sodyboje pradeda atsirasti gyvulių. Mano išsvajotas ekologinis ūkis po truputį realizuojasi ir tai tarnaus bendram tikslui – padėti jaunimui, kuriam reikia pagalbos, šilumos ir namų. Ten jau įsikūrė viena šeima ir greitai apsigyvens keletas vaikų, kuriems reikia šeimyninės atmosferos. Tikiuosi ateityje atsiras visa šeimų bendruomenė ir bus galima labiau padėti pagalbos ieškantiems. Tad reikalai juda pirmyn ir ūkis tikrai plėtosis.

Ruanda ir Lietuva – kaip diena ir naktis. Kas paskatino įkurti šią sodybą? Juk Lietuvoje gyvenimas gerokai kitoks nei čia, juodajame žemyne…

Jūs, čia esantys, patys matote, kas dedasi. Šią sodybą įkurti mane paskatino tas pats jaunimas su kuriuo dabar sėdime palapinėje. Visada savo misionieriaus darbą įsivaizdavau tik tarp žmonių, todėl jauni žmonės, kurie lydėdavo mane vaikštant po namus, pasiūlė: „Kunige, mums smagu padėti tau, bet padėk ir mums, nes mūsų ateitis be ateities“. Taip ir atsirado vieta, kur galima išmokti skaityti, rašyti ir tiesiog turėti namus.

Esate baigęs Romos popiežiškajį saleziečių universitetą, turite teologijos licenciato laipsnį, bet misionieriaujate Ruandoje. Kas paskatino imtis misionieriavimo? Dievo ranka?

Kartą teiravausi, kaip ta Dievo ranka atrodo (juokiasi). Esu tikras, kad ji pasireiškia per gyvenimo įvykius. Mačiau, kaip pokario metu sužeistas skeveldros mirė mano tėvas. Tada buvau penkių su puse metų. Vėliau teko kęsti badą, įvairius pažeminimus, neturtą. Tuomet teko patirti ne tik blogų dalykų, bet ir suvokti, kad pasaulyje esama daug gėrio. Vėliau gerų lietuvių padedamas pradėjau mokytis Vasario 16–osios gimnazijoje, Vokietijoje. Nuo to laiko liko noras padėkoti man padėjusiems ir tuo pačiu pagelbėti kitiems, kuriems reikia tos pagalbos taip, kaip tada reikėjo man. Matyt, tai ir yra Dievo ranka –perėjęs didelį vargą troškau padėti kitiems, kurie dabar yra tame varge.

Esate sakęs, kad Lietuvoje kai kurie jaunuoliai ir viduriniosios kartos žmonės yra tapę „vakarietiškų blizgučių ir pinigų vergais“, prarandamas žmogiškumas, tikrosios vertybės. Ar Ruanda – tai būdas pabėgti nuo šito?

Tarp šitų dviejų dalykų nėra jokio ryšio. Mano teiginys liečia dabartinę situaciją Lietuvoje, tačiau misija Afrikoje čia niekuo dėta.

O ar apskritai teisingas požiūris, kai sakoma, jog Vakarai Afrikos atžvilgiu elgiasi nesąžiningai?

Manau, kad tai tiesa. Teigti priešingai būtų tolygu melui. Kaip įmanoma XXI amžiuje gyventi taip, kaip čia gyvenama? Juk patys viską matote…

Kolonializmas iš tikrųjų pridarė daug žalos. Tarkim, siena tarp Kenijos ir Tanzanijos: tiesi linija skiria  tą pačią tautą – masajus. Nenoriu grimzti į detales, tačiau kolonializmas niekur nedingo – jis tęsiasi ir dabar, tik įgavo kitas formas. Studijuojant dokumentus po Ruandoje įvykdyto genocido visur matosi „kruvinosios Prancūzijos trispalvės“ įtaka.

Tai, kad Afrika dabar yra tokioje situacijoje, yra žiauraus globalinio kolonializmo pasekmė. Afrikiečiai yra tokie pat žmonės kaip ir kiti. Jie taip pat nori turėti radiją, kompiuterį, mobilų telefoną, trokšta keliauti ir t. t.

Gal ne visai į temą, bet teko girdėti, kad lietuviai labai nekenčia juodaodžių ir net nemažai jų yra nukentėję būdami Jungtinėse Valstijose. Tačiau visada reikia užduoti klausimą, kodėl jie yra tokie, kas juos tokius padarė? Juk šimtmečiais jie buvo laikomi veik gyvuliais, todėl kaip galima norėti, kad po to jie būtų džentelmenai?

1994 m. Ruandos žemė nusidažė krauju: kilus karui tarp dviejų tautybių žmonių – hutų ir tutsių buvo išžudyta begalės žmonių, tarp kurių ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Pats per stebuklą išvengėte mirties. Kalbama, kad žudynių priežastis – Prancūzijai rūpinčios naudingosios iškasenos, būtinos mobiliesiems telefonams ir kompiuteriams gaminti…

Prieš metus mirė labai garsus lenkų žurnalistas Riszard Kapuscinski. Jis labai tiksliai rašė apie įvykius Ruandoje. Čia nebuvo hutų ir tutsių kova. Keletas faktų: du metai iki konflikto Prancūzija į Ruandą atsiuntė aukščiausios kvalifikacijos psichologą, kuris per specialiai įsteigtą radijo stotį kiršino šias dvi tautas. Dabar čia kertasi net kelių valstybių interesai. Jei kas nori detaliau sužinoti, kodėl ir kaip buvo organizuojamos šios baisios manipuliacijos kainavusios milijonus žmonių gyvybių, gali paskaityti internete paieškos sistemoje įvedę mineralo pavadinimą coltan.

Tai kas esame mes, Vakarų civilizacijos atstovai: begėdžiai žudikai, ar Afrikos gelbėtojai?

Tie, kurie tiesiogiai prisidėjo prie įvairių nusikaltimų – pavyzdžiui, jau minėtas psichologas iš Prancūzijos – yra atsakingi už tūkstančius nekaltai nužudytų žmonių. Kai matai vaiką, negalvoji, kad žmogus yra blogas, bet žmogus gali artėti prie velnio, o žvėris – ne. Žvėris gali būti tik žiaurus.

Aprimus žudynėms vėl ėmėtės sodybos atkūrimo: rinkote iš savanų badu mirštančius vaikus, kurie matę savo tėvų žūtį neturėjo kitos išeities, kaip tik savaną ir laukinių žvėrių kaimynystę pasirinkti savo namais. Žmogus baisesnis už žvėrį?

Jei žmogus būtų tik žvėris – būtų labai gerai. Mano mama sakydavo: jei žmonės mokėtų sugyventi taip, kaip žvėrys, tai pasaulis būtų rojus. Bet, kaip jau ir sakiau, žmogus savo noru artinasi prie velnio ir tada pradeda vykti blogi dalykai.

Kokia „juodojo žemyno“ ateitis?

Daug kartų sakydavau – jei dabar įvyktų stebuklas ir Ruandoje nebebūtų jokios valdžios, neliktų nė vieno baltojo ir vietiniams būtų leista ramiai dirbti žemę, esu tikras – Ruandoje nebūtų nei vieno badaujančio. Jei Afrikai būtų norima tikrai padėti, tam nereikia jokių teorinių samprotavimų, tik paprasto nuoširdumo. Juokinga ir liūdna žinoti, kad milijardai dolerių skiriami ginklams, o ne žmonių gerovei. Tad Afrikos ateitis bus šviesi tik tuomet, kai ji bus ne draskoma, bet jai iš tikrųjų bus norima padėti.

Grįžtant prie jau minėto mineralo: yra žinoma, kad jis yra beveik dukart brangesnis už auksą. Iš jo gavybos pelnosi ne afrikiečiai, o kapitalistinės valstybės. Tačiau įdiegus teisingumą ir Afrika gali pakilti iš duobės.

Ar turite daug draugų? Kaip išsilaiko Jūsų sodyba?

Ačiū Dievui, jų turiu daug. Jie išsibarstę po visą pasaulį. Yra net keletas lietuvių šeimų, kurios sužinojo apie šią veiklą Afrikoje ir visokeriopai mums padeda.

Ko palinkėtumėte „Bernardinai.lt“ skaitytojams ir būsimojo filmo žiūrovams?

Norėčiau, kad jūsų pastangos ir mano laikas tarnautų tolerantiškumo, supratimo ir širdies atvirumo kitų bėdoms skatinimui. Solidarumas taip pat labai svarbus, tačiau nenorėčiau, kad jis būtų suprantamas kaip koks aukų ar kitokios pagalbos davimas. Čia gyvenantieji turi lygiai tokias pačias teises, kaip ir visi pasaulio žmonės, todėl būtų nuostabu, jei jūsų darbas prisidėtų prie tokio solidarumo skatinimo.

Interviu parengė Valdas Kilpys, pašnekovą kalbino Hokšila Andrade.

Hokšilos Andrade nuotraukos

Bernardinai.lt