Šioje laidoje – pokalbis su Seimo nariu Algirdu Sysu apie iš sovietmečio atėjusias šventes ir jų reikšmingumą dabartinėje Lietuvos visuomenėje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Audrys Antanaitis. Šiandien pakalbėsime apie šventes, kurios atėjo iš praeities ir kurios mums vis dar dažnai asocijuojasi su raudona sovietmečio spalva, nors paskirtis jų tarsi ir kitokia. Kokia gi būtų tokia pati „raudoniausia“ šventė? Na, tarkime, Gegužės 1-oji. Ar švenčiate?

Algirdas Sysas. Būtinai švenčiame. O raudona spalva Gegužės 1-ajai visiškai tinka, nes ši šventė atsirado būtent po kraujo praliejimo. Tai atsirado bei atsitiko Bostone, JAV prieš beveik 110 metų, kai dar darbininkai kovojo už savo teises, kai buvo sušaudyta jų taiki demonstracija. Praėjus po šių įvykių 10 metų viename iš internacionalų buvo nutarta Gegužės 1-ąją minėti kaip darbuotojų solidarumo dieną. Kartais mes bandome šiai dienai suteikti kiek kitokią raudoną spalvą, turiu galvoje sovietinę aureolę. Aišku, mes visi turime savų prisiminimų. Man tekdavo tais laikais dar būnant moksleiviu dalyvauti tose tarybinėse demonstracijose. Tuomet buvo diegiamas iškreiptas prisiminimas apie pačios šventės esmę. Išties tada buvo demonstruojama nesavanoriškai, ne laisva valia. Bet tai yra diena, beje, plačiai minima visoje Europoje, kai darbuotojai gali laisvai išsakyti savo problemas darbdaviams...

Ričardas Čekutis. Europoje visa tai suprantama – kai jie nematė jokio sovietmečio, tai ir visai kitą potekstę tos šventės mato. Štai ponas Algirdas prisiminė mokyklos laikus. Aš taip pat prisimenu, kai tekdavo tas demonstracijas priverstinai repetuoti, o po to visiems jose dalyvauti privalomai. Nedalyvavimas tokiose demonstracijose buvo laikomas kone blogesniu reikalu, nei pamokų praleidimas be pateisinamos priežasties. Man likusios tokios asociacijos – stovi visa valdžia tribūnose, mojuoja sau ramiai raudonomis vėliavėlėmis ir kaspinėliais... Apie jokį Bostoną nebuvo nė kalbos, ir apie tai buvo galima sužinoti nebent iš vadovėlių. Tai ir klausimas toks – ką tokia šventė reiškia dabartinėje Lietuvoje? Nes prisiminus anuos laikus, susidaro įspūdis, tarsi gyventume dvejose Lietuvose ir dabar – vienoje, kur Komunistų partijos CK viską valdo bei mojuoja tomis vėliavėlėmis, ir kitoje, kuri tarsi bando pasakyti, kad ana Lietuva buvo farsas, ji buvo netikra, vadinasi, ir tos šventės yra netikros.

A. S. Aš į tą šventimą ar minėjimą žiūrėčiau kiek per kitą prizmę. Stengiuosi žvelgti į priekį, nors suprantu, kad reikia prisiminti istoriją ir visiškai pritariu, kai mes smerkiame mokinių muštrą, buvusį mokyklose dėl tų paradų. Tai buvo tuometinės valdžios noras vieną ar kitą šventę pritaikyti savo ideologijai, savo interesams. Bet jei aš žiūrėsiu tik taip, kad anuomet mane vertė marširuoti A.Vienuolio mokyklos sporto aikštelėje, tai nieko nebus. Aš tai atsimenu, bet tai man nesumenkina fakto, kad kaip anksčiau vadinome, pažangusis pasaulis šią šventę švenčia,  mini. Kodėl mes turime atsiriboti? Na gerai , mes galime bėgti nuo istorijos ar tradicijos dar 10 ar 20 metų, kol išmirs dar viena karta, bet ką tai duoda?

R. Č.  Tačiau, ar tai yra bėgimas nuo savos istorijos? Manau, kad ne, tiesiog, yra skirtingos asociacijos.

A. S.  Bet juk dabar taip nėra, kad kažkas Gegužės 1-ąją verčiamas eiti į demonstracijas ir žemai nusilenkti prieš vyriausybę ar Seimą... Tai yra kiekvieno teisė – nori šventi, nori važiuoji į daržą. Mes gyvename valstybėje, kurioje vyrauja labai didžiuliai turtiniai skirtumai, įsikerojusi ta turtinė nelygybė. Man keista, kai bent jau Vilniaus mieste žmonės daugiau balsuoja už liberalus, kurie propaguoja kapitalą. Žmonės turėtų teisę pasakyti, kad su jais elgiamasi kaip su vergais. Kodėl mes turime bijoti savo šešėlio ir to atsisakyti?

A. A.  Tai kalbėkime konkrečiau: ar Lietuvai tai yra šventė, jeigu ji bet kokiu atveju vertinama taip prieštaringai? Ar verta tokias prieštaringas datas daryti valstybinėmis šventėmis?

A. S.  Mes gyvename globaliame pasaulyje. Įstojome į Europos Sąjungą, o ši data neminima tik dvejose ES valstybėse. Kodėl mes turime išsiskirti ir likti kažkokia vien Marijos žeme, kurioje švenčiame tik mums suprantamas šventes? Kita vertus, ar visi Lietuvoje švenčiame tas bažnytines šventes, pavyzdžiui, Marijos žengimo į dangų dieną? Jeigu jau esame tokie katalikai, tai kodėl Bažnyčia pridėjus ranką prie širdies kiekvieną posėdį prašo Vyriausybės materialinės pagalbos? Jeigu tokie esame katalikai, tai turėtume visi išlaikyti tą Bažnyčią.

R. Č.  Ar Jums neatrodo, kad Bažnyčia, minėdama tą pačią Marijos žengimo į dangų dieną, viešai to nedemonstruoja ir nebando įžeisti kitų žmonių, galbūt netikinčių ir kuriems tai gali sukelti nemalonių asociacijų, jausmų? O šiuo, Gegužės 1-osios valstybinio šventimo atveju, galbūt tikrai yra žmonių, kurie gali įsižeisti dėl tokio valstybės požiūrio?

A. S.  Tai tada turėtų įžeisti ir Naujieji metai, nes ir jie sovietmečiu būdavo švenčiami.

R. Č.  Bet čia jau nepolitizuota šventė, todėl nepainiokime...

A. S.  Ne, mes tokiu atveju galime įžiūrėti visur tą politinę potekstę. Kadaise visus vertė stoti į pionierius, vėliau – į komjaunimą, kai kuriuos vertė stoti ir į KGB, dar kitus – rezervistus arba kokius informatorius. Tai jeigu viską tik per šitą prizmę matuosime...

A. A.  Nesakome, kad tik per šitą prizmę viską reikėtų matuoti. Matuokime per patį šventimą. Šventė pirmiausia yra kažkoks dvasinis atsipalaidavimas. Vadinasi, tai turėtų būti būdinga bent jau didžiajai visuomenės daliai.

A. S.  Jeigu mes žiūrime į kalendorių, jame bus parašyta: tai yra Tarptautinė darbo žmonių diena. Mes ją įrašėme į šventinių dienų sąrašą, bandydami kartu ir pasakyti, kad esame tos Europos bei viso pasaulio sudėtinė dalis. O pasaulyje visur yra stambusis kapitalas ir dirbantieji. Nejaugi mes norime save apgauti, kad Lietuvoje viskas yra gerai, visų teisės apsaugotos? Taip nėra. Tai yra vienas iš demokratinių, labai skaidrių ir viešų būdų išsakyti visas problemas. Nereikia bauginti baubais ir mitais, kad Gegužės 1-oji yra tarybinės ideologijos propagavimo diena. O žmonės tegul tyli...

R. Č.  Tai mes būtent dėl to ir darome tokias laidas, kad kalbėti apie tai viešai. Kita vertus, gal ne šventėmis reikia tas problemas spręsti?

A. S.  Aš tikrai nematau čia jokio baubo. Mes gyvename tiek demokratinėje valstybėje, kiek tos demokratijos patys sau leidžiame. Aš džiaugiuosi, kad galiu drąsiai sakyti tai, ką iš tikrųjų galvoju. Vien šiandien gavau keletą laiškų, kurie svarbūs ir šitame kontekste. Rašo darbuotojai, kurie bando kovoti už savo teises. Pavyzdžiui, „geras“ vadovas sukviečia darbo kolektyvą ir kaip senais gerais tarybiniais laikais už minėjimą prie A.Mickevičiaus paminklo kažką nubaudžia, po to viešai pasmerkia. Žmonės gi sako, mes norime gyventi žmoniškai, mes norime savo elementarių teisių... Šiandien ir toliau tokie dalykai vyksta.

R. Č.  Tai tokia tvarka ir yra atėjusi būtent iš ten, iš tų laikų, kuriuos Jūs taip šventiškai minite.

A. S.  Palaukite, jeigu mes ir toliau šito bijosime, jeigu tylėsime, tai niekas ir nesikeis. O Gegužės 1-oji yra būtent ta diena, kai darbuotojai turėtų netylėti. Taip daro visa Europa. Praeis dar 5-6 metai, ateis kita karta, kuri nemarširavo mokyklų sporto aikštelėse, ruošdamasi šauniam paradui Lenino prospektu, ir baigsis tos problemos ir tie baubai...

A. A.  Ar ta šventė neturėjo prasmės tada, kai buvo draudžiama kovoti už savo teises ir prievarta reikėjo eiti į tas demonstracijas?

A. S.  Kai kurie asmenys, kurie buvo priskiriami prie rezistentų ar to režimo priešininkų, išnaudodavo tą šventę ir tada – įsisegdavo trispalvę arba iš timpos šaudydavo į raudonus balionus. Tai jau būdavo politika. Buvo net tokių atvejų, kai numesdavo kokį raudonąjį biustą nuo tilto.

A. A. Gegužės 1-oji yra tarptautinė darbo diena, o Kovo 8-oji – tarptautinė moters diena. O kodėl šita data nėra mūsų valstybinė šventė? Ar moterys yra kuo blogesnės už darbininkus, jo gal nenusipelnė niekuo? Juk tai taip pat daug kur skaitosi kovos už moterų teises diena.

A. S. Aš buvau šalininkas įteisinti ir šią dieną. Negaliu kalbėti už kitus kolegas Seime, kodėl jie balsavo prieš...

R. Č.  Jūs, be abejonės, ir šitą dieną švenčiate?

A. S.  Taip, nes reikia pažymėti, jog Lietuvoje vis viena išlieka moterų diskriminacija, nors mes ir turime lygių teisių įstaigą. Bet jeigu pasižiūrime į darbo rinkos santykių statistiką, tai turime pripažinti, kad mes, vyrai, dar savo moteris spaudžiame...

R. Č.  Kodėl Jūs manote, kad ta Kovo 8-oji, jei ji būtų įteisinta, suteiktų moteriai daugiau pagarbos?

A. S.  Aš jokiu būdu taip negalvoju. Tai vėlgi yra galimybė, kaip ir per Gegužės 1-ąją, Lietuvos moterims išsakyti savo problemas, garsiai kalbėti apie tai. Taip elgiasi ir kita Europa. Aš norėčiau, kad mes niekuo nesiskirtume. Tose šalyse, kur tai yra šventė, moterys eina į piketus ar renginius, pabrėždamos, kad jos nori turėti tokias pačias teises, kaip ir vyrai.

A. A. Ar Jums neatrodo, kad tokios visos šventės visiškai pakeitė savo tikrąją paskirtį arba turinį? Štai Kovo 8-oji Lietuvoje, reikia pripažinti, yra švenčiama, bet tai daroma gana savotiškai...

R. Č.  Būtent, tą dieną galima gatvėse pastebėti vieną kitą tikrą vyrą su trimis tulpių kotais, nuo kurių nubyrėję žiedlapiai, iš tolo dvelkiantį alkoholiu ar šlitinėjantį...

A. S.  Dar visai neseniai buvo švenčiama tarybinės armijos diena vasario 23-iąją. Bet dabar jau matome, kaip ši diena miršta ir dabar jau labai mažai tokių, kas ją prisimena. Galbūt ir čia pasikeis jos turinys, kaip Jūs su tokia pašaipa sakote apie tris nušiurusias tulpes. Tiesiog kreipkitės į kokį gėlių prekybos tinklą ir nustebsite, sužinoję, kiek daug žmonių perka gėles Kovo 8-ąją.

R. Č.  Tai gal prekybininkai ir suorganizavo šitas šventes?

A. S.  Kas gali paneigti, kaip sakoma... Bet oficialiai tai nėra švenčių diena. Tai yra atmintina diena, per kurią gėlių parduota dešimteriopai daugiau, nei per tris iki tol buvusius mėnesius.

R. Č. Pakalbėkime kiek rimčiau. Jūs sakote, kad norėtumėte, jog viskas būtų švenčiama kaip Europoje ar pasaulyje. Bet štai pasaulyje dar viena garsi iš sovietmečio atėjusi šventė tikrai nešvenčiama – gegužės 9-oji. Tik Rusijoje ir Baltarusijoje.Visas pasaulis Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini gegužės 8-ąją. Pas mus gi, kaip matau, labiau paminima gegužės 9-oji. Pavyzdžiui, Antakalnio kapinėse tą dieną galima pamatyti ir nemažai dabartinių politikų, dedančių ten gėles. Tai šiuo atveju mes iš Europos tarsi išsiskiriame. Vieni mini vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo pabaigą, kiti – Antrojo pasaulinio karo pabaigą. O kas Jums būtų artimiau?

A. S. Aš tikrai gegužės 9-osios nešvenčiu. Aš gerbiu žuvusiųjų atminimą ir manau, kad kiekvienas padorus žmogus turi gerbti karo aukas ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Suprantu, kodėl buvo padaryta švente gegužės 9-oji, o ne gegužės 8-oji, kaip tai yra visoje Europoje. Bet aš negaliu uždrausti daliai Lietuvos piliečių minėti...

R. Č.  Mes čia ne apie draudimus kalbame, o apie požiūrį į tas datas.

A. S.  Taip, apie požiūrį. Tikrai niekas nepasakys, kad aš kada nors dalyvavau kokiuose nors renginiuose karių kapuose tą dieną. Manau, kad tai yra tipiškas pavyzdys, gimęs kažkada tarybinių ideologų galvose ir buvo švenčiama grynai tarybiškai. Štai Gegužės 1-oji buvo pritempta arba susovietinta per tuos metus, pakeista jos prasmė, žodžiu, padarytas kičas. Nes darbuotojai tą dieną nieko nereikalavo, jokių savo teisių negynė, o tiesiog šventė. Tai yra visiškai kitokie dalykai. Todėl dėl gegužės 9-osios visiškai su Jumis sutinku.

A. A.  Bet ar pastebėjote, kad minėta Gegužės 1-oji šiandien tikrai nėra jokia šventė? Tiesiog laisvadienis, dėl kurio visi patenkinti. Kovo 8-oji vėlgi kažkokia proga, kurią galima savotiškai išnaudoti. Gegužės 9-oji apskritai nesusipratimas?

A. S.  Man teko dalyvauti įvairiuose renginiuose ir Danijoje, ir Švedijoje, ir Vokietijoje Gegužės 1-ąją. Aš mačiau, kaip tą dieną išnaudoja Europos dirbantieji. Todėl labai norėčiau, kad ta diena ir pas mus taip būtų išnaudojama, t.y. savo reikalavimų kėlimui. Pavyzdžiui, Vakarų Berlyne jau po sienos nugriovimo tą dieną vyko grandiozinė mokytojų demonstracija dėl darbo užmokesčio pakėlimo ir darbo sąlygų pagerinimo. Pats dalyvavau toje demonstracijoje ir mačiau, kuo tie žmonės iš tikrųjų gyvena. Pavyzdžiui, Danijoje, kur socialinis dialogas ir partnerystė tarp darbdavių ir darbuotojų yra labai gerai išvystyta ir kur tai nėra raudona diena, darbdaviai vis viena išleidžia žmones iš ryto pamitinguoti, išsakyti savo problemas ir net alaus kai kurie pastato... Ten yra stiprūs įvairūs profesiniai judėjimai, kurie pagal profesines šakas organizuoja savo renginius, pasišneka, pamitinguoja. Italijoje, kur yra daug politinių pakraipų profsąjungų, komunistai daro savo renginėlius, socialistai – savo, bet visi jie vis vien kelia reikalavimus kitai socialinei pusei. Ir tai yra gerai.

A. A. Algirdai, įsivaizduokime tokią situaciją – štai mes išeiname Gegužės 1-ąją į gatves ir kažko reikalaujame. Įsivaizduokite, kaip visuomenė mus priimtų, konkrečiai žurnalistus. Sakytų, eina kažkokie neobolševikai, nežinia ko norintys. Mus išjuoktų.

A. S.  Ne, aš pats 1998-1999 metais esu dalyvavęs demonstracijose Gegužės 1-ąją Gedimino prospekte, nešėme ir įteikėme darbuotojų reikalavimus ministrams, teikėme jiems švarias pirštines ir niekas neišjuokė. Tada buvo valdžioje konservatoriai. Mes, kaip profesinė organizacija, ateidavome su reikalavimais ir įteikdavome, nes ta diena tada būdavo nešvenčiama...

R. Č.  O dabar jau neinate, nes savi valdžioje?

A. S.  Kodėl gi ne, pernai štai prisimenu buvo renginys ir kažką įteikė... Dabar aš esu tik eilinis profsąjungos narys, negaliu daug reikalauti...

A. A.  Bet dabar niekas jau jokių reikalavimų nekelia. Čia ir yra problema.

A. S. Tai štai ir reikia paklausti mūsų profesinių sąjungų bei organizacijų vadų, kodėl jie neišnaudoja šitos dienos? Jeigu bus daugiau tokių laidų kaip šita, kur bus bandoma viską sumaišyti su tarybine ideologija, tada atsiras koks mano kolega Seimo narys, užregistruos pataisą, kad gegužės 1-oji nėra šventinė diena, pasikeis politinė konjunktūra seime... Aš tikiu, kad dar tris kartus ši diena bus išbraukta ir vėl sugrąžinta.

A. A. Mes čia nenorime braukyti ir taisyti kalendoriaus. Tiesiog manau, kad visi trys čia susitariame dėl to, kad šventė privalo turėti prasmę. Jeigu ta šventė nešvenčiama, jeigu tai tėra tik eilinis laisvadienis, tada arba grąžinkime šventei prasmę, arba jos atsisakykime.

A. S.  Tai Jūsų ir prašau – padėkite sugrąžinti šventei prasmę. Dalyvaukite renginiuose, pareikalaukite iš savo darbdavių teisingų darbo užmokesčių, socialinių garantijų ir t.t.

R. Č.  Mums paprasčiau savo darbovietėse darbdaviams tai pasakyti tiesiai šviesiai, o ne vaikščioti po gatves ir mitinguoti ten, kur mūsų niekas neišgirs, nes darbdavys ten tiesiog nevaikšto.

A. S.  O kur solidarumas? Kur alkūnės jausmas? Štai tuo lietuviai ir pasižymi, kad mums svetimas alkūnės jausmas. Mes dar neišdrįstame tokiomis dienomis pasinaudoti ir pasakyti savo reikalavimus. O dabar mums paprasčiau nusipirkti lėktuvo bilietą į Dubliną ir ten drauge su airiais švęsti Gegužės 1-ąją.

A. A. Ko gero, mūsų laidos debiutantas A.Sysas taip pat sutinka, kad šventės turi turėti savo prasmę. Sudiev.