Fotografijos kaip proceso pasekmė yra vaizdas, galybė vaizdų, užfiksuotų ir sukurtų nuo 1839 m. ir tebefiksuojamų, tebekuriamų. Vaizdai būna atpalaiduojantys, gluminantys, gąsdinantys, mieli, jaukūs ir šilti lyg rausvi pūkeliai ir visokie kitokie. Dar kartais juos skirstome į tuos, kurie patraukia dėmesį ir kurie ne. Bet tai nebūtinai yra vaizdo kokybės matas. Mene, taigi ir meninėje fotografijoje, svarbu kad vaizdas kažką pasakytų, nepaliktų stebėtojo abejingo. Dabar dažnai pasitaiko, kad kuo sudėtingiau ta žinia žiūrovui užkoduota, kuo neįprastesne kalba išreikšta, tuo geresniu laikomas pats meno kūrinys.

Lietuvos septintojo dešimtmečio fotografijos „grandų“ darbai nepalieka mūsų abejingų, nuotraukos kalba, įvairiom lietuviškom ir nelietuviškom tarmėm šnabžda, kartais tyli (iškalbingai), o dažnai priverčia nutilti žiūrovą.

A. Sutkus. Maratonas Universiteto gatvėje, 1959

Pirmaisiais okupacijos metais Lietuvos fotografijoje itin vešėjo tarybinės ideologijos atspindžiai, tikrovės gražinimas, plakatinio stiliaus tendencijos, taigi reikėjo nemažai pastangų ir laiko atgaivinti meninę fotografiją. Po Antrojo pasaulinio karo pirmąją meninės fotografijos parodą pavyko surengti tik 1958 m. Sekančiais metais, surengus dar vieną tokią parodą, buvo išleistas ir katalogas, taigi reikalai judėjo į priekį. Vilniaus fotografijai tuo metu labiau būdinga realistinė reportažinė kryptis, o Kaune puikiai vystėsi subjektyvi ir eksperimentuojanti fotografija. Bet vienas iš lemtingų lūžių meninėje fotografijoje – 1968 metais Vilniaus dailės muziejuje surengta keturių jaunų fotografų, būsimų fotomeistrų, paroda. Tie būsimieji  – Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Vilius Naujikas – iškovojo fotografijos kaip meno pripažinimą anuomet, kai bene pirmąkart po karo ji buvo įleista į meno šventovę. Kad fotografija yra menas, pavyko įrodyti dar tarpukario fotografams, tačiau pokario kartai reikėjo tą statusą isšlaikyti ir įtvirtinti. Karo metu ir po karo įsigalėjęs humanistinis fotoreportažas, regis, puikiai tiko lietuvių fotografijai, mėgstančiai kaimo socialinius ir etnografinius motyvus. Įtaką septintojo dešimtemečio fotografų kartai darė grupės Magnum veikla, ypač A. Cartier-Bressonas, K. Pavekas, R. Frankas, L. Freedas su savo ironiška socialine fotografija.

A. Sutkus. Dainų šventės. „Triušiai rūbinėje“. Vilnius, 1970

1969 m. Maskvoje, centriniuose žurnalistų rūmuose buvo surengta paroda 9 Lietuvos fotografai, kurioje dalyvavo Marius Baranauskas, Vitalijus Butyrinas, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Miežanskas, Romualdas Rakauskas, Liudvikas Ruikas ir Antanas Sutkus . Tai buvo dar vienas lemtingas įvykis Lietuvos fotografijoje, po kurio į ją atkreiptas nuolatinis dėmesys, menotyrininkai A. Vartanovas, L. Aninskis, M. Kaganas ir kiti pradeda kalbėti apie Lietuvos fotografijos mokyklą, o šis terminas linksniuotas spaudos puslapiuose dar septintojo dešimtmečio pradžioje. B. Todorovas (Bulgarsko foto, 1972, Nr. 7) štai taip atsiliepia apie lietuvių fotografijos specifiškumą : „Šiaurės respublikose gimė naujas savitas fotografijos menas, tam tikra prasme išsiskiriantis svarių tarybinės fotografijos tradicijų fone. Jis irgi turi aiškią idėjinę ir publicistinę kryptį, bet neatsisako ir intymumo, buities fragmentų, gyvenimo kontrastų <...>. Šis santykinai naujas tikrovės atspindėjimo būdas nutolsta nuo banalių ir išeksploatuotų sprendimų, kartais siekdamas grafikos linijų ir kontrastingų toninių dėmių ekspresijos“. Vadinamajai Lietuvos fotografijos mokykla buvo vienijama savo nuotaikos, bet niekada neturėjo kažkokių taisyklių ar kanonų. Postmodernizmo laike lyg ir netiko (arba netinka, priklausomai nuo to, ar postmodernizmas yra būtasis ar esamasis reiškinys, čia jau kaip kas supranta) kalbėti apie mokyklą, juo labiau atskirų autorių individualumą, mano Skirmantas Valiulis. Bet tuo metu Lietuvos fotografija išgyveno itin šlovingą laikotarpį.

A. Kunčius. Radvilų rūmų fragmentas, 1967

Netrukus po parodos Maskvoje, tais pačiais metais, įsteigiama ir Lietuvos fotografijos meno draugija, kurios pirmininku išrenkamas A. Sutkus, derinantis fotografo psichologo ir administratoriaus vaidmenis ikipat šiol. Gausėjant parodų skaičiui, gerėjant organizacinei veiklai, tampa aiškios tradiciškai stiprios Lietuvos fotografijos sferos – tai portretas, socialinis reportažas, ilgalaikė vienos temos analizė.

A. Sutkus. Aklųjų mokykla. Daina. Kaunas, 1962-1966

Priėmimas į šokių mokyklą, 1966

Pionierius, 1964

Kai kurie mano, kad fotografija Tarybiniais metais, buvo mažiau grūdama į ideologinius rėmus nei, pavyzdžiui, tapyba ar skulptūra. Politinis atlydys buvo jaučiamas visose dailės šakose, bet menininkai vistiek turėjo nuolat ieškoti būdų, kaip išsakyti tai, ką nori, bet nėra priimtina sovietų valdžiai. S. Žvirgždas ir S. Valiulis straipsnyje „Septintojo dešimtmečio karta – o kas toliau?“ ano laikmečio fotografiją apibūdina kaip momento tiesą, įvilktą į etnografinius ar kitus maskuojančius rūbus, kad bent kiek pridengtų akis veriančią, kasdienybės šviesa spinduliuojančią tiesą. Iš tiesų, daugelis to meto fotografų dirbo spaudoje,  kūrė reportažus, bet, pavyzdžiui, R. Rakauskas stengėsi, kad kiekviename „Nemuno“ numeryje būtų skiltis, skirta meninei fotografijai.

R. Rakauskas. Švelnumas, 1963-1971

Dažnai fotografai fiksavo Lietuvos kaimo gyvenimą, jo žmones. Tai, kas jiems dar buvo artima, bet nebėra mums. Psichologinio portreto meistras Antanas Sutkus teigia, kad Lietuvos fotografijos mokykla – „kaimas, spėtas nufotografuoti kaimas“. Tikrai, regis, taip neseniai buvo sovietmetis, o štai septintojo dešimtmečio fotografija jau įgauna ir mnemoninę funkciją, tampa istorijos šaltiniu.

A. Sutkus. Kalvarijų gatvė. Broliai. Vilnius, 1968

Į septintojo dešimtmečio Lietuvos fotografiją kartais žvelgiama su ilgesiu. Su tokiu, kaip pasiilgstama seniai suvalgytų pavasarinių obuolių. Revoliucionierių padarytiems darbams – fotografijos kaip meno įtvirtinimui, Fotografijos meno draugijos, vėliau tapusios Fotomenininkų sąjunga, įkūrimui, nekalbant jau apie pačios fotografijos  vertę – dar niekas neprilygo. Bat jau minėtame S. Žvirgždo ir S. Valiulio straipsnyje neslepiamas nerimas dėl galimybės lietuvių fotografijai prarasti savitumą, nebepuoselėjant tradiciškai stiprių jos sferų. Bet argi įmanoma gyventi šešėlyje (obels)? Todėl aštuntajame dešimtmetyje kyla maištas, dešimtajame – postmodernistinė apatija, kuri vėlgi inspiruoja solidų naujų darbų kiekį. Keičiasi bendras vaizdas ir supratimas. Fotografijos pionierius Foksas Talbotas sakė, kad fotografija yra pieštukas, kuriuo gamta nupiešia pati save. Septintajam dešimtmety gamta fiksavo savo pačios neatsiejamą dalį – žmogų. Tada dar „švarų“ ir tikrai neatsiejamą.

A. Kunčius. Kiemas Vokiečių gatvėj, 1960

Bernardinai.lt