Balandžio 17-ąją, vykstant Tarptautiniam festivaliui „Kino pavasaris“, kino teatre „Forum Cinemas Vingis" įvyko režisieriaus V. V. Landsbergio vaidybinio filmo „Kai aš buvau partizanas“ premjera. Filmo scenarijaus autorius - pats režisierius, operatorius Audrius Kemežys; vaidino aktoriai: Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė, Gediminas Storpirštis, Birutė Marcinkevičiūtė, Marius Jampolskis, puikiai debiutavo Sergiejus Jovaiša.

Prieš gerą valandą iki filmo pradžios atėję į kino teatrą buvome nustebę, sutikę sutrikusius pažįstamus, jau negavusius bilietų. Netikėtai atsirado vienas bilietas pirmoje eilėje. Jo atsisakė prieš mane stovėję solidūs ponai. Man pasisekė, o kiti turėjo grįžti namo. Salė buvo pilnutėlė, ir, svarbiausia, jaunų žmonių. Tai nudžiugino. Vadinasi, laikraščių „Lietuvos Aidas“, „Tremtinys“, „XXI amžius“, skelbiančių straipsnius apie pokario Lietuvos tragediją, redakcijos darbuotoj ai ne veltui duoną valgo; jaunimas juos skaito ir domisi, nors ir sklando gandai, kad jaunimas nieko neskaito ir Lietuvos istorija nesidomi. Patriotinio ugdymo kryptyje, matyt, pats didžiausias vaidmuo tenka buvusių partizanų ir jų rėmėjų, kalinių ir tremtinių memuarinei literatūrai.

Tokį džiugų įspūdį patyriau ir Nacionaliniame dramos teatre, per vieną iš V. V. Landsbergio premjerinių spektaklių „Bunkeris“. Teatro salė irgi buvo pilnutėlė žiūrovų, tarp jų suskaičiavau 9 pagyvenusio amžiaus žmones. Visi kiti - jaunimas. Atrodo, kad V.V. Landsbergis atrado stebuklingą raktelį į jaunimo širdis. Gal todėl, kad jo spektaklių herojai - jauni žmonės.

Ir šiame vaidybiniame filme pagrindinis jo herojus - jaunas aktorius Paulius (Gediminas Storpirštis), vaidinantis partizanų vadą spektaklyje „Bunkeris".

Vienoje iš scenų, pareikalavusioje didelės psichologinės įtampos, jaunas aktorius „užlūžo“, prisiminęs savo dramatišką vaikystę pokaryje Dzūkijos kaime, stribų jo akivaizdoje nužudytus tėvus, kaimynų tragediją, ir... nei iš šio, nei iš to sutriko... ir pradėjo pasakoti savo vaikystės dramatiškiausią patyrimą... Jo kolegoms aktoriams, gerokai išsigandusiems, kad žlugs spektaklis, pavyko aktorių nuraminti... ir spektaklis buvo išgelbėtas.

Tik teatro grimuotoja (aktorė Rūta Staliliūnaitė), daug mačiusi ir patyrusi, suprato vaikino dramatišką būseną ir jos priežastį... ir nutarė jį „pagydyti“ efektyviu lietuvišku psichologiniu metodu. Kas žino, iš kur ji tų žinių gavo?

Tik šioje filmo vietoje ir supratau, kodėl režisierius savo filmo epigrafu pasirinko gydytojo psichiatro-psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo žodžius (atsiprašau skaitytojų, negaliu jų tiksliai pacituoti -O.V.). Jų pagrindinė mintis tokia: užmaršumas yra normalus reiškinys - idėjos ir net patyrimas praranda savo specifinę energiją dėl to, kad nukreipiamas dėmesys į žmogui atrodančius svarbesnius dalykus čia ir dabar.

„Kai jis (dėmesys-O.V.) nukrypsta kitur, šešėlyje lieka dalykai, kurie buvo svarbūs anksčiau, palikdami tamsoje anksčiau apšviestą vietą. Tai neišvengiama, nes sąmonė vienu metu gali išlaikyti visiškai aiškius tik kelis vaizdinius, ir netgi tokiais atvejais jų aiškumas kinta ("banguoja"). Bet pamirštos idėjos nenustoja gyvavusios. Nors panorus jų negalima iškart atgaminti, jos egzistuoja pasąmonėje, čia pat už prisiminimo slenksčio, ir iš čia jos vėl gali staiga iškilti bet kurią akimirką, kartais po daugelio visiškos užmaršties metų." (Karlas Gustavas Jungas, "Žvilgsnis į pasąmonę. -V., 1994. - P. 23).

Nesu kino kritikė, tik eilinė žiūrovė, per ilgą savo gyvenimą mačiusi šimtus ir gerų, ir blogų kino filmų, taigi turinti didelį patyrimą. Todėl drįstu teigti, kad šis vaidybinis filmas yra visiškai naujas žodis lietuviškame kinematografe, pradedantis psichologinio kino filmo kryptį. Tai - pats sunkiausias kino meno žanras, lietuviškam kino filmui iki šiol, atrodo, buvęs "neįkandamas". Todėl ir pasaulyje jis labai retas. Teko matyti keletą puikių šios krypties ispanų ir vengrų filmų, taip pat genialiojo Bergmano porą filmų ir dar anais laikais buvusios Vakarų Vokietijos, ko gero, patį stipriausią psichologinį filmą „Sternhofo dvaras“. Kino filmas "Kai aš buvau partizanas", mano manymu, prilygsta panašiems pasaulyje sukurtiems filmams.

Manau, kad režisieriui V. V. Landsbergiui eksperimentas pavyko, ir tikiu, kad ši kryptis turi didžiulę perspektyvą Lietuvoje, nes turi palankią aplinką: mūsų žiūrovas intelektualus, žingeidus ir jau gerokai pakilęs virš slėnių ir žemumų žmonių mentaliteto lygmens, jam jau nepakanka vaizdinių akiai, bet jau sparčiai formuojasi ir poreikis peno protui, pamąstymui.

Tam ir nuteikia filmo „Kai aš buvau partizanas“ Grimuotoja, ir ypač Senis (aktorius Algimantas Masiulis). Pasirodo, jie ne šiaip paprasti slėnių žmonės, o labai aukšto lygmens mąstytojai, išmanantys ne tik savo amatą, bet ir turintys gilių psichologinių, žmogaus pažinimo žinių. Grimuotoja žino, kokių „vaistų“ reikia sergančiai Pauliaus dvasiai ir pažįsta „gydytoją“, kuris tą dvasią gali „pagydyti“. Apie tą „gydymo“ procesą visas filmo siužetas.

Žiūrint V.V. Landsbergio kino filmą „Kai aš buvau partizanas“, kirba ir kita mintis, kad šio filmo režisierius metė iššūkį ir Lietuvos psichologijos mokslui. Kai 2000 metais Vilniuje vyko Antikomunistinis kongresas ir Tribunolo procesas, iš visų kalbėjusiųjų Kongrese tik vienas mokslininkas iš Estijos, Heino Nooras, savo pranešime „Komunizmo padariniai žmonijai. Psichologiniai atradimai Estijoje“ pristatęs jo atlikto tyrimo rezultatus, padarė išvadą, kad komunistinis genocidas Sovietų Sąjungos okupuotose valstybėse paliko gilias psichologines žaizdas represuotųjų žmonių, jų vaikų ir net dar tada negimusių kūdikių sielose. "Daugelis žmonių kenčia (kaip ir aktorius Paulius kino-filme - O.V.) nuo labai sunkių psichikos sutrikimų, - tada kalbėjo mokslininkas, - įskaitant potrauminį streso sindromą ir įkaito sindromą. Baimę, besikartojančius nakties košmarus, susidvejinusios asmenybės gėdą, atskirtį, atminties ir dėmesio sutelkimo sutrikimus, išsekimą, netgi seksualinio gyvenimo problemas - visa tai patiria traumuoti žmonės...Yra tam tikrų skirtumų tarp tų, kurie išgyveno fašistinį nacių terorą, ir tų, kurie patyrė sovietinio režimo terorą, nes nacių terorą arba holokaustą išgyvenę asmenys buvo moraliai, politiškai ir materialiai palaikomi, gydomi, jiems buvo kompensuojama už baisią praeities patirtį. Nuo 1945 metų jiems buvo skiriama labai daug dėmesio... Jie gavo geresnį medicininį bei psichologinį gydymą ir beveik reabilitavosi... Norint išgydyti komunizmo traumuotą visuomenę,būtina išplėsti genocido koncepciją, pasmerkti komunistinę ideologiją, įvertinti komunizmo nusikaltimus ir priversti nusikaltėlius gailėtis dėl jų padarytų nusikaltimų. Tik viešai smerkiant galima pasiekti, kad visuomenė išgytų." (Antikomunistinis Kongresas ir Tribunolo procesas. - V., 2002. - P.257-258).

Lietuvoje psichologijos mokslas iki šiol tebemiega ant minkštų sovietmečio pagalvėlių ir jam visiškai nerūpi suluošintos tautos dalies ir jų palikuonių likimai. Jam gera gyventi prie komunistų atkurtos sovietų valdžios Lietuvoje. Tik ar sąžininga? Ar psichologijos mokslas atlieka savo misiją?

Todėl V.V. Landsbergio sukurtą kino filmą "Kai aš buvau partizanas" vertinu kaip vieną reikšmingiausių įvykių dabartinėje Lietuvos kultūroje. Visiškai pritariu aktoriaus Algimanto Masiulio nuomonei, kad filmas yra "ypatingos svarbos". Esu įsitikinusi, kad jo talento dėka jo Senis turi ypatingą išminties ir žavesio, iš jo veido, judesių ir visos esybės sklindančio inteligentiškumo ir filme nedemonstruojamų, bet gilių psichologijos žinių įtaigą. Gaila, kad kino filmas pasirodė be titrų anglų kalba, kad galėtų belstis į pasaulio aptukusią nuo gerovės riebalų sąžinę. Linkiu kino filmo autoriui sėkmės jo sunkiame naujos kino meno krypties kelyje.

Filmas „Kai aš buvau partizanas“ demonstruojamas Lietuvos kino teatruose nuo balandžio 21 d.

„Lietuvos Aidas“